Pagaliau leisiu sau viešai papasakoti, kas nutiko ir dėl ko susirgau mažakraujyste. Ši liga visam laikui pakeitė mano gyvenimą ir žinau, jog ji niekur nedingo. Privalau save stebėti ir būti pasiruošusi kovai. Vengiau apie tai kalbėti, nes niekada nemėgau atrodyti silpna.
Pasakoja Martyna Juodeškienė, 2 metų Barboros mama:
***
Paauglystėje buvau ir aukštesnė, ir stambesnė už kitas savo amžiaus mergaites. Kai dabar pagalvoju, paauglė kaip paauglė. Atrodė, kad mano išvaizda netrukdė, turėjau draugių, mokėjau bendrauti, nors visada jaučiau kažkokią pašaipą dėl savo svorio. Klasės draugai bandydavo pasijuokti, tačiau niekad nesiskundžiau. Kaltinau save, stengiausi laikytis kažkokių dietų, badauti. Sykį esu bandžiusi ir tablečių, nuo kurių tikrai nesinorėjo valgyti, buvau sulieknėjusi, bet jaučiausi prastai.
***
Būdama 17 metų sutikau dabartinį savo vyrą, kuris visada sakė, kad aš esu graži ir neturėčiau nieko keisti. Gyvenau, bet viduje kažkas kirbėjo. Pavydėjau lieknoms merginoms. Esu aukšta, 177 cm, todėl labai norėjau būti liekna, puoštis. Pradėjus studijuoti, atsirado noras sportuoti, bet pamačius pirmus rezultatus – svoris pradėjo kristi – nesuvaldžiau savęs. Atsirado maisto kontrolė, protarpinis badavimas, alinantis sportas. Atsimenu, kai vyras (tada dar vaikinas) pradėjo tikrinti ir stebėti, ar aš valgau. Svoris krito, tapau tuo, kuo visada norėjau tapti. Pasitikėjimas savimi užaugo, atrodė, kad visos durys atsidarė. Pradėjau drąsiau reikšti savo nuomonę, net geriau mokytis!
Viskas vyko labai greitai, organizmas prisitaikė prie tempo ir mitybos. Valgiau mažai mėsos, vienintelis tikslas buvo išlaikyti svorį. Apie kažkokius vitaminus, geležis nebuvo nei noro, nei laiko galvoti.
***
Po metų dingo mėnesinės. Išsigandau, kreipiausi į gydytoją, bet ji tik patvirtino kad nesilaukiu, o dėl pranykusių mėnesinių nuramino, kad jaunoms moterims taip dažnai nutinka, nerimauti nėra ko. Tada man buvo 21-eri. Tų mėnesinių net nelaukiau, o gyvenau savo puikų jauną gyvenimą, 23 metų ištekėjau. Prasidėjo karjera, darbai, planai ir projektai.
***
Susituokėme anksti, vaikų dar nenorėjome. Gyvenome, įsigijome namus, vėliau katiną. Pas mus viskas turėjo savo laiką. Atsimenu, kai vyras tiesiai šviesiai išsakė savo nuomonę: aš tave myliu, man gera kartu, bet noriu būti tėčiu. Aš nežinau, kas ir kaip tada manyje pabudo, bet atrodo, kad viskas apsivertė aukštyn kojomis. Atrodė, kad būtent tie vyro žodžiai buvo raktas į kitą gyvenimo etapą.
Pastoti pavyko lengvai iš pirmųjų kartų, nors nuo 21 iki 26 metų mėnesinių arba nebuvo arba kokį kartą per pusę metų.
***
Keista, bet niekada nejutau jėgų trūkumo, silpnumo.
Buvau aktyvi, iki kol pastojau. Atrodo, kad per kelis mėnesius pasikeitė visas mano gyvenimo būdas. Pradėjau alpti, vemti, buvo sunku susikaupti.
Nebegalėjau tęsti darbų. Dienas leisdavau gulėdama lovoje, visada norėjau miegoti.
Gydytoja, kuri prižiūrėjo nėštumą pastebėjo, kad hemoglobinas per žemas. Tada buvo apie 90. Ji prisakė laikytis griežtos dietos, naudoti geležies papildus. Sakė, kad sveiko vaiko turbūt nepagimdysiu, o jeigu tyrimai ir toliau prastės, – visą likusį nėštumo laiką praleisiu ligoninėje.
Tiesa, tada nesijaudinau, žinojau, kad viskas bus gerai, jaučiau augantį vaikutį. Iki 32 nėštumo savaitės rašiau savo baigiamąjį magistro darbą. Reikėjo labai daug pastangų, bet manau, kad tas nuolatinis protinis darbas buvo naudingas, nebuvo laiko galvoti apie galimus pavojus ir nesėkmes.
Taip ir bėgo laikas. Nebenorėjau keliauti, eiti. Miegojau, valgiau ir rašiau darbą. Pas gydytoją reikėjo lankytis kas dvi savaites, nuolat tikrino kraują, žiūrėjo, kaip auga vaikutis. Viskas buvo normos ribose.
***
Likus keturioms dienoms iki baigiamojo darbo būnant namuose pradėjau kraujuoti, skaudėjo pilvą.
Greitai nuvykome į ligoninę. Apžiūrėjęs gydytojas nuteikė, kad prasideda gimdymas. O man tik 32 savaitės, pradėjo leisti vaistus, brandinti vaisiaus plaučius. Buvo siaubinga.
Po kelių vaistų dozių viskas sustojo, nurimo. Buvo netikras pavojus. Jaučiausi gerai, nieko neskaudėjo, vaiko judesius jutau. Gintis baigiamojo darbo vykau iš ligoninės. Nors gydytojai nerekomendavo jaudintis. Nuvažiavau rami, viskas pavyko, apgyniau savo darbą. Tada nurimau ir laukiau.
Tuo metu kraujo tyrimai smarkiai nekrito, viskas buvo normalu. Labai griežtai laikiausi rekomendacijų, valgiau pagal dietą, gėriau vitaminus. Su gydytoja aptarėme gimdymą, ji siūlė operaciją, bet aš norėjau bent pabandyti.
***
Liepos 24 dieną vykau pasitikrinti ir jau likau ligoninėje. Naktį apie 3 val. skambinau vyrui, viskas buvo sklandu, kūnas ruošėsi, mes juokavome, kalbėjome. Viskas baigėsi, o gal geriau sakyti – prasidėjo 10 valandą ryto. Diena buvo fantastiška, šilta ir tikrai pati gražiausia mūsų gyvenime, nes gimė sveika, didelė mergaitė. Nerašysiu apie jausmą, kai ją uždeda ant krūtinės, kai pirmą kartą pamatai ją. Vis dar neradau žodžių, apibūdinančių tą stebuklą.
***
Su visu tuo džiaugsmu prisidėjo ir ne tokie geri dalykai. Jaučiausi silpna, bet bandžiau vaidinti supermoterį, nes ko aš negaliu, jeigu prieš keletą valandų pati, be jokių nuskausminamųjų pagimdžiau vaiką! Išsiunčiau vyrą miegoti namo, o mes likome dviese. Po paros važiavome namo, nes abi buvome sveikos. Maitinau pati, viskas atrodė normalu. Mergaitė buvo rami.
Po savaitės apžiūrėjus dukrytę gydytoja pasiūlė mišinuką, nes kūdikio svoris krito. Buvau kategoriškai prieš, norėjau viską daryti pati. Taip tempiau dar pora savaičių, kūdikio svoris krito, mergutė tapo vangi ir mieguista. Jaučiau, kad jai blogai. Prasidėjo mišinukas. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo geriausias sprendimas tiek jos, tiek mano atžvilgiu. Duodama buteliuką, jaučiausi siaubingai. Pykau ant savęs, jaučiausi nevisvertė, bloga mama.
***
Po dviejų mėnesių gydytoja nusprendė patikrinti mano kraują. Tada prasidėjo tikras pragaras. Liepė atvažiuoti pakartoti tyrimo, nes „įsivėlė klaida“. Pakartojome, vis tiek hemoglobinas buvo 65.
Šeimos gydytoja išsiuntė pas kraujo gydytoją – hematologą. Paskyrė leidžiamą geležį ir vitaminų lašines. Jaučiausi silpna, nebuvo apetito, nuo bet kokio kvapo pykindavo. Svoris krito. Vargino nuolatinis vaistų vartojimas, nerimas ir negalėjimas pasirūpinti savim ir savo vaiku.
***
Kai dukra sulaukė 4 mėnesių, gavau dar vieną smūgį. Dėl visos situacijos gyvenau baimėje, prasidėjo nemiga, bloga nuotaika.
Supratau, kad su manim darosi blogi dalykai, pati kreipiausi į gydytoją ir po savaitės jau turėjau diagnozę – pogimdyminė depresija. Vėliau hematologas paaiškino, kad mažakraujystė dažnai keliauja kartu su depresija. Taip pat buvo ištirta, kad dėl hormonų sutrikimų mano organizmas negeba pasisavinti ne tik geležies, bet ir kitų vitaminų. Pradėjome naują gydymo etapą, kuris turėjo stabilizuoti hormonų veiklą.
***
Prasidėjo sunkus darbas su savim ir su savo kūnu. Džiaugiuosi, kad visada šalia buvo vyras. Jis rūpinosi dukra, keldavosi naktimis, palaikė mane ir skatino gydytis. Jis iškentėjo labai daug. Mano negatyvi nuotaika, pyktis, nuolatinės ašaros buvo mūsų kasdienybė.
Kai ligos stabilizavosi, o man reikėjo tik laiko, vyras pateikė pasiūlymą, kuris buvo mano išsigelbėjimo ir gyvenimo susigražinimo pagrindas. Jis pasiūlė išvažiuoti gyventi prie jūros. Tada prasidėjo naujas etapas kuris leido man susigražinti džiaugsmą ir būti laiminga.
***
Prireikė daug laiko ir kantrybės, kol išmokau taisyklingai maitintis ir sportuoti. Ligos sustabdyti nepavyko, nes mes ilgai gydėme ne priežastį, o pasekmes, dėl puikių specialistų man pavyko viską sudėlioti į savo vietas, tačiau suprantu, kad dėl savo sveikatos sutrikdymo esu kalta pati. Norėjau būti liekna, bet nė nenutuokiau, kaip tai padaryti sveikai. Džiaugiuosi, kad dukra gimė sveika, jos kraujas tikrinamas kas pusę metų, nes yra paveldėjimo rizika.
Mano kraujas irgi nuolat tikrinamas. Dabar situacija stabili.
Kas yra „geras kraujas“
„Kraujas geras“ – šių žodžių laukia kiekviena nėštukė, atlikusi rutininį kraujo tyrimą, kurio svarbiausia rodiklis yra hemoglobino kiekis.
Gydytoja endokrinologė Lina Orlovskaja
Kodėl mažakraujystė tokia dažna
Manoma, kad Lietuvoje nėščiųjų mažakraujystę patiria trečdalis visų besilaukiančių moterų (besivystančiose šalyse – net iki 80 proc.).
Besilaukiančios moters kraujas neturėtų labai nusilpti jei:
nėštumo eiga normali;
moteris yra visiškai sveika, neserga jokiomis virškinamojo trakto ligomis;
moters nekankina vėmimai;
moters mityba visavertiška, ji nėra vegetarė;
po ankstesniojo gimdymo praėjo bent 2–3 metai;
trečiasis trimestras nesutampa su žiema ir ankstyvu pavasariu.
Ne tiek ir mažai „jei“. Ypač atidžiai stebimos tos moterys, kurioms jau iki nėštumo hemoglobinas nebuvo labai aukštas, ir tos, kurioms jis „nusėdo“ jau nėštumo pradžioje.
Geležies stokos požymiai
Kad organizme trūksta geležies (lemiančios hemoglobino kiekį), galima atpažinti, kai išblykšta veido oda ir gleivinės (liežuvis, burna), oda tampa sausa, šiurkšti, vaško atspalvio, jaučiamas silpnumas, trūkinėja lūpų kampučiai, šiurkštėja ir slenka plaukai, lūžinėja ir „žydi“ nagai, mirga akyse, sumažėja apetitas, skauda galvą, ji svaigsta, mažėja atsparumas infekcinėms ligoms, greitai pavargstama, padažnėja kvėpavimas, sunku susikaupti.
Tai bendrieji mažakraujystės požymiai, kurie labai klaidina besilaukiančias moteris, nes tuo etapu bet koks negalavimas nurašomas nėštumui (ypač mieguistumas ir silpnumas).
Kodėl svarbu išlaikyti aukštą hemoglobiną
Geležies stokos mažakraujystė – tai būklė, kai dėl geležies stokos kraujyje sumažėja hemoglobino, kuris padeda pernešti deguonį. O nuo deguonies priklauso gera smegenų, širdies, plaučių ir visų kitų organų veikla. Be geležies deguonis į organus patekti negali.
Gamta apsaugojo augantį vaisių labai palankiu jam mechanizmu – vaikas pasiima iš mamos tiek medžiagų, kiek jam reikia, ir jas kaupia. Idealiu atveju vaisius sukaupia geležies tiek, kad jam pakanka iki 6 mėnesių. Tačiau mamai lieka tiek, kiek lieka. Mažakraujystė sekina, alina ir dusina organizmą, trikdo normalius medžiagų apykaitos procesus, silpnina imunitetą. Nusilpęs imunitetas yra didžiulis trikdis ir nėštumo metu, ir po gimdymo, nes moteriai reikia dvigubų jėgų, o ji teturi tik dalelę savųjų.
Be to, kai mama negali kūdikiui duoti tiek geležies, kiek jam reikia, šis irgi gali susirgti mažakraujyste jau pirmaisiais mėnesiais.
Mažakraujystė gali ir pavėluoti
Kartais moterys džiaugiasi, kad nėštumo metu pavyko išvengti mažakraujystės. Tačiau net ir pagimdžiusiai moteriai gali išsivystyti ši būklė. Praėjus dviem mėnesiams po gimdymo, verta pasidaryti išsamius kraujo tyrimus, kurie parodytų geležies ir hemoglobino kiekį organizme.
Net jei visą nėštumą tyrimai nerodė geležies trūkumo, per paskutinius nėštumo mėnesius tiek mamos, tiek būsimojo vaikelio organizme įvyksta didelių permainų. Paskutinius du mėnesius labai intensyviai auga vaikelio organai, jis turi sukaupti geležies atsargų blužnyje, kepenyse, kaulų čiulpuose. Paskaičiuota, kad per visus devynis mėnesius mamos organizmas vaikui atiduoda apie 1000 mg geležies.
Kadangi neserga mėnesinėmis, moteris „sutaupo“ apie 800 mg geležies. Bet reikia atminti, kad nemažai kraujo netenkama gimdymo metu.
Žindanti moteris per dieną turėtų gauti 12 mg geležies, nes tam tikrą geležies kiekį ji atiduoda vaikeliui su pienu. Jei geležies pradeda trūkti, pasirodo anemijai būdingų simptomų: nuovargis, permuša širdį, svaigsta galva, lūžinėja nagai, slenka plaukai. Tai signalas, kad reikia atlikti kraujo tyrimus, ar organizmui netrūksta geležies.
Lengvo ir vidutinio laipsnio geležies stokos mažakraujystė dažniausiai gydoma geriamaisiais geležies preparatais. Kai kuriuos juos, kad būtų geriau pasisavinami, reikia gerti nevalgius, bent valandą prieš valgį. Geležies preparatus patariama užgerti vaisių sultimis, kuriose gausu vitamino C. Iškyla didelė problema, kaip išgerti preparatą, nes nėščios moters skrandis ir taip jautrus, dažną moterį kamuoja pykinimas, o geležies preparatai turi specifinį skonį. Užtat perkant geležies papildus reikia pasidomėti, kokia jų forma, kaip vartojami.
Daugiau apie hemo geležį skaitykite ČIA
„Mamos žurnalas“
