Jau nuo lapkričio prasideda skubėjimas, nesibaigiantis darbų ir veiklų sąrašas bei nuolatinės mintys: „Kaip ko nors nepamiršti?“ Atrodo, jog iš tėvų paveldime ne tik jaukias šventines tradicijas, bet ir visa apimantį šventinį stresą. Dažnai ir patys iš vaikystės prisimename skubėjimą, šeimyninius ginčus bei nuovargį šventėms pasibaigus. Galbūt atėjo metas pabandyti šventėms ruoštis kitaip?
Psichologė Vasarė Kardišauskė
Nematomas švenčių darbas
Dar 2006 m. Amerikos psichologų asociacijos tyrimas atskleidė, kad šventinis stresas ypač paveikia moteris, nes būtent jos dažniausiai prisiima atsakomybę už šventės organizavimą, – nuo patiekalų gaminimo iki namų puošimo. Ir nors praėjo beveik du dešimtmečiai, mažai kas pasikeitė.
Nepriekaištingai supakuotos dovanos, suderintais šventiniais drabužiais pasipuošusi šeima, jaukus pasisėdėjimas su pačiais artimiausiais, plačios šypsenos ir skambantis juokas. Daugeliui mamų tobulas šventinis laikotarpis atrodo tarsi iš filmo – kupinas džiaugsmo, meilės ir jaukių akimirkų. Tačiau realybė dažnai atneša visai kitokių patirčių: stresą, pyktį, įtampą, nuovargį, o kartais – ir gėdą, kad „nespėjau, nepadariau, nepavyko“. Kartais mamos šventes išgyvena kaip kelių dienų renginį, kuriame jos yra pagrindinės organizatorės, koordinatorės, emocinio klimato kūrėjos, o kartais ir gelbėtojos, kai atmosfera visai neprimena švenčių.
Moterys dažnai atlieka ir vadinamąjį nematomą emocinį darbą – rūpinasi ne tik dovanomis ir maistu, bet ir visų jausmais. Jos užtikrina, kad atmosfera būtų maloni, kad niekas nesusipyktų, kad vaikai nepasijustų pamiršti, o tėvai – neįvertinti. Žinoma, tai meilės ir rūpesčio išraiška, bet kartu ir didžiulis krūvis. Kai bandome sukurti tobulas šventes visiems, dažnai pamirštame, kad šventės atėjo ir mums.
Neįgyvendinami lūkesčiai – tylūs įtampos kūrėjai
Vienas didžiausių įtampos šaltinių – pernelyg dideli ar neišsakyti lūkesčiai. Norime, kad visi būtų laimingi, kad maistas būtų skanus, eglės papuošimai suderinti, o tradicijos – prasmingos. Kad viskas būtų „taip, kaip turi būti“. Bet ar tikrai viskas, ką darome, iš tiesų reikalinga jūsų šeimai? Labai svarbu dar prieš šventinį šurmulį atvirai pasikalbėti, kas kiekvienam iš tikrųjų yra svarbu. Gal vaikams didžiausias džiaugsmas – kartu puošti eglutę, o partneriui – tiesiog ramiai praleisti vakarą su filmu. O galbūt jums – kartu pasivaikščioti po miestą, kvėpuojant žiemos oru ir neturint jokio tikslo.
Vis dažniau psichologai pastebi, kad šventės daugelyje šeimų tampa ne džiaugsmingu laukimu, o bendru pervargimu. Skubėjimas, įtampa, ginčai dėl smulkmenų, nuovargis – tai tampa liūdna, bet labai įprasta tradicija. Tyrimai rodo, kad vaikai itin jautriai perima tėvų emocijas. Kai mama ar tėtis yra nuolat įsitempę, vaikai tai jaučia, net jei apie tai nekalbama. Kiti tyrimai atskleidžia, jog tėvų emocinė būsena formuoja vaikų požiūrį į santykius, poilsį ir net į šventes, – jie mokosi iš to, ką mato, ne iš to, ką jiems sakome. Šventinė nuotaika gimsta ne dėl tobulų dekoracijų ir maistu nukrauto stalo, o iš emocinio saugumo, kurį mes, suaugusieji, perduodame savo vaikams.
Trumpam atsitraukite ir paklauskite savęs:
- Ar rankų darbo advento kalendorius, nykštukų išdaigos kiekvieną rytą, kelių kalėdinių mugių lankymas – tai, kas iš tiesų kuria šventinę nuotaiką mūsų šeimoje?
- Galbūt šiais metais norisi mažiau veiklų?
- Ar šios veiklos papildo mūsų šeimos resursus, ar juos atima?
- Ar šios veiklos artina mus vienus prie kitų? O gal sugrįžtame susipykę ir nusivylę?
- Ar tam tikri dalykai, kuriuos darome kasmet, vis dar svarbūs man?
Kai aiškiai žinome, kas išties svarbu, galime sąmoningai nuspręsti, ką šiemet paleisti, – mažiau valgių, mažiau renginių, mažiau įtampos.
Kai „tobulos“ šventės virsta realiomis
Kartais, kad šventės būtų smagios, užtenka… tiesiog paleisti dalį kontrolės. Daugelis mamų nori viską padaryti „tinkamai“ ir greitai – juk jos geriausiai žino, kur kas padėta, kaip ką daryti, kaip išvengti netvarkos ar klaidų. Jeigu darysime viską kartu su vaikais, užtruksime dvigubai ilgiau, tačiau būtent čia ir slypi esmė – sustoti, mokyti, leisti tyrinėti ir klysti. Vaikų supakuotos, flomasteriais apipaišytos dovanos gali tapti šilčiausiu šventiniu prisiminimu.
Praktinė užduotis
- Pirmiausia užsirašykite viską, ką planuojate padaryti iki švenčių.
- Tada pažymėkite, kas iš tiesų yra svarbu ir būtina.
- Tuomet išbraukite tai, ką darote tik todėl, kad „kitiems tai patinka“ arba „juk tai darau visada“.
- Klaustuku pasižymėkite veiklas, kurias padarysite, jeigu turėsite laiko ir noro.
- Galų gale po vieną užduotį perduokite kiekvienam šeimos nariui.
Kai mama leidžia sau atsipalaiduoti, atsipalaiduoja ir visa šeima. Vaikai mokosi ne iš to, kaip gražiai papuošėme stalą, o iš to, kaip mokame mėgautis akimirka. Kai tėvai geba juoktis, ilsėtis, būti čia ir dabar, – jie sukuria vaikams saugumą ir džiaugsmą. Šventinis stresas neturėtų tapti tradicija, kurią perduodame savo mažiesiems. Tad šiemet linkiu sau ir jums: šiek tiek mažiau planų ir lūkesčių, daugiau laiko kartu – taip, kaip norime būti.
Susiję straipsniai
