Papildomas korepetitorių pamokas į pagalbą įprastai pasitelkia vyresniųjų klasių mokiniai bei abiturientai, besiruošiantys egzaminams. Tačiau pastaraisiais metais tendencija keičiasi – korepetitorių ieškoma ne tik gimnazijos ir pradinių klasių mokiniams, bet jau ir priešmokyklinukams. Tėvai siekia, kad vaikai į pirmą klasę ateitų pažinodami raides ir skaičius, mokėdami skaityti ir gebėdami atlikti užduotis savarankiškai. To priežastis – ugdymo sistema, kelianti vis didesnius lūkesčius. Visgi, pastebi specialistai, ne visi vaikai tam pasirengę ir gali šiuos lūkesčius atliepti vienodu tempu.
Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Kalbėjimo ir kalbos terapijos magistrės, logopedės Ivonos Soroko, ši tendencija nėra atsitiktinė.
„Priešmokyklinėje klasėje vaikas formaliai neprivalo mokėti skaityti, tačiau pirmoje klasėje dažnai jau tikimasi, kad jis tai gebės. Daugelis užduočių pateikiamos taip, kad mokinys galėtų jas perskaityti pats. Todėl tėvai dar prieš pirmą klasę aktyviai ieško savo vaikui specialisto pagalbos ir papildomų pamokų. Tai tampa savotišku bandymu pasiruošti tam, kas laukia mokykloje“, – sako specialistė.
Ji pastebi, kad vieniems vaikams skaitymo ar rašymo įgūdžiai ugdosi lengvai ir natūraliai, tačiau kitiems reikia daugiau laiko ir didesnės brandos. Visgi ugdymo sistema dažnai juda vienodu tempu visiems.
Vaikų sunkumai dažnai pastebimi dar darželyje
Kasdienėje praktikoje I. Soroko dažniausiai susiduria su vaikais, kuriems sunkiau sekasi įgyti kalbos, skaitymo ar rašymo įgūdžius, išlaikyti dėmesį bei nuosekliai reikšti mintis. Pasak jos, dalis šių sunkumų išryškėja dar ikimokykliniame amžiuje, tačiau ne visuomet sulaukia pakankamo dėmesio.
„Kartais jau darželyje matome, kad vaikui sunkiau susikaupti, išklausyti užduotį iki galo, papasakoti įvykį ar nuosekliai išdėstyti mintis. Tai nebūtinai reiškia sutrikimą, tačiau gali būti signalas, kad vaikui reikės daugiau pagalbos ir laiko ugdantis tam tikrus gebėjimus“, – teigia logopedė.
Su kalbos, kalbėjimo ir komunikacijos bei mokymosi sunkumais susiduriančiais vaikais specialistė dirba jau daugiau nei dešimtmetį. Tačiau į logopediją ji atėjo ne iš karto.
Baigusi ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogikos studijas, I. Soroko septynerius metus dirbo darželyje. Nors logopedija ją domino dar mokyklos laikais, tuomet šios studijos buvo organizuojamos tik Šiauliuose, taigi ji pasirinko pedagogikos kryptį ir profesinę karjerą pradėjo gimtajame Vilniuje.
„Visada norėjau dirbti su vaikais, turinčiais įvairių ugdymosi poreikių. Tai manęs negąsdino, priešingai – traukė. Todėl vėliau nusprendžiau grįžti prie minties apie logopediją ir pasirinkau specialiosios pedagogikos ir logopedijos studijas“, – pasakoja pašnekovė.
Baigusi studijas ji pradėjo dirbti mokykloje specialiąja pedagoge, kartu atlikdama ir logopedės funkcijas. Ši patirtis leido iš arti susipažinti su skaitymo, rašymo, dėmesio bei kalbos sunkumais, su kuriais susiduria mokyklinio amžiaus vaikai.
Šiuolaikinė logopedija apima gerokai daugiau nei garsų tarimą
Siekdama gilinti profesines kompetencijas, I. Soroko pasirinko VDU ir Klaipėdos universiteto vykdomą jungtinę magistrantūros studijų programą „Kalbėjimo ir kalbos terapija“, kurią šį mėnesį baigė.
Pasak jos, studijos iš esmės praplėtė požiūrį į logopedo darbą ir pagalbos vaikui galimybes: „Labai aiškiai supratau, kad vienas specialistas negali išspręsti visų vaiko sunkumų. Kalbos, kalbėjimo, komunikacijos ar mokymosi problemos dažnai susijusios su daug platesniais raidos procesais, todėl būtinas įvairių specialistų bendradarbiavimas, biopsichosocialinis požiūris“.
Studijų metu magistrantė atliko praktiką Vilniaus pedagoginėje psichologinėje tarnyboje, Vaiko raidos centre, lankėsi VUL Santaros klinikose, Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje, Palangos reabilitacijos ligoninėje ir kitose įstaigose. Tai suteikė galimybę pamatyti ne tik švietimo sistemoje kylančius iššūkius, bet ir sudėtingesnius klinikinius atvejus.
Anot specialistės, šiandien logopedo darbas neapsiriboja vien garsų tarimo koregavimu. Kalbos sunkumai dažnai susiję su dėmesio koncentracija, sensoriniais ypatumais, neurologiniais procesais, kvėpavimu ar net kūno laikysena.
„Kuo platesnis specialisto požiūris, tuo daugiau galimybių laiku suteikti vaikui reikalingą pagalbą. Labai svarbu matyti ne vien konkretų sunkumą, bet ir bendrą vaiko raidos paveikslą“, – įsitikinusi pašnekovė.
Sunkumų patiria ne tik specialiųjų poreikių turintys vaikai
Dirbdama mokykloje I. Soroko dažniausiai susidurdavo su mokiniais, turinčiais skaitymo ir rašymo sunkumų, dėmesio koncentracijos problemų, disleksijos (skaitymo) ar disgrafijos (rašymo) požymių. Darželyje dažniau tenka dirbti su vaikais, kuriems sunku taisyklingai tarti garsus, pasakoti pagal siužetinius paveikslėlius, nuosekliai reikšti mintis.
Šiai temai ji skyrė ir savo magistro darbą, kuriame tyrė, kaip asmenines patirtis pasakoja tipinės raidos vaikai ir mokiniai, turintys skaitymo bei rašymo sunkumų.
„Tyrimas parodė, kad pasakoti asmenines istorijas gana sudėtinga daugeliui mokyklinio amžiaus vaikų. Kartais atrodo, kad vaikas puikiai žino, ką nori pasakyti, tačiau jam sunku mintis nuosekliai ir sklandžiai išreikšti žodžiais. O būtent šie gebėjimai vėliau tampa svarbūs tiek mokantis, tiek bendraujant. Tai rodo, kad kalbos ugdymas aktualus ne tik vaikams, kuriems nustatyti įvairūs sutrikimai. Dalis sunkumų būdingi ir tipinės raidos vaikams, todėl ankstyvas dėmesys kalbai ir komunikacijai naudingas visiems”, – neabejoja specialistė.
Didžiausia klaida – tikėtis, kad vaikas „išaugs“
Kalbėdama apie tėvų vaidmenį, logopedė pastebi, kad dažnai susiduriama su dviem kraštutinumais. Vieni tėvai dėl vaiko raidos pradeda nerimauti labai anksti, kiti – priešingai, ilgai delsia kreiptis pagalbos tikėdamiesi, kad sunkumai išnyks savaime.
„Kartais darželyje jau aiškiai matome, kad vaikui tam tikri dalykai sekasi sunkiau, tačiau suaugusieji save ramina mintimi, kad jis dar mažas ir viskas susitvarkys. Deja, kai kuriais atvejais taip prarandamas labai svarbus laikas“, – sako logopedė.
Ji ragina nebijoti specialistų rekomendacijų ir konsultacijų, o kilus klausimams išgirsti ne vieno specialisto nuomonę bei bendradarbiauti su ugdymo įstaigomis.
Pasak I. Soroko, kalbos ugdymas prasideda ne logopedo kabinete, o kasdienėje šeimos aplinkoje. Kartu skaitomos knygos, pokalbiai apie dienos įvykius, pasakojamos istorijos, klausimai ir diskusijos yra vieni svarbiausių veiksnių, padedančių vaikui ugdyti kalbinius gebėjimus.
„Darželis ar mokykla negali vieni išspręsti visų klausimų. Geriausias rezultatas pasiekiamas tada, kai bendradarbiauja specialistai, mokytojai ir šeima. Kuo daugiau gyvo bendravimo vaikas patiria kasdienybėje, tuo tvirtesnius pagrindus jis susikuria ateičiai“, – pabrėžia logopedė.
Anot jos, svarbiausia prisiminti, kad vaikai vystosi skirtingu tempu. Vieniems skaitymas ar rašymas tampa natūraliu procesu labai anksti, kitiems reikia daugiau laiko. Todėl siekiant rezultatų svarbu nepamiršti esminio dalyko – matyti ne tik programą ar keliamus reikalavimus, bet ir patį vaiką bei jo individualius poreikius.
