Į klausimą gali atsakyti nebent tik Maisto ir veterinarijos tarnyba, nes jos kompetencija yra tikrinti ir vertinti šalyje vartojamo maisto kokybę, leisti ar neleisti pardavinėti kokį nors maisto produktą, nebūtinai žuvis. Ar minėtoji tarnyba patikrina turguose, turgeliuose pardavinėjamo maisto kokybę, – nežinau. Neseniai Aplinkos apsaugos agentūra paviešino Baltijos jūros ir Kuršių marių vandens tyrimus nuo 2012 iki 2017 metų. Kuršių marių ir teritoriniuose šalies Baltijos jūros vandenyse randama įvairių nuodingų (toksinių) medžiagų, pvz., ftalatų (koncentracija beveik 3 kartus viršijo ribinę vertę), perfluoroktano sulfoninės rūgšties (iš 90 ištirtų mėginių net 69 vandens mėginiuose jos koncentracijos viršijo nustatytą aplinkos kokybės standartą).
Ftalatai yra labai pavojingi, nes patenka į organizmą, kaupiasi maisto grandinėje, gali sukelti onkologines ligas, veikia imuninę sistemą, sukelia nevaisingumą. Pavojingų sunkiųjų metalų (gyvsidabrio, kadmio, švino) tyrimai buvo atliekami plekšnių, strimelių raumenyse ir kepenyse. Dalyje tyrimų gyvsidabrio koncentracija žuvyse 37 kartus, o švino 14 kartų viršijo aplinkos kokybės standartą.
Mitybos grandinės gale yra žmogus, kuris viską suvalgo. Sunkieji metalai turi tendenciją kauptis. Suvalgius silkės nemirštama, bet metų metais ją valgant, dažniau ar rečiau, padariniai gali būti liūdni. Metalai kaupiasi kepenyse, raumenyse, poodiniame sluoksnyje. Visa tai gresia onkologinėmis ligomis.
Ar žinant, kad Kuršių mariose ir Baltijos teritoriniuose vandenyse yra gausu pavojingų teršalų ir jose pagautose žuvyse, pvz., plekšnėse, menkėse, ešeriuose, strimelėse, silkėse, kaupiasi sunkiųjų metalų, kam nors noras kyla šias žuvis valgyti ir duoti vaikams, – spręskite patys.
Vaikams ir ne tik jiems, reikia duoti tą žuvį, kuri yra šviežia (geresnė už atšaldytą), pagauta neužterštuose vandenyse. Rizika sumažės, kai prieš perkant, ypač turguose, turgeliuose, bus pasiteirauta, iš kur gi ta žuvelė?
