Vaikas nuo gimimo „ant ratų“. Vežimėlis, vaikštynė (dabar jau paneigta), triratukas ir aukščiausia ratų evoliucijos dalis – dviratis. Konsultuoja kineziterapeutė Roberta Zarembienė.
Kodėl vaikui reikia dviratuko
Būtų sunku išvardinti visas naudas, kurias vaikui duoda važinėjimas dviračiu.
Dviratis yra puiki priemonė vaikui mokytis išlaikyti kūno pusiausvyrą, lavinti koordinaciją ir kūno raumenis, orientuotis aplinkoje, pajusti savarankiškumą bei nugalėti baimes kristi.
Važinėjant dviračiu aktyvinama kraujagyslių sistema, stiprinamas širdies raumuo. Vaikui sportuojant, širdis daug geriau išstumia reikiamą kiekį kraujo bei greičiau atsigauna po krūvių. Todėl bet koks fizinis krūvis – bėgiojimas, važinėjimas dviračiu, riedučiais ir t.t. – formuoja puikią sveikatą ir poreikį nuolatos judėti.
Ir dar vienas svarbus dalykas – važinėti dviračiu smagu.
Kada pradėti mokyti važiuoti dviračiu
Lavinti pusiausvyrą galima pradėti tada, kai vaikas išmoksta vaikščioti, o pirmasis balansinis dviratukas namuose gali atsirasti nuo 18 iki 36 mėnesių. Vaikas turi pats pasiruošti, bandyti pats atsisėsti ant dviračio sėdynės, paskui apžergęs dviratį imti bėgioti, kol galų gale jau važinės iškėlęs kojas į orą.
Vėliau vaikas nesunkiai išmoks važiuoti tikru dviračiu su pedalais. Toks raidos procesas gali trukti nuo kelių dienų iki kelių mėnesių, priklausomai nuo vaiko amžiaus ir pasiruošimo.
Kaip išrinkti tinkamą dviratį vaikui
Sporto medicinos specialistai sako – svarbiausia tinkamai pritaikyti dviračio parametrus pagal vaiko amžių ir ūgį. Tinkamai parinkus, galima išvengti per didelių apkrovų, nemalonių padėčių, kai raumenys neatlieka savo funkcijos.
Pirmiausia vaiko dviratis neturi būti nei per mažas, nei per didelis.
Kai dviratis per mažas. Jeigu dviratis bus per mažas, vaikas gali kūprintis ir važiuoti sulenktomis kojomis. Taip važinėjant ilgesnį laiką, varginama vaiko nugara (susidaro netinkama laikysena) ir kojos (ypač apkraunami kelių sąnariai). Vaikai turi siauresnį regėjimo lauką, todėl atsiranda papildomos rizikos. Vaikas ant dviračio turi sėdėti kuo statesnėje padėtyje.
Tik patogi ir kuo vertikalesnė vaiko sėdėjimo padėtis leis vaikui matyti aplinką ir užtikrins saugų važiavimą dviratuku.
Kai dviratis per didelis. Jeigu dviratis vaikui bus per didelis ir sėdynė per aukšta, jėga viršutinei kojų sričiai sumažėja, o apatinių kojų raumenų ilgis bus didesnis, jaučiamas tempimas.
Jaučiamas ir šlaunies užpakalinės dalies raumenų, blauzdos raumenų ir užpakalinės kelio sąnario dalies tempimas. Dėl per toli vairo esančios sėdynės įsitempia rankų raumenys, didesnis krūvis tenka nugarai, dėl ilgesnio važiavimo tokioje padėtyje jaučiamas nuovargis ar net skausmas. Padidėja ir traumų rizika, nes vaikai važiuodami per dideliu dviračiu gali nukristi.
Nuo 1 iki 3 metų. Balansinis dviratukas arba triratis
Vaikams, visai neseniai sėdėjusiems vežimėlyje, puikus pasirinkimas būtų balansiniai dviračiai be pedalų bei triračiai. Balansiniai dviračiai moko išlaikyti pusiausvyrą, kad vėliau galėtų lengvai persėsti ant tikro dviračio su pedalais. Balansinių dviračių yra visokių dydžių, todėl reikėtų parinkti tinkamą pagal vaiko ūgį. Renkantis balansinius dviratukus vaikams, svarbu, kad vaikas tvirtai stovėtų visa pėda ir tarpkojis siektų sėdynės aukštį, – taip vaikas jausis saugus.
Balansiniai dviratukai padeda vystytis vaikučio vestibuliariniam aparatui, ugdo vairavimo įgūdžius, moko orientuotis aplinkoje, moko vengti kliūčių, pasirinkti tinkamą greitį, suprasti, kaip sukasi dviratukas, sukant vairą viena ar kita kryptimi ir važiuojant pirmyn ir atgal. Važinėjimas balansiniu dviratuku padeda ugdyti ir vaiko atsakomybės jausmą, vaikui leidžia pasijausti savarankiškam.
Triračiai yra stabili ir lengvai valdoma konstrukcija, geriausiai tinka mokytis tinkamai minti pedalus ir laikyti vairą.
Ar reikės šalmo? Šalmas rekomenduojamas važinėjant ir balansiniu dviratuku, ir net triračiu. Tai moko gero įgūdžio – nori važinėtis lauke, šalmas privalomas. Tačiau jeigu vaikas važinėja tik patalpose ir neišvysto pavojingo greičio, šalmo nereikės.
Nuo 3 iki 6 metų. Dviračiai su papildomais ratukais
Šiuo amžiaus tarpsniu vaikai tampa aktyvūs ir jau gali visiškai savarankiškai važinėtis dviračiu su pedalais. Ant tokio amžiaus vaikams skirtų dviračių yra sumontuoti pripučiami ratai su kameromis ir papildomi mokymo ratukai. Kol vaikas mokosi važinėti ant dviejų ratų, ratukai neleidžia kristi ant šono, jei prarandama pusiausvyra. Vaikiškuose dviračiuose dažnai būna įrengtos apsaugos ant vairo (nuo galvos sumušimo), grandinės apsauga, o rėmas pažemintas, kad būtų lengviau užlipti ant dviračio ir apsisaugoti nuo smūgio.
Nuo 6 iki 13 metų. Vaikiški dviračiai be pridėtinių ratukų
Kita dviratukų grupė skirta vaikams, kurių ūgis 115–155 cm. Ūgtelėjusiems vaikams dviračio šoninių ratų nebereikia, ir jie panašūs į suaugusiųjų dviračius, tik mažesni ir lengvesni. Atsiradus didesniam ratų skersmeniui, prisideda naujų funkcijų: daugiau pavarų, rankiniai stabdžiai, kartais amortizuojanti šakė.
Perkant dviratį vaikui labai svarbu atsižvelgti ir į vaiko norus. Patinkantis dviratukas taps neatskiriamu laisvalaikio žaislu, privers vaiką, o kartu ir visą šeimą daugiau laiko praleisti lauke, gryname ore.
Ratų dydžiai coliais
Vaikų ūgis gali labai skirtis, nepaisant jų amžiaus, todėl išsiruošę pirkti dviračio, pamatuokite vaiko ūgį. Vaikiški dviračiai dažniausiai skirstomi pagal ratų dydžius coliais:
12 colių. Kai vaikas išauga balansinį dviratuką, o jo ūgis siekia apie 91–99 cm, jam tiks 12 colių dviratis.
14 colių. Jeigu vaikui 12 colių dviratis yra per mažas, o jo ūgis svyruoja nuo 93–111 cm, tuomet vertėtų apsivarstyti apie 14 colių dviratį.
16 colių. Įprastai vaikui pasiekus 100–110 cm ūgį jam yra perkamas 16 colių dviratis, kuris dažnai tampa pirmuoju „rimtu“ dviračiu vaiko gyvenime, todėl renkantis tokį dviratį labai svarbu įsitikinti, kad šis vaikui tiktų lyg pirštinė.
20 colių. Tokie dviračiai tinkami 6–7 amžiaus vaikams, kurių ūgis siekia 110–135 cm.
24–26 colių ir didesni. Dažniausiai vaikui sulaukus maždaug 8 metų ir pasiekus 120–145 cm ūgį perkami ir didesnių colių vaikiški dviračiai.
Kiti svarbūs dviračio komponentai
Stabdžiai ir pavaros. Kuo paprastesnis bus dviratukas, tuo sklandžiau praeis pirmosios kelionės, tad nesivarginkite mažiesiems ieškodami sudėtingą stabdžių sistemą ar daugybę pavarų turinčio dviračio – ypač tuomet, jei jiems dar nesuėjo penkeri.
Dviračio rėmas. Plieninį rėmą turintys dviračiai suaugusiesiems gali pasirodyti lengvi, tačiau jei vaikui yra 3 ar 4 metukai, su tokia transporto priemone patogiai judėti jam gali būti pernelyg sudėtinga. Tad jaunesniems mažyliams geriau tiks dviratukai su aliuminiu rėmu – jie bus daug lengvesni, todėl atlikti įvairius manevrus pavyks kur kas paprasčiau.
Krepšys daiktams. Turėtumėte pagalvoti ir apie tai, kur vaikučiai galės susidėti savo turimus daiktus. Tai ypač aktualu renkant dviratį mergaitėms, kadangi su jomis dažnai keliauja lėlės ir kiti žaislai. Daugelis dviratukų turi specialius daiktų krepšelius, tačiau juos galite įsigyti ir atskirai.
Vaikiškas šalmas. Tai vienas svarbiausių akcentų, kuris užtikrins vaikučių saugumą ir leis išvengti skaudžių traumų. Parinkę mėgstamos spalvos šalmo dizainą, galėsite būti tikri, kad mažylis visuomet noriai jį užsidės.
Skambučiai dviračiams. Jei ant naujojo dviračio nėra skambučio, vertėtų šia detale pasirūpinti papildomai – naudodamiesi skambučiu, vaikai išmoks kelių eismo subtilybių ir bus kur kas lengviau pastebimi.
Yra ratai, bus ir traumų
Kol vaikas išmoksta tobulai valdyti bet kokią priemonę su ratukais – dviratį, paspirtuką, riedučius, riedlentę, – nedidelių traumų neišvengsite. Nuo dviračio vaikas griūna visu svoriu ir su greičio jėga, todėl sužalojimai būna stipresni nei šiaip pargriuvus. Tipiškos dviračio traumos – tai įvairūs nubrozdinimai ir sumušimai ar net rimtos žaizdos. Krentant nuo dviračio gresia galvos traumos ir galūnių lūžiai, todėl apsauginis šalmas ir apsaugos ant kojų ir rankų – būtini dviratininko ar riedlentininko atributai.
TIPIŠKOS KIEMO TRAUMOS
Raiščių traumos
Kiekvieną kūno sąnarį sutvirtina raiščiai. Nuo traumos jie gali plyšti, trūkti, pasitempti. Raiščių traumas lydi kraujosruvos. Po traumos sunku suprasti, ar kaulas skilo, ar tik patempti raiščiai. Todėl traumatologai prašo kiekvieną vaiką, kurio sąnarys po traumos sutino, paraudo, atvesti rentgeno nuotraukai. Raiščiai retai nutrūksta visiškai. Jei taip atsitinka, vaikas visai negali valdyti tos galūnės: pėda ar plaštaka tabaluoja.
Paprastai raiščiai įplyšta, įtrūksta. Dažniausiai vaikams trūksta čiurnos ir riešo raiščiai.
Raiščių traumos gydomos panašiai, kaip lūžimų. Traumuota vieta sutvirtinama specialiu įtvaru (lipdukais susegama kieta fiksuojančia medžiaga). Galima sutvirtinti ir elastiniu bintu. Gyja 2–3 savaites.
Vaikas gali pasitempti ir sausgysles. Tiesa, vaikų sausgyslės yra stipresnės, nei suaugusiųjų, todėl pasitempia ar trūksta retai.
Kelio girnelė ir išnirę sąnariai
Labiausiai daužomos vaikų kūno vietos – keliukai. Laimei, vidines kelio sąnario struktūras saugo sąnario girnelė. Girnelė – labai skaudi vieta. Ji skyla ar lūžta retai, tačiau kraujosruvų ir nubrozdinimų būna dažnai. Svarbu pastebėti, ar kraujosruva tik paviršinė, ar kraujuoja giliai – pačiame sąnaryje. Todėl po stipraus griuvimo, jei kelis sutino, paraudo, reikėtų vaiką parodyti traumatologui. Kartais po traumos praėjus kiek laiko, kelis sutinsta, vaikui pasidaro sunku lankstyti koją. Vadinasi, prasidėjo potrauminis uždegimas.
Vaikams pasitaiko alkūnės ir žasto sąnarių išnirimų. Kartais pačios mamos išnarina šiuos sąnarius, kai tempia už rankos lėčiau einantį vaiką.
Sąnarių išnirimai labai skaudūs, vaikas negali galūnės pajudinti, rėkia. Tačiau ši trauma ištaisoma akimirksniu. Patyręs gydytojas reikiamu judesiu galūnę trukteli, ir sąnario galvutė vėl nukeliauja į savo vietą. Tėvams nepatariama išnirusių sąnarių atstatinėti patiems, nes grubus tampymas gali dar labiau sužaloti vaiką.
Kaulų lūžiai
Važinėjimas dviračiu, paspirtuku, riedučiais, tinklinis, futbolas, krepšinis suteikia daug šansų nukristi. Krisdami žmonės intuityviai bando ištiesti ranką, kad šiek tiek sušvelnintų smūgį. Galimas rezultatas – sumušta ar lūžusi ranka. Dažniausiai tokiose situacijose lūžta riešo ar šalia jo esantis nykščio kaulai arba trys ilgieji rankos kaulai: žastikaulis, stipinkaulis ir alkūnkaulis.
Jei įtariate, kad lūžo ranka, reikėtų nedelsiant vykti į artimiausią traumatologijos centrą. Atminkite – ne visi lūžiai sukelia skausmą ar patinimą, ne visi taip aiškiai matomi kaip atviri. Nukritus ar patyrus smūgį kaulas gali tik įtrūkti, ir tai sunku pastebėti net rentgeno nuotraukoje.
Nubrozdinimai, žaizdelės
Visi puikiai žinome, ką daryti, jei vaikas susižeis aktyviai leisdamas laiką lauke, – pažeistą odos vietą nuplausime tekančiu vandeniu, žaizdos kraštus išdezinfekuosime, ją patepsime tam skirtu hidrokoloidiniu geliu su sidabru ir, jei reikia, sutvarstysime. Greitas ir efektyvus problemos sprendimas! Tačiau šis sprendimas yra paprastas ir nekomplikuotas tik tuomet, kai tėveliai po ranka turi pasiruoštą „kiemo vaistinėlę“, kad vaikui susižeidus nesukeltų nereikalingos panikos, ieškodami tvarsliavos, dezinfektanto ir žaizdoms skirto gelio. Dėl šventos ramybės turėkite sukomplektavę keletą mažų vaistinėlių, vieną turėsite namie, kitą automobilyje (ne bagažinėje, o salone, tiesiai po ranka), trečią – rankinėje, su kuria einate į lauką arba net… vaiko dviračio daiktadėžėje. Vadinamoji „kiemo vaistinėlė“ vos iš 4 sudedamųjų dalių: žaizdoms skirta dezinfekcinė priemonė, hidrokoloidinis gelis su sidabru ir pleistriukai ar nedidelis ritinėlis binto. Švaraus vandenes gertuvę vaikų mamos visada turi su savimi, tad žaizdą išplauti problemų nebus.
Jei žaizda stipriai kraujuoja, reikėtų uždėti tamponą arba vatos gabalėlį ir tvirtai prispaudus palaikyti jį 3–5 minutes. Jei nepažeistos didelės kraujagyslės, per šį laiką kraujavimas sustoja. Jei žaizda gili ir kraujavimas nesiliauja, būtina kreiptis pagalbos į medikus.
Vasarą žaizdomis reikia atsakingai pasirūpinti, nes esant šiltam orui jos gyja ilgiau, padidėja infekcijos tikimybė. Gydytojai net rimtesnes operacijas per karščius stengiasi atidėti, kad pooperaciniu laikotarpiu išvengtų komplikacijų dėl galimos infekcijos žaizdoje.
