Rūpindamiesi kūdikiu, tėvai dažnai stengiasi jam suteikti kuo daugiau komforto, o kartais – ir paskatinti greičiau išmokti naujų įgūdžių. Vis dėlto judėjimo raidai svarbu, kad kūdikis turėtų pakankamai progų pats keisti kūno padėtį, siekti žaislo ir išbandyti įvairius judesius. „Hila“ Reabilitacijos ir sporto medicinos centro kineziterapeutė Sofija Kalnė paaiškina, kokie kasdieniai įpročiai gali turėti įtakos šioms galimybėms, kokius kūdikio judėjimo ypatumus verta pastebėti ir kada naudinga profilaktinė konsultacija.
Judėjimo įgūdžiai formuojasi palaipsniui
Pasak S. Kalnės, kūdikio raida dažnai vertinama pagal konkrečius pasiekimus: kada jis pradeda laikyti galvą, verstis, sėdėti ar ropoti. Tačiau kiekvienam iš šių etapų reikia pasirengimo – vaikas mokosi valdyti galvą ir liemenį, koordinuoti rankų bei kojų judesius, išlaikyti pusiausvyrą ir prisitaikyti prie besikeičiančios kūno padėties.
„Vertinant kūdikio raidą svarbu matyti visumą, o ne susitelkti į vieną konkretų įgūdį. Stebime, kaip vaikas juda, keičia padėtį, ar naudoja abi kūno puses ir kaip atsiranda naujų gebėjimų. Kūdikiai vystosi skirtingai, todėl vertiname jų amžių, individualią situaciją ir bendrą raidos eigą“, – sako kineziterapeutė.
Judėjimo patirtis kaupiasi ir per kasdienę veiklą. Kūdikis stebi aplinką, siekia jį sudominusio daikto, reaguoja į tėvų balsą ir mėgina keisti kūno padėtį. Kiekviena iš šių situacijų suteikia progų išbandyti naujus judesius ir lavinti jų koordinaciją.
Dauguma tėvų kūdikį nešioja, guldo į lovelę ar naudoja automobilinę kėdutę pagal paskirtį. Tačiau jei budrumo metu vaikas ilgai būna vienoje vietoje, jo galimybės laisvai judėti gali sumažėti. Todėl kasdienėje rutinoje verta numatyti laiko žaidimams ant saugaus paviršiaus, kur kūdikis galėtų judėti pagal savo gebėjimus.
Kai kasdieniai įpročiai apriboja judėjimo galimybes
Viena iš kūdikio judėjimą skatinančių padėčių – gulėjimas ant pilvuko budrumo metu. Joje vaikas mokosi kelti galvą, remtis rankomis, stiprina kaklo, pečių juostos ir liemens raumenis. Jei iš pradžių ši padėtis nepatinka, galima pradėti nuo trumpų intervalų ir palaipsniui juos ilginti, stebint kūdikio savijautą. Mažesniems kūdikiams gali tikti ir gulėjimas ant budraus suaugusiojo krūtinės, užtikrinant saugumą. Miegui kūdikis visada guldomas ant nugaros.
„Gulėjimas ant pilvuko neturėtų tapti priverstiniu pratimu. Galima pasirinkti kūdikiui palankų laiką, jį kalbinti, parodyti žaislą ir leisti pamažu priprasti prie šios padėties. Jei tėvams sunku suprasti, kaip tai daryti, kineziterapeutas gali parodyti tinkamus būdus pagal vaiko amžių ir gebėjimus“, – pataria S. Kalnė.
Žaislas, padėtas kiek toliau nuo kūdikio, ar tėvų balsas gali paskatinti pasukti galvą, ištiesti ranką ir pamėginti pasiekti norimą daiktą. Keičiant žaislo vietą atsiranda progų judėti skirtingomis kryptimis, o tėvai gali stebėti, kaip vaikas reaguoja į aplinką.
Pavyzdžiui, jei kūdikis nuolat laiko galvą pasuktą į vieną pusę arba jam sunku pažvelgti kita kryptimi, verta pasitarti su specialistu. Vien toks požymis savaime nereiškia raidos sutrikimo, tačiau kartais jis gali būti susijęs su ribotu kaklo judrumu ar kitais ypatumais, kuriuos reikėtų įvertinti individualiai.
Klausimų kyla ir tuomet, kai kūdikis pradeda artėti prie naujo raidos etapo. Tėvai gali norėti jį pasodinti, pastatyti ant kojų ar kitaip paskatinti greičiau įgyti naują įgūdį. Vis dėlto vaikas turi palaipsniui pasirengti šiems judesiams, o tam reikia galimybės savarankiškai tyrinėti kūno padėtis ir praktikuoti jau atsirandančius gebėjimus.
„Nereikėtų skubėti mokyti kūdikio sėdėti, ropoti ar stotis vien todėl, kad norisi kuo greičiau sulaukti kito raidos etapo. Geriau suteikti jam saugią aplinką, kurioje galėtų judėti ir išbandyti savo galimybes“, – sako specialistė.
Profilaktinė konsultacija padeda geriau suprasti vaiko raidą
Tėvams ne visada lengva įvertinti, ar kūdikio judėjimas atitinka jo raidos etapą. Vieni vaikai naujų gebėjimų įgyja anksčiau, kitiems prireikia daugiau laiko. Vis dėlto nuolatinis galvos pasukimas į vieną pusę, ryškiai nevienodi rankų ar kojų judesiai, neįprastai didelė raumenų įtampa ar mažas aktyvumas yra priežastys pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.
Kineziterapeuto konsultacija gali būti naudinga ir tuomet, kai akivaizdžių sunkumų nėra, tačiau tėvai nori geriau suprasti vaiko raidą. Specialistas įvertina kūdikio judesius, raumenų tonusą, gebėjimą išlaikyti bei keisti kūno padėtį ir aptaria tėvams rūpimus klausimus. Atsižvelgdamas į individualią situaciją, jis gali pasiūlyti kasdienių veiklų arba rekomenduoti išsamesnį vertinimą.
„Profilaktinės konsultacijos metu įvertiname, kaip kūdikis juda, aptariame tėvų pastebėjimus ir paaiškiname, į ką atkreipti dėmesį jam augant. Kartais pakanka kelių praktinių rekomendacijų, kurias šeima gali pritaikyti namuose. Jei matome, kad reikia daugiau pagalbos, aptariame tolesnius veiksmus ir individualių užsiėmimų galimybę“, – teigia kineziterapeutė.
Susiję straipsniai
