Visada smagu, kai pačios skaitytojos pasiūlo temų. Šįkart parašė trys žavios moterys, norėdamos pasidalinti su kitomis mamomis savo atrasta smagia veikla – treniruotėmis pole dance (akrobatiniais šokiais ant stulpo). Jos sako, kad šis nedaug kam žinomas spartas yra puiki priemonė susigrąžinti figūrą po gimdymo, įsikrauti energijos ir susirasti bendraminčių.
Pasakoja Vaiva, pole dance trenerė (augina vienerių metų dukrytę Daivą):
Esu žmogus, kuris tiki likimu. Taip nutiko, kad nuo crosfit treniruočių „susivariau“ kelius. Ieškojau sporto, kur keliai dirbtų minimaliai ir visai netikėtai per televizorių pamačiau šokius ant stulpo. Pasakiau sau: viskas – einu.
Kaip ir daugumai moterų, po gimdymo buvo likę antsvorio, bet netrukus jau kabojau ant stulpo, tad jis ištirpo, liko truputis strijų ant šlaunų. Pradžia buvo sunki, reikėjo išmokti būti žemyn galva. Bet man pasisekė, nes turėjau puikią trenerę, kuri mėgo tai, ką darė (aš mokiausi Slovakijoje).
Didžiausias šios sporto šakos pliusas – kad visada yra ko mokytis. Ir treniruotės labai gražiai formuoja figūrą.
Dabar šokių ant stulpo treniruotėms galiu skirti dvi–tris dienas treniruočių studijoje, o namie yra stulpas, tad galiu sportuoti nors ir kiekvieną dieną. Smagu, kad treniruotes lankančios merginos susidraugavo, man kaip trenerei svarbu, kad mes būtume kaip šeima, turėtume bendrų pomėgių, kad kiekviena norėtų grįžti į treniruotę.
Pasakoja Giedrė, 4 vaikų (18 metų, 12 metų, 7 metų ir 6 metų) mama, šiuo metu laukiasi 5 vaikelio:
Esu aktyvus žmogus. Jaunystėje profesionaliai užsiminėjau pramoginiais šokiais. Noras turėti papildomą ir būtinai fiziškai aktyvią veiklą visada kirbėjo manyje. Išbandžiau daug ką sporto salėje, bet niekas labai neužkabino, nes greitai nusibosdavo atlikinėti atskirus pratimus. Šokiai visada viliojo, bet nelabai traukė tai, kas siūloma (linijiniai, salsa, tango ir pan.). Pamačiau straipsnį dienraštyje, pasižiūrėjau įrašų internete ir iš pirmo žvilgsnio įsimylėjau pole dance.
Iš pradžių buvo ŽVĖRIŠKAI sunku. Prisitryniau pūsles ant rankų delnų, kojos buvo nusėtos skaudžiomis mėlynėmis, o po antros treniruotės taip skaudėjo visą kūną, kad įvirtusi į namus apsiverkiau. O vaikai išsigandę stebėjo ir sakė: „Mama, gal tu geriau neužsiiminėk šituo sportu… Kam tau, jeigu taip sunku…“. Bet esu labai užsispyrusi ir maksimalistė.Man gražu ir aš noriu išmokti taip elegantiškai suktis ir atlikinėti triukus.
Taigi nepasidaviau.
Tai yra daug fizinių jėgų reikalaujantis sportas, bet kartu tai ir šokis – aukščiausia klasė yra sugebėti atlikti fiziškai labai sudėtingus triukus taip elegantiškai ir plastiškai, kad stebint iš šalies tai atrodytų kaip šokis ore.
Triukus atlieki aukštai. Kai nepavyksta, gali kristi. Ir visiems, kurie užsiima šia sporto šaka, yra tekę kristi.
Taigi nuolatos reikia kovoti su savo baime.
Treniruotėms skirdavau tris kartus per savaitę – du kartus salėje su grupe ir vieną kartą namie (tobulinti tai, ką naujo išmokau salėje). O štai kai reikėjo ruoštis konkursiniam pasirodymui, sportuodavau šešias dienas per savaitę.
Pasakoja Alina, 3 vaikų (dukrai 9 metai, dvynukams sūneliams – 2,5 m.) mama:
Po dvynių gimimo man reikėjo veiklos, kuri mane atitrauktų nuo kasdieninės rutinos, kuri man būtų iššūkis.
Man labai trūko pasitikėjimo savimi, todėl ieškojau veiklos, kuri grąžintų man jį ir priverstų didžiuotis savimi.
Šį sportą parodė draugė. Iki tol niekada nebuvau girdėjusi apie pole dance. Ji tiesiog užsiminė, kad pabandys privačią šokio ant stulpo treniruotę. Ir man užteko tiesiog vieną kartą pamatyti, kad įsimylėčiau šį sportą. Buvau apstulbinta, kiek daug ten reikia jėgos, plastikos. Kiek daug moteriškumo atsikleidžia šiame sporte. Aš nedvejodama pradėjau lankyti treniruotes.
Iš prigimties turėjau bėdą ne numesti svorio, bet jo priaugti. Po dvynių gimimo, streso, kurį patyrėme (vaikai gimė 28 savaičių, labai sunkios būklės), aš buvau visiškai išsekusi, svėriau vos 45 kg.
Nemačiau savyje jaunos gražios moters, aš mačiau perdžiūvusią, pavargusią mergaitę. Supratau, kad jei nesiimsiu priemonių, nekeisiu gyvenimo būdo, man niekada nepavyks pakeisti ir vaizdo veidrodyje. Pradėjusi užsiiminėti šiuo sportu, aš priaugau 4 kg. Galiu didžiuotis raumeningomis rankomis, gražėjančiu pilvo presu ir jėga, kuri atsirado pradėjus sportuoti.
Po pirmos treniruotės supratau, kokia aš fiziškai silpna. Šis sportas reikalauja ne tik didelės ištvermės, jėgos, bet ir psichologinio pasiruošimo. Turbūt visų užsiimančių šiuo sportu pagrindinė baimė yra triukai ore ir kabėjimas žemyn galva. Visos mes su tuo susidūrėme ir vienos tą baimę įveikė greičiau, kitos lėčiau. Tai „skaudus“ sportas: būna mėlynių, nutrynimų. Bet nė nemoku apsakyti džiaugsmo, kai po mėnesio treniruočių tu supranti, kad sugebi save iškelti. Arba sugebi užlipti ir verstis žemyn galva, kabodamas dviejų metrų aukštyje.
Šis sportas tuo ir žavi, kad tu gali aiškiai matyti progresą ir jis atsiranda labai greitai, todėl nei atsiradusios mėlynės, nei skausmas nesustabdo nuo noro išmokti dar kokį įdomų triuką.
Manau, kiekviena moteris iš šio sporto pasiima skirtingus dalykus. Ar prisimenate mokyklos laikais kūno kultūros pamokoje būdavo užduotis užlipti virve! Arba kaboti rankomis ant skersinio minutę laiko! Tada buvome vaikai ir dauguma užduotį įveikdavome, nors ir buvo nelengva. Ar įsivaizduojate, kad atliktumėte tą patį ir dabar ? Turbūt ne! O jei pasakyčiau, kad vis tik galite užlipti virve ar stulpu, kyboti žemyn galva ar laikyti save vien rankomis aukštai ore, nesvarbu net jei niekada nesportavote, pagimdėte vieną vaiką ar penkis. Tai skamba nerealiai, bet yra realu. Kai pirmą kartą pažiūrėjau pole dance vaizdo klipą ir pamačiau, kokius triukus galima daryti, aš buvau sužavėta… Po mėnesio treniruočių aš supratau, kad tai idealus sportas man!
Dabar lankau dvi treniruotes per savaitę. Namuose irgi nevengiu pasimankštinti. Bet smagiau nueiti į grupinius užsiėmimus. Mes tikrai tapome bendruomene: rengiame vakarėlius, savaitgaliais darome fotosesijas.
Kai kurios tapome tikrai geromis draugėmis.
Alinos Skripkienės nuotraukos
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
