Laiškas Kalėdų Seneliui – psichologai sako, kad tai geriausia proga mokyti vertybių

Artėjant Kalėdoms tėvai su mažaisiais rašys laišką Kalėdų seneliui. Čia dažniausiai nugula didžiulis kalėdinių dovanų norų sąrašas. Ką daryti, kad šiame sąraše atsidurtų tik patys didžiausi troškimai, tačiau ir ne pačios brangiausios dovanos ar ne trumpalaikiai norai?

Tai tik vienas klausimų, kuriuos uždavėme psichologei. 

Psichologė, kognityvinės elgesio terapijos konsultantė Indrė Alkovskienė, tinklaraščio www.psichologovaltyje.lt autorė

Kaip vertinate šiandienines tendencijas – ar tėvai linkę pildyti visus vaikų norus, nepaisant to, ar tam yra nors menkiausia proga (gimtadienis, Kalėdos, kt.)? Kaip manote, kas tai lemia?

Manau, taip nutinka dėl tėvų skubėjimo, galbūt neteisingai sudėliotų prioritetų ir kantrybės stokos. Taip, nėra lengva, kai vaikas parduotuvėje griūva ant grindų ir rėkia, reikalaudamas žaislo „čia ir dabar“. Ar man pačiai taip nenutinka? O taip, nutinka. Tokiose situacijose yra du pasirinkimai:

1. Patenkinti vaiko poreikį, taip laikinai (pabrėžiu – laikinai) jį nuraminti, bet kartu būti pasiruošus, kad kitą kartą vėl kartosis ta pati istorija – isterija ir naujas, tikriausiai nereikalingas, žaislas.
2. Arba mama ar tėtis gali įkvėpti, iškvėpti ir pradėti kalbėti su vaiku, dar kartą kantriai aiškinti. „Suprantu, kad nori dabar. Bet šiandien į parduotuvę atėjome maisto produktų.“ Galbūt būtų naudinga prieš einant kartu sudaryti pirkinių sąrašą su vaiku.

Žaislus dažnai perkame kaip kompensaciją už dėmesio ar laiko vaikui trūkumą. Su draugėmis, kurios taip pat yra psichologės, dažnai sakome, kad žaislai skirti ne tiek vaikams, kiek tėvams – kad šie bent kelioms minutėms galėtų atsipūsti, o vaikas nukreiptų dėmesį į naują žaislą.

Pastaruoju metu pasigendu tėvų atsakomybės ir kokybiško laiko, skiriamo vaikams. Kada paskutinį kartą skyrėte laiko tiesiog pasikalbėti su vaiku, pasakyti jam, kaip jaučiatės jūs ir išklausyti jo? Ar mano šeimoje nėra netikėtų dovanų? Taip, jos nutinka – paprastai grįžus po trumpos kelionės be vaiko visuomet parvežame dovaną. Ar tai nėra kaltės jausmo hiperkompensacija? O taip, yra, nes mama ar tėtis jaučiasi kaltas, kad buvo išvykęs be vaiko.

Naujamiestyje yra labai jautrus plakatas, vaizduojantis žaislų krūvą, ant kurios sėdintis vaikas klausia: „Šeima, kada įsileisi mane?“

Ar begalinis lepinimas – ydinga praktika? Kokią žalą gali kelti visų ar didžiosios dalies vaikų norų pildymas?

Visų norų pildymas – tai tona plastmasės namuose. Tai norai, kurie augs ir augs. Jei neišmokysime vaiko išgirsti ir suprasti „ne, ne dabar“ arba suprasti, kad dovana yra didelė proga ir šventė, vieną dieną būdamas 16 jis paprašys jūsų „Ferrari“. Ar pirksite? Ar vaikui svajoti gerai? Žinoma, bet prisiminkime save – kalbu apie Y kartos tėvus (1984–2003 m.). Turėjome vieną lėlę, vieną dėlionę, vieną dviratį, kuriuo kartais dalindavomės su broliu. Daiktai tada nebuvo savaime suprantami, jie irgi buvo vertybė.

Nuolatinis lepinimas – tai tas pats, kas nuolatinių poreikių tenkinimas laikinai užkimšant burną. Dabar skauda – užklijuosiu pleistrą, nesvarbu, kad galbūt pirmiausia reikėtų papilti peroksido ir išvalyti žaizdą. Dabar noriu valgyti – greitai pavalgau, bet vakare vėl būsiu alkanas. Prarandame santykio kūrimą su vaikais. Taip gauname +5 min. ramybės, laiko darbams ir pan., tačiau paauglystėje, kai vaikai susiduria su sudėtingesniais klausimais, visi norime jų atvirumo ir bendravimo. Galbūt tada nupirksime naują „iPhone“, bet manau, kad svarbiau yra turėti pokalbį su vaiku dabar ir tada, kai jis bus vyresnis.

Kaip siūlytumėte paaiškinti vaikui, auklėti jį, kad šis suprastų, jog visų norų tėvai išpildyti negali ir neprivalo? Kokiame vaiko amžiuje jau reikėtų pradėti apie tai kalbėti?

Turbūt nuo pat gimimo, nuo mažo kūdikėlio, svarbu tiesiog būti su vaiku. Būti, kalbėtis, sekti pasakas, o ne klausytis telefono melodijų. Vaikui gražiausias yra mamos ir tėčio balsas, nes jis jau pilve, devynis mėnesius, girdėjo jų balsus. Tada svarbus etapas, kai vaikas pradeda lankyti darželį, pradeda kalbėti ir lygintis su kitais. „Mano draugas turi didelę žalią mašinėlę, o mano – mažytė ir pilka.“

Kaip tai paaiškinti? Tiesiog pasikalbėti su vaiku. Pasakyti, kad mama ir tėtis eina į darbą, kad uždirbtų pinigų, jog tu galėtum lankyti darželį, turėti maisto, drabužių. Manau, kaip suaugusiam nėra savaime suprantamų dalykų, taip ir vaikui. Jei niekas nepaaiškins, kad tėtis ir mama dirba tam, kad turėtum namus, maisto ir pan., iš kur tam mažam žmogui tai žinoti? Be to, pastebiu, kad tėvai pastaruoju metu visą atsakomybę už vaiko auklėjimą perkelia mokytojams, auklėtojams, seneliams ir pan. Bet vaikai yra mamos ir tėčio atsakomybė – būtent šie du žmonės pirmiausia ir yra atsakingi už vaiko ugdymą, vertybių formavimą, už jo ateitį.

Svarbu paminėti, kad ikimokyklinis amžius – iki 7 metų – yra itin svarbus, nes tuo metu formuojasi pagrindinės vaiko asmenybės savybės, socialiniai įgūdžiai, intelektas ir kalba. Šiuo laikotarpiu vaikai sparčiai tobulėja, tampa savarankiškesni, iniciatyvesni, jų žodynas ir suvokimas apie pasaulį plečiasi. Kryptingas ugdymas ir palaikymas, lėtas ir kokybiškas laikas su tėvais per pirmuosius metus daro didelę įtaką jų tolimesnei sėkmei mokykloje bei gyvenime.

O ką daryti tėvams, kurių vaikai iki šiol buvo lepinami ir dabar nesupranta žodžio „ne“? Kiek sudėtinga perauklėti išlepintą vaiką? Kokių auklėjimo gudrybių pasiūlytumėte šiuo atveju?

Leisiu sau pasidalinti viena mūsų šeimos Kalėdų istorija. Kalėdų rytą mano vaikui Kalėdų Senelis paliko vieną dovaną (jam tuo metu buvo 3 metai). Ta dovana suteikė jam daug džiaugsmo ir rytas buvo laimingas. Pietų metu vykome į svečius pas kitą panašaus amžiaus vaiką. Ten atėjo Kalėdų Senelis su daugybe, labai labai daug dovanų tam kitam vaikui. Taip nutiko, kad mano sūnus gavo dar vieną dovaną. Ar jo mažos akutės buvo laimingos? Ne, jis nelabai suprato, kodėl kitas vaikas gauna tiek daug dovanų, o jis – tik dar plius vieną. Mačiau labai liūdnas savo vaiko akis ir tada supratau, kad kitą kartą taip nebebus. Iš anksto kalbėsiuosi su kitais tėvais, pasakysiu, kad man svarbu mano vaiko emocinis saugumas net ir tokiose paprastose situacijose. Nesakykite, kad jums nebūtų nemalonu, jei jūsų kolega gautų premiją su papildomu nuliu, o jūs – mažesnę.

Drauge darželyje dovanojame vaikams po vieną ir absoliučiai tą pačią dovaną visiems vaikams.

Ar išlepinti vaikai šiandien ? Manau išlepinti vaikai yra tie, kuriems tėvai skyrė per mažai laiko. Jei dažnai kalbate su vaiku, pasakojate tą pačią istoriją nors ir dešimtą kartą, jis išgirsta. Mažieji yra tokie protingi, mes kartais tiesiog juos nuvertiname. Tikrai nereikia leisti „išlepėlių“ pas psichologus, ką dabar dažnai matau. Būsiu gal ir nepopuliari, bet mieli tėveliai – skirkite kokybiško, ramaus laiko savo vaikams dabar, skirkite laiko tiesiog pokalbiui. Nes laikas bėga per greitai. Ir tas pokalbis nėra laikas kine, žaidimų kambaryje ir pan.

Artėjant Kalėdoms tėvai su mažaisiais rašys laišką Kalėdų seneliui. Čia dažniausiai nugula didžiulis kalėdinių dovanų norų sąrašas. Ką daryti, kad šiame sąraše atsidurtų tik patys didžiausi troškimai, tačiau ir ne pačios brangiausios dovanos ar ne trumpalaikiai norai? Kaip paaiškinti vaikui, kad visų norų Kalėdų senelis išpildyti negali, kad vaikas nenusiviltų arba neprarastų tikėjimo stebuklingu seneliu?

Prieš kelias savaites su vaiku buvome sporto prekių parduotuvėje, ir kadangi jis labai mėgsta vabalus, sugalvojo, kad jam reikia vabaliukų gaudyklės. Ar galėjome su vyru nupirkti ją čia ir dabar? Tikrai taip, nes ir kaina buvo nedidelė. Džiaugiuosi, kad šį kartą pavyko nenupirkti (nes ir aš kartais paslystu). Skyriau laiko pokalbiui, kad dabar mes nepirksime, nes to neplanavome ir nėra jokios progos ar šventės, o žaislų namie yra daug. Ar buvo daug liūdesio ir norų „dabar ir čia“? Taip. Tačiau pasikalbėjome, kad artėja Kalėdos, ir susitarėme, jog nupiešime tavo vabaliukų gaudyklę ir nusiųsime laišką Kalėdų Seneliui, kad būtent jos tu ir norėtum. Problema išspręsta. Jūs neįsivaizduojate, kaip dabar jis laukia Kalėdų. „Mama, kada?“ Liko tik nupiešti tą įrankį. Labai tikiuosi, kad susilaikysiu nuo kitų papildomų dovanėlių.

Taip pat laukia ir sūnaus gimtadienis prieš Kalėdas. Paskutinį kartą, kai lankėmės vieno vaiko šventėje, pamačiau tą kalną dovanų. Dovanos – gerai, jos vaikams patinka. Bet su sūnumi priėmėme sprendimą, kad jis nori vieno didelio LEGO rinkinio, kuris kainuoja nemažai, tad draugų prašysime dovanoti pinigų. Mano sūnui greitai sukaks 5-eri. Didžiausias mano sūnaus klausimas dabar: o jei kas nors neateis į gimtadienį ir jis nesurinks pakankamai pinigų? Privalumas – mokomės skaičiuoti pinigus. Laviname matematikos įgūdžius. Ar tai užtrunka? Taip.

Neseniai lankėmės pas senelį, ir vaikas gavo 50 eurų. Jis sako: „Mama, jau dabar galime nupirkti tą didelį LEGO.“ Aš jam sakau: „Ne, brangusis. Dar trūksta. Dar palaukime – gal bus nuolaida tavo dideliam žaislui. Dar palaukime tavo gimtadienio, ir galbūt pavyks nusipirkti dar didesnį LEGO rinkinį.“

Sakysite, rašau gražiai, bet kaip padaryti tai praktiškai? Sąmoningai priimti sprendimą, kad „mažiau yra daugiau“. Nes ir patys savo namuose skęstame nuo žaislų, tačiau džiaugiuosi, kad daugiausia turime LEGO ir knygų. Jas perkame, kartais gal net per daug, bet šeimoje jas skaitome.

Kaip ir Jums laukiant Kalėdų, linkiu laiko knygoms ir pasidalinsiu žemiau istorija iš vienos gražiausių knygų mano gyvenime – Marko Leino „Kalėdų istorija“. Kviečiu ją skaityti po langelį savo šeimose, nes ši knyga būtent ir suskirstyta į 24 langelius. Vietoje advento kalendoriaus tebūnie tai vakaras su šia knyga, visiems sukritus į lovą, apsikabinus mamą ir tėtį, galbūt sesę ar brolį. Skaitykite po vieną langelį ir laukite stebuklų, nes stebuklai vyksta, kol jais tikime. Tad nepaliaukime tikėti, maži ir dideli.

Mano vaiko auginimo kelionėje didelę įtaką padarė Auršos Kurienės perskaitytoje knygoje frazė, kad auginti vaiką – tai dar kartą su juo pamatyti balandį, besikeičiančius metų laikus ir rasti atsakymus į daug „kodėl“. Ar tai ne stebuklas, kad laikas sukasi ratu? Tėveliai, leiskime sau tuo pasidžiaugti. Marko Leino. Kalėdų istorija

Kaskart persikeldamas į naujus namus, Mikalojus apdovanodavo paskutiniosios šeimos ir visų ankstesniųjų šeimų vaikus savo padarytomis dovanėlėmis. Kaip ir buvo žadėjęs Emiliui su Helena.

Dovanų kasmet reikėjo vis daugiau, ir jas gamindamas Mikalojus užtrukdavo vis ilgiau. Tačiau berniukas nepasidavė. Jis troško tęsti pažadą. Juk kaimo vaikai buvo jam kaip broliai ir seserys!

Galiausiai jis turėjo aprūpinti dovanėlėmis tiek vaikų, kad Kalėdų dieną tiesiog nespėdavo visų aplankyti. Tad nusprendė Kalėdų naktį palikti dovanas prie kiekvienų namų durų, kad anksti rytą pakirdę vaikai jas rastų.

Jis netroško, kad vaikai sužinotų, kas juos apiberia dovanomis. Jei kurie mėgindavo dėkoti, Mikalojus apsimesdavo nieko nežinąs. Jis buvo prisiekdines savo mokyklos draugus ir suaugusiuosius neįduoti mažiesiems tiesos. Jo manymu, tai buvo puiku. Jis nenorėjo, kad jam kas dėkotų, jis pats jautėsi be galo dėkingas kaimo gyventojams.

Kalėdų naktį apėjęs visus kaimo namus, paskiausiai Mikalojus visuomet patraukdavo prie jūros, nešinas dovana savo mažajai sesutei. Jis papasakodavo Adai apie prabėgusių metų įvykius ir, žinoma, apie laukiantį persikėlimą. Aplankyti Adą Mikalojui buvo labai svarbu. Tokiu būdu jis sukūrė tiltą tarp dabarties ir praeities ir širdyje išlaikė prisiminimus. Tai leido Adai gyventi.

Mikalojus nenorėjo ta akimirka su nieko dalytis. Ji priklausė tik jam, niekam daugiau. Bet kartą jis vis dėlto sutiko padaryti išimtį Emiliui. Sykiu išgyvenus kraują stingdančią nuotyki upėje, tarp Emilion Mikalojus užsimezgė ypatingas ryšys.

Kartą Emilis įsipiršo Kalėdų naktį drauge išnešioti dovanas. Mikalojui jau buvo vienuolika.

— Ei, Mikalojau! Argi mes dar ne visus namus aplankėme? — paklausė Emilis, kai Mikalojus iš paskutinio namo kiemo nuskodė prie dovanų rogučių. — Man atrodo, kad jau visus.

Virš snieguoto miško sutvisko pirmieji saulės spinduliai. Nuo to apylinkių peizažas virto tikru paveikslu aukso rėmuose.

— Visus, — sunkiai alsuodamas atsakė Mikalojus. — O ką?

— Na, — Emilis pasilenkę virš rogučių, — juk čia dar liko viena dovana, — tarė jis ir paėmęs parodė medinę lėlę. — Ar tu suklydai skaičiuodamas dovanas? Ar mes praleidome kurį nors namą?

— Ne, — atsakė Mikalojus. — Liko dar viena vieta.

— Juk tu ką tik sakei…

— Tai ne namas.