Vaiko smalsumas rodo, kad jo raida vystosi puikiai. Šaunu, kai domisi, šniukštinėja ir bando. Žinoma, viskam sava kaina. Smalsūs ir judrūs vaikai patiria daugiau buitinių traumų, dažniau nukrinta, įsipjauna, prisiveria pirštus.
Ko klausia tėvai vaistinėje
Namų vaistinėlėje patariama turėti priemonių žaizdoms. Be dezinfekcinio skysčio ir priemonės žaizdoms gydyti, reikia turėti pleistrų ir binto.
Vaistinėje tvarsliavos pasiūla labai didelė: nuo elastinių, hidrokoloidinių, gipsinių, sterilių, nesterilių tvarsčių iki įvairiausių pleistrų. Jų visų iš eilės prisipirkti nereikia, nebent kilo aiški problema.
Pavyzdžiui, elastinis tvarstis naudojamas kojų ar rankų sąnarių stabilizacijai, esant jų patempimui, taip pat venų varikozės ar hematomų gydymui bei jų profilaktikai. Gipsinis bintas naudojamas kietiesiems įtvarams gaminti.
Ko tikrai reikės namų vaistinėlėje – tai žaizdų tvarstymo priemonių kraujuojančioms, atviroms žaizdoms (kad išvengtume infekcijų ir dėl jų atsiradusių komplikacijų) bei nedideliems pabrozdinimams ar paviršiniams pažeidimams, kai nėra infekcijos rizikos.
Ką daryti susižeidus?
Tėvai juokauja, kad iki kol vaikui sukaks 3 metai, verčiau namie negaląsti pelių. Net jeigu peilius laikote užrakintame stalčiuje, namuose vaiko tyko ne vietoje padėtos adatos, žirklutės, nagų dildės, skutimosi priemonės, sulūžęs aštrus žaislas, po spintele nuriedėjusi stiklo šukė.
Ir patys neretai susižeidžiame buityje, todėl žaizdos priežiūros taisykles turime žinoti mintinai. Ypatingą dėmesį žaizdų priežiūrai reikėtų skirti žmonėms, kurie turi didelę infekcijos riziką: sergant cukriniu diabetu, su lėtiniais kraujotakos sutrikimais bei nusilpus imunitetui.
Prieš liesdami sužeistą vietą, pirmiausia kruopščiai nusiplaukite rankas: vienas svarbiausių dalykų – nepadidinti infekcijos rizikos.
Nuplaukite žaizdą po tekančiu vandeniu (jei vaikas nusibrozdino ranką, kiškite tiesiai po čiaupu, jei koją ar kitą kūno dalį, – vaiką galima apiprausti po dušu), po to žaizdą nusausinkite popierinio rankšluosčio lapeliu ar švaria šluoste, tik jokiu būdu netrinkite, sausinkite švelniai tapšnodami. Žaizdoms plauti nenaudokite karšto vandens, jei reikia, galite panaudoti paprasčiausią muilo tirpalą.
Išplovus žaizdą, jos kraštus reikia dezinfekuoti tam skirta priemone, kuri nedirgintų ir nesukeltų skausmo ar kito nemalonaus pojūčio.
Jei žaizda nėra per gili, bet pastebėjote joje smėlio ar nešvarumų, prieš ją plaudami, juos pašalinti galite pincetu, tik pirmiausia jį dezinfekuokite alkoholio tirpalu arba palaikykite verdančiame vandenyje.
Išvalius žaizdą, gijimui pagreitinti užtepkite ant žaizdos hidrokoloidinio gelio su sidabru ir sutvarstykite.
Jei susižeidėte jūs, kol žaizda visiškai sugis, darbuojantis virtuvėje ar sode, rekomenduojama naudoti guminius antpirščius ar gumines pirštines. Svarbu, kad žaizda būtų apsaugota nuo išorės ir nebūtų jokio sąlyčio su maistu ar aplinkoje esančiais patogenais.
Tepti ar netepti, klijuoti ar neklijuoti
Patogiausias pleistras buitinei žaizdai yra medžiaginis. Tokių pleistrų dengiamoji dalis yra minkšta, tampri, jie geriau prisitaiko ir prilimpa prie odos, patogiau apsukti aplink pirštą ar kulną.
Neperšlampamus ir orui nepralaidžius pleistriukus rekomenduojama naudoti tik einant į dušą, labai trumpą laiką. Tuo tarpu vandeniui atsparius pleistrus, kuriuose yra orą praleidžiančių porų, galima nešioti ilgesnį laiką, tačiau jie ne taip gerai apsaugos nuo drėgmės.
Kiek laikyti žaizdą sutvarstytą ar užklijuotą, priklauso nuo žaizdos tipo ir sunkumo. Paprastai žaizdas, kurios nėra per gilios ar užkrėstos, gali pakakti tvarstyti tik dieną ar dvi, o gilesnėms ar sunkesnėms žaizdoms gali prireikti ilgesnio laiko.
Klijuoti žaizdą reikėtų tol, kol susiformuos šašas. Taip žaizda bus mažiau traumuojama, greičiau gis, vaikui mažiau skaudės, sumažės ir infekcijų rizika.
Pleistrą reikėtų keisti ne rečiau kaip kartą per parą. Būtina kaskart žaizdą apžiūrėti. Kartais žaizdos būna apgaulingos: tuoj po sužeidimo ar tą pačią dieną atrodo geriau nei kitą, todėl jas reikėtų stebėti, o ne pamiršti užklijavus pleistru ar užbintavus.
Kai kurias žaizdas galima palikti atviras, pavyzdžiui, tokias, kurios nekraujuoja, gerai gyja ir neturi jokių infekcijos požymių. Oras gali padėti sausinti žaizdą ir paskatinti gijimą. Taip pat reikėtų reguliariai tikrinti žaizdą ir tvarstį, kad įsitikintumėte, jog žaizda tinkamai gyja ar tvarstis nėra per daug įtemptas ir nesukelia dirginimo.
Jei pastebėjote bet kokių infekcijos požymių, tokių kaip paraudimas, patinimas, karštis ar pūliai, arba jei žaizda negyja tinkamai, reikėtų kreiptis į gydytoją.
Šitų žaizdų namie geriau negydyti
Nors nedidelius pjūvius ir įbrėžimus dažnai galima saugiai gydyti namuose su tvarsčiu ar pleistru, yra tam tikros žaizdos, kurių nereikėtų tvarstyti patiems. Tai gilios, pradurtos, lėtinės ar užkrėstos žaizdos, taip pat sunkūs nudegimai.
Jei žaizda yra gili, kad įmanoma pamatyti apatinius audinius, tokius kaip raumenys, kaulai ar riebalai, svarbu kreiptis į gydytoją. Šioms žaizdoms gali prireikti siuvimo ar kitų medicininių intervencijų, kad jos tinkamai užgytų ir sumažėtų infekcijos rizika. Žaizdos, padarytos aštriais daiktais (nagais, adatomis ar dėl gyvūnų įkandimų), gali būti ypač problemiškos, mat bakterijos ar kiti patogenai gali patekti į audinį.
Jei nudegimas yra didesnis nei maža pūslelė, derėtų kreiptis į gydytoją, mat nudegimų žaizdos būna ypač skausmingos ir į jas lengvai patenka infekcija.
Jei žaizda yra raudona, patinusi, šilta arba pūliuoja, ji gali būti užkrėsta. Jeigu vaikas ar jūs turite žaizdą, kuri neužgijo per kelias savaites arba nereaguoja į gydymą, turėtumėte kreiptis į gydytoją.
Susiję straipsniai
