Lietuviai iki sovietinės okupacijos labai sėkmingai karta iš kartos perduodavo savo vaikams ir anūkams kultūrinį paveldą.
Tačiau sovietmetis tapo vienu iš skaudžiausių veiksnių, pakertančių etninės kultūros tęstinumo šaknis.
Atkūrus nepriklausomybę, buvo nutarta į ugdymo įstaigų programas įtraukti etninės kultūros ugdymą ir puoselėjimą kaip prioritetą.
Ar tai suveikė? Jau daugelis pastebime, kad ne. Apie tai – Alina Sinicė, penkių vaikų mama, ikimokyklinio ugdymo įstaigos „Baltų šalelė“ įkūrėja ir vadovė.
Dažna mokykla tėvų norą įsitraukti į vaikų ugdymą darželyje ir mokykloje priima priešiškai, kaip konkurenciją įstaigoje dirbantiems ugdytojams. Žinoma, ugdytojai, mokytojai yra labai garbinga profesija, kurie turi puikių ir profesionalių įžvalgų, ko vaikui reikia sėkmingai ugdytis, tačiau nevertėtų pamiršti, kad vis dėlto tėvai yra pagrindiniai vaikų ugdytojai.
Vaikai iki penkerių metų amžiaus yra imliausi ugdymui. Tuo metu formuojasi pagrindinė vaiko pasaulėžiūra ir asmeninė logika. Mokslininkai, ieškodami būdų etnokultūros tęstinumui išlaikyti, ypatingą dėmesį kreipia į ankstyvojo amžiaus vaikų etnokultūrinį ugdymą ir kuo įmanoma ankstyvesnį (t.y. nuo pat įsčių), tam kad lietuvių tautos neištiktų išnykusių tautų likimas ir ji netaptų tik kitų šalių mokslininkų tyrimų etnografine medžiaga.
Etninė kultūra neretai šiandien yra tapatinama su vadinamąja liaudies kultūra. Ir ši nuostata suklaidina, kad etninė kultūra – praeities atgyvena, tradicinis paveldas, kurio vertybėms vieta tik muziejuose, tautosakos saugyklose ar kraštotyros knygose.
Tai atgraso šeimas ir, žinoma, vaikus ją priimti ir ja gyventi. Šeimai ir vaikams būtina parodyti, kad etninė kultūra anaiptol nėra žaidimas senove.
Etninė kultūra, kaip ir patriotizmas, dažnai priešinamas su kosmopolitizmu ar globalizmu. O kur yra priešinimas, ten nėra darnos ir supratimo iš tikrųjų, kas yra etninė kultūra ir kodėl jos tinkamai ją suprantant nebeišeina priešinti su niekuo ar niekuo kitu pakeisti.
Etninė kultūra turėtų būti suprantama kaip gyva, besikeičianti, prisitaikanti prie laikotarpio, esanti su kiekvienu iš mūsų čia ir dabar kasdienybėje.
Tad nuo ko reikėtų pirmiausia pradėti?
Sukurti aplinką
Jau senai ir garsiai kalbama, kad mūsų vaikų darželių ir mokyklų aplinka nėra jauki, nekviečia joje užsibūti ir jaustis saugiai.
Bet taip jau yra, kad žmogus auga (kaip asmenybė) ir mokosi tik tada, kai aplinka yra saugi, – tiek fiziškai, tiek ir emociškai.
Kol kas tiek vaikų darželiuose, tiek ir mokyklose aplinka nesikeičia jau daugelį metų, ir ne tik dėl lėšų trūkumo, o ir dėl nenoro ar nežinojimo, kaip ją keisti.
Apsiribojama tik sienų išdažymu ir langų pakeitimu, nes aplinkos sukūrimas suprantamas tik iš materialinės pusės.
Tą patį galime matyti ir etnine kultūra grįstos aplinkos kūrime. Vaikų darželiuose ir mokyklose dažniausiai etninės kultūros ugdymui ar puoselėjimui naudojami specialiai tam įrengti kambariai ar kabinetai, kuriuose sukauptos ugdymui skirtos priemonės ar įvairūs seni daiktai, kurie pristatomi kaip „etninė kultūra“. Tokiu būdu tiek vaikams, tiek ir jų tėvams kyla klaidingas etninės kultūros suvokimas, tarsi etninė kultūra būtų tik viena mokslo šakų.
Bet suprantant etninę kultūrą ir kuriant palankią aplinką ją puoselėti, manau, vertėtų suprasti, kad pirmiausia ją reikėtų kurti tokią, kuri primintų jaukius namus, siekiant, kad vaikai jaustųsi saugūs, ramūs ir laukiami kaip gimtuosiuose namuose.
Ugdymo įstaigos aplinka tikrai gali būti kuriama kaip vieta, kurioje vaikas jaustųsi taip jaukiai ir maloniai kaip savuose namuose. Taip pat įstaigos aplinka turi puoselėti ir skatinti vaiko smalsumą ir kūrybiškumą, kuris kasdien priartina jį prie etninės kultūros nuoseklaus įsisavinimo.
Ir, žinoma, ypač svarbi saugi emocinė aplinka – jai daro įtaką ir jaukios fizinės aplinkos sukūrimas, tačiau svarbiausiu kriterijumi tampa į ją susirenkantys žmonės. Jų tarpusavio bendravimo kultūra, pagarba, supratimas, pozityvumas, pagalba vienas kitam. Jokios gyvenimo be patyčių programos ar emocinio intelekto pamokos nebus veiksmingos, jei apskritai ugdymo įstaigoje bendruomenė nebus darni, nekonkuruojanti. Darnos ir supratimo, kad konkurencija vaikams neša tik destrukciją, turime mokytis iš savos patirties, o tai mums suteikia etninė kultūra.
Žinoma, ugdymo įstaigai kyla nemenkas iššūkis, atsižvelgus į visų bendruomenės narių nuostatas, savitą estetinį aplinkos pajautimą, kurti tokią aplinką, kurioje visi bendruomenės nariai jaustųsi komfortiškai, laukiami ir saugūs. Tėvus tokios aplinkos kūrimas labiau įtraukia į vaiko ugdymąsi darželyje ir mokykloje, o vaikai tokioje aplinkoje imliau įsisavina naujas žinias.
Tad kaip ir etninė kultūra, aplinka turi būti kuriama ir vis atsinaujinanti, gyva.
Pirmiausia – šeimoje
Kaip jau minėjau, ugdymo įstaiga daugeliui šeimų tapo etnokultūros ir tautinės tapatybės perdavėja ir šiuo metu ugdymo etnokultūra modelį realizuojanti vieta. Daugelis šeimų savo pagrindines funkcijas sieja su vaikų gimdymu, auginimu, socializacija, namų ūkio kūrimu ir pan., o etnokultūrinį vaikų ugdymą sieja su ugdymo įstaigos funkcija.
Bet juk pirmiausia šeimoje perteikiamos ir puoselėjamos tėvams ir vaikams brangiausios žmogiškosios vertybės. Ir būtent tėvų požiūris į tautos vertybes daro teigiamą įtaką vaikų etnokultūriniam ugdymui. Šeimoje vaikai gauna PARAMĄ – žinias, informaciją, savęs pažinimą, tapatumo suvokimą. Tautos kultūros perdavimas vaikams šeimose tampa šeimos vidine kultūra, tradicijų tęstinumu ir pagarba praeities bei ateities kartoms. Vaikai pamils tautos kultūros vertybes tik tuomet, jei matys, kad tai svarbu jų tėvams.
Tad Tautos išlikimą skatinti reikėtų šeimose, kai vaikų raidos imlieji periodai yra dar nepasibaigę. Ugdymo įstaigai vienas iš svarbiausių uždavinių tenka ieškoti tėvų įtraukimo būdų, nes teigiami rezultatai galimi, tik tėvams ir ugdymo įstaigai kartu bendradarbiaujant.
Šiandien siekiant puoselėti tautinio tapatumo ugdymą ir etninę kultūrą nepakanka vien organizuoti veiklas vaikams, tad reikalinga atininkamai įtrauki aplinka, kurioje kartu būna ir tradicijų laikosi visa ugdymo įstaigos bendruomenė.
Ugdymo įstaiga turi imtis iniciatyvos įtraukti šeimą į vaiko tautinį ugdymą, įgalinti ją etninę kultūrą suprasti kaip kasdienio gyvenimo būtį ir puoselėti ją pirmiausia savo šeimoje.
Kodėl tokia svarbi bendruomenė
Ne šiaip sau lietuviai ir kartu su jais gyvenančios kitos tautos minėdavo gamtos ir kitas šventes gana dažnai ir tam tikru ritmu. Tai vieta susivienyti, pajausti vienas kitą, puoselėti bendrą kultūrą. Tie susibūrimai tapo tradicija dėl labai svarbių priežasčių – tai neleisdavo žmonėms jaustis vienišiems, atskirtiems. Tvirta šeima, išsiugdžiusi vertybes, paremtas tautos etnokultūra ir istorija, sumažintų tokias psichologines problemas, kaip nesaugumas, vienišumas, beprasmybės išgyvenimas, menkavertiškumo jausmas, socialinės fobijos, apatija, beviltiškumas, depresiniai epizodai ir t.t. Dar didesnę įtaką žmogaus gyvenimo kokybei suteikia ir bendruomenė, kurioje jis auga ir gyvena. Tik bendruomenėje yra pačios geriausios sąlygos sąveikauti šeimų kultūroms, dalintis gerąja patirtimi, kurti bendrą gyvąją kultūrą.
Lygiai tą patį galima sakyti ir apie ugdymo įstaigą, kurioje bendruomenės nariais tampa ugdytojai (mokytojai) ir šeima plačiąja prasme (vaikai, tėvai seneliai ir t.t.). Ugdymo įstaigoje svarbu sutelkti pastangas kurti ir puoselėti bendravimo, bendradarbiavimo ir mokymosi vieni iš kitų kultūrą. Sėkmingos bendruomenės buvimo pagrindu turėtų būti bendradarbiavimu grįsti santykiai.
Bendruomenė telkiama kuriant ugdymo įstaigos kultūrinę aplinką, apimančią puoselėjamas ir kuriamas tradicijas, ugdymo įstaigos bendruomenės renginius, aplinkotyros ir aplinkotvarkos veiklas, taip skatinant meilę ir pagarbą savo gyvenamajai, gimtajai vietai. Taip pat svarbu kurti tinkamą emocinę aplinką nepamirštant darnaus elgesio ir bendravimo normų, padedančių kurti tarpusavio santykius, grįstus pagarba vienas kitam, atvirumu ir nuoširdumu, plėtoti tradicinius vertybinius santykius su kitais žmonėmis ir aplinkiniu pasauliu.
Ir čia ugdymo įstaigai tenka iššūkis. Į ugdymo įstaigą susiburia daug šeimų, kurios turi ir savas tradicijas, puoselėja savitą šeimyninę kultūrą, turi savas unikalias nuostatas. Jau gana dažnoje įstaigoje yra daug multikultūrinių šeimų ir net kitų tautų šeimų. Ugdymo įstaigai kyla iššūkis visas jas pažinti, gerbti bei ieškoti priemonių ir būdų kurti jas vienijančią bendrą ugdymo įstaigos kultūrą. Tad bendruomenės telkimas ugdymo įstaigoje yra vienas svarbiausių veiksnių užtikrinančių sėkmingą vaiko socializaciją nuo ankstyvosios vaikystės, o tarpusavio pasitikėjimu grįsti ir glaudūs tarpusavio santykiai bendruomenėje yra svarbus pamatas ugdant vaikų etninę ir tautinę savimonę.
Iš tiesų labai malonu stebėti, kaip kai kuriuose didžiųjų miestų rajonų ar kaimų gyventojai vėl įžvelgia bendruomeniško gyvenimo privalumus. Kiekvienam gyvenant ne atskirai, o bendruomenėje, darosi ne tik saugiau, bet ir gera būti, gyventi.
Liaudies dainos – scenai?
Pastebėjau, kad etninė kultūra ugdymo įstaigose suprantama ne kaip būties, santykių, pasaulio ir savo tapatumo suvokimas, bet kaip susipažinimas su senove ir ja pažaidimas reprezentaciniais tikslais. T.y. ugdymo įstaigose vaikai dažniausiai mokomi senų liaudies dainų, tautosakos ir amatų, turint tikslą užlipti ant scenos ir savo tėvams ar kitiems klausytojams parodyti ką išmokę.
Dažniausiai tai atgraso vaikus tas dainas ar pasakas, kurį nors amatą priimti kaip savastį, vėliau to mokyti savo vaikus.
Kad taip nebūtų, reikia kitaip suvokti pačią etninę kultūrą, kodėl ji mums svarbi ir reikalinga. Per koncertus ar muges demostruojami gebėjimai turėtų atsispindėti tik kaip pasekmė to, kad vaikas ta daina, ar tuo amatu džiaugiasi kasdieniškai, didžiuojasi, galbūt net sieja savo ateitį, t.y. tarkim daina neturėtų būti tikslas, ji turėtų būti priemone siekiant gyvenimo džiaugsmo ir pilnatvės.
Tad jei pasitelktume ugdymo programoje etninės kultūros puoselėjimą kaip priemonę supažindinti vaikus su pirmiausia jų istorija (iš kur aš?), su jų tapatumu (kas aš?), ir pereitume ir į kitas ugdomas ir puoselėjamas kompetencijas (socialinę, sveikatos, pažinimo, komunikavimo ir kūrybiškumo), ir tai darytume kasdien, jausdami poreikį, kaip kad turime kvėpuoti, manau, nebus reikalingos nei specialios etikos pamokos, net ir pilietiškumo programos, nes etninė, tautinė ir pilietinė savimonė išsiugdys palaipsniui tarsi savaime.
Kaip jau minėjau anksčiau, neužtenka vien ugdymo įstaigoms prisiimti pareigą ugdyti vaikų etninį tapatumą. Į etninės kultūros puoselėjimo procesą būtina įtraukti tėvus, o tiksliau – juos įgalinti perimti iniciatyvą. Tinkamai sudominant šeimas aktyviomis veiklomis, pastebimas jų pozityvus įsitraukimas ir noras patiems organizuoti įvairias veiklas ar išvykas su vaikais.
Tad etnokultūrinis ugdymas ugdymo įstaigoje turėtų būti ne mokomasis dalykas ar tik kartais per ugdymo įstaigoje minimas šventes matomas reiškinys, kai ant scenos demonstruojamos išmoktos dainos, tai turi būti kasdienis nesibaigiantis vyksmas.
Tam pasiekti būtina į ugdymo įstaigoje organizuojamą vaiko ugdymą įtraukti šeimą – kaip svarbiausią veiksnį, darantį įtaką jo augimui, ir tuomet ugdymą etnokultūra šeimoje ir ugdymo įstaigoje modeliuoti šiuolaikiškai, priimtina ir suprantama forma, subtiliai įpinant į kasdienį gyvenimą.