Vaikų poetė, knygų autorė Indrė Pliuškytė-Zalieckienė labiausiai nemėgsta pamokslauti. Sako – svarbu kalbėti apie tai, kas vaikams iš tiesų rūpi, o ne apie tai, kas, mes suaugusieji, įsivaizduojame, jiems turėtų rūpėti. Baisūs ir juokingi eilėraščiai naujoje knygoje „Jeigu būčiau mokyklos direktorius“ prabyla apie svajonių mokyklą su katinų prieglauda ir lazerių šaudykla, bet iš tiesų pasakoja tikrus moksleivių rūpesčius.
Eilėraščių knygų vaikams „Kaip sutramdyti žvėryną“, „Abėcėlė virtuvėje“, „Neatlikau namų darbų“ autorė I. Pliuškytė-Zalieckienė siekia, kad vaikai ją įsileistų į savo erdvę, o jau tada su jais galima kalbėtis apie svarbius dalykus. Ji sako savo kailiu patyrusi, kad eilėraščiuose jie nemėgsta pamokymų: „Pamenu, rašydama „Kaip sutramdyti žvėryną“, į eilėraštį apie krokodilą įdėjau pamokymą. Perskaičiusi sūnui, pamačiau, kaip jo lūpų kampučiai nusileido, susidomėjimas eilėraščiu dingo. Eilėraštį teko perrašyti, ir daugiau šios klaidos nekartojau“.
Už pirmąją knygą „Kapt kapt kapt“ vaikų poetė pelnė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Pirmosios knygos konkurso pirmosios vietos apdovanojimą, jos debiutas vaikų literatūroje pažymėtas Aldonos Liobytės premija, o eilėraščių rinkinys „Kaip sutramdyti žvėryną“ 2021-aisiais – Metų knygos vaikams apdovanojimu. 2024 metais už rinkinį „Neatlikau namų darbų“ įteikta Prano Mašioto premija.
Naujausias I. Pliuškytės-Zalieckienės eilėraščių rinkinys „Jeigu būčiau mokyklos direktorius“, kurį išleido leidykla „Alma littera“ yra vaikų pamėgtos knygos „Neatlikau namų darbų“ tęsinys. Klausimus eilėraščių autorei uždavė Laisvė Radzevičienė.
Indre, turite dovaną su šiuolaikiniais vaikais kalbėtis taip, kad jie išgirstų. Kaip pavyko pasiekti tokį lygį?
Turiu galimybę nuolat praktikuotis (juokiasi)! Namuose – su savu, o edukacijose – su visos Lietuvos vaikais.
Mėgstu gyvai pasitikrinti savo eilėraščius, gaudau vaikų reakcijas ir darau išvadas. Visi mano eilėraščiai skirti ne tik skaityti sau, tyloje, bet ir garsiai deklamuoti. Labai stengiuosi, kad tekstai būtų ne tik artimi, bet ir padėtų deklamuojantiems sulaukti aplodismentų.
Man regis, eilėraštis šiuolaikiniams vaikams yra draugiška literatūros forma: trumpos eilutės, daug baltos erdvės puslapyje nesukelia minčių: „O ne, kiek daug skaityti!“. Eilėraščiai skaitymą paverčia įkandama užduotimi, o jei dar ir tema aktuali, ir humoro yra – tik duok jiems dar ir dar vieną eilėraštį!
Savo knygomis dažniausiai pataikote į dešimtuką. Kaip sužinote, kas vaikus domina?
Gyvenu vaikų aktualijų debesyje, girdžiu, kaip ir apie ką jie kalba, nujaučiu, apie ką nekalba. O kartais išgirstu ir visai atvirus tekstus, kuriuose jie dėsto, kas skauda ir rūpi. Labai tikiuosi, kad ir jie išgirsta tai, ką pasakau ir parašau.
Ar „mokyklos direktorius“ yra stebuklingi žodžiai, dėl kurių vaikai šią knygą turėtų paimti į rankas?
Knygos pavadinimą išrinko vaikai. Turėjau tris variantus ir kiekviena įmanoma proga – per literatūrines edukacijas mokykloje, per knygų muges – jų klausinėjau, net mini anketą buvau pasidariusi. Buvo ir kitų variantų, kad ir „Atsinešiu į pamokas katę“, „Eilėraštis, kurio nesimokysiu“. Vis dėlto reikšminga balsų persvara nugalėjo „Jeigu būčiau mokyklos direktorius“.
Rašyti knygą skatino ir leidykla. „Reikia eilėraščių ir kiek vyresniems“, – sakė. Žinoma, ir patys vaikai. Be to, pastebėjau, kad ir tėvai bei mokytojai antrino, sakydami jog į meninio skaitymo konkursų turus patenka po keletą vaikų, pasirinkusių tuos pačius eilėraščius iš „Neatlikau namų darbų“. Vadinasi, reikia didesnės įvairovės! Aišku, padėjo ir tai, kad mokykloje temų yra ne vienai knygai.
Direktorius – rimtas žmogus mokykloje. Ar esi sutikusi nelabai rimtų?
Tiesiogiai su mokyklų direktoriais ne taip dažnai ir susitinku. Bet kai pasirodė „Jeigu būčiau mokyklos direktorius“, sužinojau, kad knyga tapo populiaria dovana ugdymo įstaigų vadovams. Išdalinau nemažai jiems skirtų autografų, taigi, kas žino, gal ir gyvų susitikimų padaugės. Rimtų arba nelabai rimtų (juokiasi).
Įdomu, ką mokykloje keistum, jei vieną dieną pati taptum mokyklos direktore?
Kol kas man labai patinka būti rašytoja! Bet jei būčiau direktorė, mano mokykloje pamokos prasidėtų ne 8.00 val., o 8.30, o po keturių pamokų būtų valandos pertrauka! Per ją mokiniai spėtų ir papietauti, ir lauke padūkti, o mokytojai ir edukacijas vedantys rašytojai – atsipūsti tyliuose kampeliuose. Būtent tokią tvarką neseniai patyriau vienoje Kauno mokykloje ir pamačiau, kad į penktą pamoką susirenka švieži, pailsėję, atsigavę, užsiėmimus be nuovargio galintys tęsti mokiniai ir mokytojai.
Knygoje kalba visi – nuo mokyklos direktoriaus iki valgyklos salotų. Kam reikėjo išgirsti tuos, kurių niekas paprastai neklausia ir neklauso?
Ne visi! Į rinkinį nepateko ne iki galo savo balsą atradusi sporto salė, drabužių spintelė ir pokalbių robotas. Galbūt jų laikas dar ateis, o gal taip ir liks juodraščiuose (juokiasi).
Prakalbinau mokyklinius daiktus, nes buvo įdomu leistis į vaizduotės kelionę – o ką pasakytų skambutis, jei prabiltų? Arba salotos, kurių nė vienas mokinys nevalgo? O nuolat pirštais liečiama ir apie drėgną kempinę svajojanti išmanioji lenta? Matau, kad tai smagu ir vaikams, su jais literatūrinėse edukacijose dabar bandome prakalbinti mokyklos daiktus, kuriuos jie pasiūlo.
Vieni knygos veikėjai svajoja apie katinų prieglaudą ar lazerių šaudyklą, kiti nori mokytis vos mėnesį. Ar šios fantazijos kilo iš vaikų pasakojimų?
Kai kurias užrašiau vos ne pažodžiui, kai kurias sukūriau, stebėdama, kur ir kaip vaikai mėgsta leisti laisvalaikį ir pati įsijautusi į vaiko vaidmenį.
Pradinis visų knygoje esančių eilėraščių impulsas atėjo iš to, ką matau stebėdama mokinius mokykloje, prieš mokyklą, po mokyklos. Pagavusi idėjos siūlo galą, eilėraštį mezgu savo priemonėmis, fantazija ir gudrybėmis. Nors kai kurias situacijas, pavyzdžiui, eilėraštyje „Sušlapusio sąsiuvinio eksperimentas“ aprašau būtent taip, kaip jos vyko mano namuose.
Kad ir kokio rimtumo tekstą bandyčiau rašyti, jis vis tiek finale išeina juokingas. Matyt, nelabai turiu kitą pasirinkimą. Humoras į rimtus dalykus padeda žiūrėti mažiau įsitempus, padeda ir rašyti, ir skaityti.
Knygoje atsiranda ir šiuolaikiniams vaikams artimi dalykai – „Minecraftas“, „YouTube“. Ar vaikai supranta mintį, leidžiasi pačiumpami?
Vaikai pastebimai nudžiunga pamatę pažįstamos programėlės pavadinimą. Ir dar eilėraštyje! Tada skaito, skaito – ir prapliumpa juoktis arba išpūtę akis reikšmingai susižvalgo tarpusavyje. Atpažįsta save!
Eilėraščiai trumpi, ritmingi, tinkami skaityti garsiai. Ar skaitote juos garsiai kurdama?
Visada! Tikslinuosi kiekvieno žodžio kirčiavimą, net ir tų, dėl kurių esu tikra. Kad vėliau eilėraščių nereikėtų perrašyti, o mokydamiesi atmintinai vaikai išmoktų taisyklingai tarti žodžius, kurie jiems ne visada iš karto suprantami.
Keliose vietose specialiai sudėliojau kirčio ženklus, kad skaitytojas iš pirmo karto sukirčiuotų pagal taisykles ir patirtų eiliuotą malonumą. Ryškiausias pavyzdys – „morkàs“. Esu tikra, kad dauguma šį žodį sako pabrėždami O (juokiasi)!
Vis dėlto vienoje vietoje leidau sau pašmaikštauti, į mokytojos lūpas įdėdama netaisyklingai sukirčiuotą atodūsį „Dieve braaaangus!“
„Jeigu būčiau mokyklos direktorius“ pristatoma kaip sėkmingos knygos „Neatlikau namų darbų“ tęsinys. Kas šias knygas sieja, kuo jos skiriasi?
Knygoje „Jeigu būčiau mokyklos direktorius“ jiems tinkamų eilėraščių atras ne tik pradinukai, bet ir penktokai, šeštokai atpažins savo gyvenimo aktualijų: pažymiai, socialinės valandos, ne koks kvapas klasėse po fizinio pamokos, sąsajos su mokymosi dalykais, pamokos birželį.
Abi knygas sieja tas pats pasakotojas, tik jei pirmojoje jis buvo pradinukas, antrojoje – jau ūgtelėjęs, įlindęs į juodus drabužius ir ant galvos užsitraukęs gobtuvą. Tai galima matyti iliustracijose, pajusti kiek labiau paaugliukams būdingame pasakojimo tone.
Ir, be abejo, humoras. Jis keliauja, viliuosi, nešlubuodamas iš „Neatlikau namų darbų“ į „Jeigu būčiau mokyklos direktorius“, nors susitikimuose su vyresniais moksleiviais esu pasiruošusi ir saikingam akių pavartymui (juokiasi).
Eilėraščių knyga „Neatlikau namų darbų“ įvertinta Prano Mašioto premija. Kokių lūkesčių atsirado, kai tapote premijos laureate?
Man rodos, ne premija, o kiekviena nauja knyga į mano galvą pasodina po dar vieną redaktorių. O dar kai leidykla patiki naujos knygos sumanymu ir Lietuvos kultūros taryba skiria stipendiją, kad galėčiau kurti tekstus, bac – ir mano galvoje kiekvieną eilutę svarsto visa įsivaizduojamų redaktorių valdyba!
Tad kuo daugiau knygų parašau, tuo aršesnė vidinė kova vyksta tarp saviraiškos laisvės ir augančio reiklumo tekstų kokybei. Labai džiaugiuosi, kad prie trečiosios knygos dirbu su fantastiška kūrybos redaktore – literatūrologe Danguole Šakavičiūte. Ji laiko aukštai iškeltą reikalavimų kartelę ir padeda laiku sustoti, kai eilėraštis jau prašosi būti paliktas ramybėje (šypsosi).
