Kai spektaklyje vaikai pamato visą „Lietuvos“ ansamblį, jiems tai būna didžiulis įspūdis

Režisierė Giedrė Kriaučionytė-Vosylienė su ansambliu „Lietuva“ jau pastatė du spektaklius vaikams pagal terapines Ingos Narijauskienės pasakas: „Drūlija ieško kantrybės“ bei „Drūlija ir žiovuliukai“. Šį sezoną mažiesiems žiūrovams bus pristatytas trečiasis spektaklis „Pelėda Drūlija 3. Diena NE“.

Apie tai, kaip bus tęsiamas šiltas ir edukatyvus dialogas su mažaisiais žiūrovais ir jų tėveliais, kalbamės su režisiere.

Giedre, kodėl spektakliams pasirinkote būtent terapines pasakas? Ar šiuolaikiniams vaikams tai įdomu?

Šiuolaikiniai vaikai nebėra pasyvūs stebėtojai – jie nori įsitraukti į spektaklio pasakojimą, geriau supranta savo emocijas ir drąsiai reaguoja į tai, kas patinka ar nepatinka. Aš tą drąsą priimu labai pozityviai. Manau, kad spektakliai vaikams turėtų kalbėti jiems aktualiomis temomis. „Pelėda Drūlija“ – nedraminė medžiaga, bet terapinės pasakos taip pat gali tenkinti draminio scenos veiksmo taisykles. Labai smagu, kad autorė Inga Narijauskienė leidosi į šią kelionę su teatru.

Ji labai gerai išmano vaiko raidos etapus ir jautriai atliepia tai, kas tuo metu vaikui svarbiausia. Jos pasakose vaikui duodami įrankiai spręsti jam kylančias problemas. Pavyzdžiui, jei sunku užmigti, kalbama apie miego ritualus, kurie padeda tai padaryti. Arba ugdyti kantrybę ir išlaukti patariama dainuojant, kartojant skaičiuotes. Juk kai dainuoji ar žaidi, laikas eina nepastebimai. Tai praktikoje yra išbandžiusi mano septynmetė dukrytė Vakarė, kuriai pasakas apie Pelėdą Drūliją skaitau nuo gimimo. Pavyzdžiui, kai per vasaros atostogas jai tenka eiti į mamos darbą, būna nuobodu, o skaičiuotės ir dainelės padeda išbūti tas valandas.

Trečiajame spektaklyje kalbėsime apie dieną „Ne“, kai vaikas nenori tvarkytis žaislų ar iškart negauna norimų dalykų. O juk tie norai per dieną gali keistis tūkstantį kartų! Man Vakarė yra didžiausia mokytoja kuriant spektaklius vaikams, ji padeda rasti būdų, kaip kalbėti, kad būtum išgirstas. Be to, savo reakcija parodo, kokias vietas spektaklyje reikėtų koreguoti. Pavyzdžiui, personažas Dramblys Taputapas iš pradžių buvo sumanytas kaip kaukė, kurio ausys ir akys funkcionuoja atskirai. Bet pasirodė, kad mažesniems vaikams tai gali būti baisu, todėl kaukę koregavome.

Dramaturgė Giedrė Kriaučionytė-Vosylienė_Martyno Vitėno nuotr.

Spektakliai su „Lietuvos“ ansambliu – ne pirmoji jūsų patirtis kuriant vaikams?

Pirmąjį spektaklį vaikams pastačiau Nacionaliniame dramos teatre pagal labai žaismingą vokiečių autorės Carsten Brandau lingvistinę pjesę „Trijulis aukštyn kojom“. Tada dar neturėjau savo vaikų – atrodytų, ar tai menininkui svarbu? Bet tik tapusi mama supratau, kad labai svarbu, nes tada geriau pažįsti visus vaiko raidos etapus. O visai neseniai „Lėlės“ teatre įvyko spektaklio

„Mergaitė su šautuvu“ premjera, šis spektaklis skirtas šiek tiek vyresnei auditorijai.

Vis dėlto trys spektakliai apie Pelėdą Drūliją yra vienas didžiausių ir ilgiausiai trunkančių mano dialogų su personažu. Tokios patirties – užauginti personažą – dar neturėjau, ja labai džiaugiuosi. Kaip ir galimybe parodyti vaikams didelio masto reginį su visu ansambliu, jo šokėjais, choru ir orkestru. „Drūlijoje“ tautinis paveldas atsirado labai natūraliai, daug idėjų padiktavo tautinių instrumentų orkestras, kuris tiko lietuviško miško temai. O tada įsipynė ir piemenų žaidimai, liaudies šokiai.

Ansamblis „Lietuva“ skiria didelį dėmesį vaikų auditorijai ne tik vaikiškais spektakliais, bet ir edukacijomis, kuriose vaikai kviečiami interaktyviai susipažinti su tautiniu paveldu. Labai svarbu auginti jauno žmogaus santykį su savo šalies istorija, tapatybe, padėti suprasti, iš kur mes ateiname ir kuo galime didžiuotis. Tai labai siejasi ir su naują ansamblio sezoną lydinčia pilietine kampanija „Pažadinkime milžinus“, kuri kviečia iš naujo pažinti iškilias mūsų istorijos asmenybes, jų idėjas, drąsius poelgius ir vertybes. Ypač šiandien, gyvenant neramiais laikais, svarbu, kad mes iš naujo pažadintume milžinus, kurių dvasia įkvėptų, padrąsintų, o galbūt net leistų užgimti naujiems ateities milžinams.

Kiek dėmesio skiriate tėveliams, kurie su vaikais ateina į spektaklį?

Spektakliuose sąmoningai atsisakome „antrinio plano“ juokelių ar ironijos, skirtos tik tėvams. Siekiame sukurti švelnią, pagarbią aplinką, kurioje vaikas jaučiasi suprastas. Bet kai kurios temos ne mažiau aktualios ir tėvams, ne tik vaikams. Pavyzdžiui, kaip mes turime klausytis savo kūno, išgirsti, kada jis pavargęs, leisti pailsėti. Juk gyvename labai intensyviame pasaulyje, kuriame lengva perdegti…

Po spektaklių vaikai būna pilni įspūdžių ir jais dalinasi su tėveliais, matome, kaip šeimos dar neskuba išeiti, kartais nutaria nusipirkti knygelių apie Pelėdą Drūliją. Vyksta tolesnis spektaklio gyvenimas jau šeimoje. Esame sulaukę tėvų atsiliepimų, kad spektakliai atspindi šių dienų auklėjimo filosofiją, pagarbų požiūrį į vaiką. Kad nėra dviprasmiškų juokelių, kurie suaugusiesiems keltų tam tikras asociacijas, o vaikai jų nesuprastų. Dabartinės mamos kitaip, švelniau, auklėja savo vaikus, todėl labai vertina, kad Drūlijos spektakliuose nėra nieko nereikalingo.

Nuoširdžiai tikiu, kad vaikai supranta daugiau, negu mes įsivaizduojame. Gal jie sąmoningai dar negali įvardinti, bet vaizdiniai lieka jų atmintyje, personažai dar ilgai gyvena mintyse, tampa jų pačių dalimi.

Ar vaikai pamilsta personažą – pelėdą? Juk ji ne meškiukas, ne kačiukas ar koks kitas minkštas pūkuotas personažas?

Galbūt su kačiukais ir šuniukais vaikai dažniau susiduria gyvenime, todėl juos lengviau reflektuoti. Pelėda – laukinis paukštis, kurio daugelis gyvai gal net nėra matę. Bet paukščiai žavi savo gebėjimu skristi, o pelėda tautosakoje dar ir išminties simbolis. Mūsiškė Pelėda Drūlija gali būti visokia – ir linksma, ir susimąsčiusi. Jos vizualinį įvaizdį labai greitai užpildo sakomos mintys, tai, kaip ji reaguoja į vieną ar kitą situaciją. Vaikai ima tapatintis su pagrindiniu personažu ir tada gyvūnėlio rūšis pasidaro nebelabai svarbi.

Yra buvę, kad po spektaklių vaikai atnešė ir aktoriams dovanojo savo darbelių su Pelėdos Drūlijos personažu. Pamenu, Marijampolėje mažieji žiūrovai mus labai nustebino ir nudžiugino tokiomis dovanėlėmis. Tai rodo, kad Pelėda Drūlija jau tapo mėgstamu personažu, kuris gyvas ne tik spektaklyje. Kartais mylimais vaikų personažais manipuliuoja medija, pradedamos gaminti komercinės prekės su tuo personažu, kartais tai virsta net masine psichoze. Tikime, kad Pelėda Drūlija turi didelį potencialą vaikus ,,užkrėsti“ geruoju personažu, iš kurio vaikai gali perimti daug gerų savybių. Jei neklystu, išleistos jau 7 terapinės pasakos apie Pelėdą Drūliją, o šį rudenį bus pristatytas ir trečiasis spektaklis šia tema.

Kur spektaklį galės pamatyti žiūrovai?

Premjera šį rudenį įvyks Vilniuje, „Compensa“ koncertų salėje. Ansamblis savo koncertinių patalpų neturi, tad spektakliai keliauja po visą Lietuvą – Kauną, Trakus, Alytų, Marijampolę ir kitus miestus, o žiūrovai informaciją gali rasti ansamblio internetiniame puslapyje. „Lietuvos“ ansamblis turi misiją sudominti jaunąjį žiūrovą tautiniu paveldu ir gyva istorija scenoje, daug renginių vyksta pagal ,,Kultūros paso“ programą. Pavyzdžiui, gruodžio mėnesį ,,Pelėdos Drūlijos“ spektakliai rodomi po 2–3 kartus per dieną, kad pamatytų kuo daugiau žiūrovų, į Vilnių atvažiuoja moksleivių autobusai iš visos Lietuvos.

„Pelėda Drūlija“ skirta 2–8 metų amžiaus vaikams, bet atvyksta ir vyresnio amžiaus vaikų, iki 12–13 metų. Statydama spektaklius stengiuosi atsižvelgti į žiūrovų amžių, kad vaikai suprastų dalykus, apie kuriuos kalbame. Žinoma, kartais ateina ir mamos su kūdikiais. Spektaklis smagus, daug muzikos, šokio, kūdikiai irgi linksmai praleidžia laiką. Tačiau tikrasis mūsų žiūrovas yra priešmokyklinukas ir pradinukas. Tokio amžiaus vaikas, net ir iki tol negirdėjęs apie Pelėdą Drūliją ir neskaitęs terapinių pasakų, jau supras spektaklio mintis ir siunčiamas žinutes. Čia jis susipažins su Drūlija ir pasiners į jos siūlomą fantazijų pasaulį. Ir galbūt tai bus pretekstas tęsti draugystę toliau, skaityti knygeles. Kartais tėvai skundžiasi, kad vaikus jau sunku sudominti knygomis, jie mieliau sėdi įnikę į telefonus. Galbūt spektaklis paskatins sužinoti, kokie nuotykiai Drūlijai nutiko dar?

Tekstas Rasos Grinkevičienės