Vilnietė Beata Vierikienė patyrė tikrai neeilinių išbandymų.
Tačiau jos istoriją perskaityti rekomenduojame visoms mamoms, kurios po nėštumo jaučia nugaros skausmus, kurioms tenka tampyti vežimėlį laiptais ir nešioti ne tik kūdikį, bet ir pirkinių krepšius. Mamos, jūsų stuburas – ne geležinis, saugokite jį!
Beata sutiko papasakoti, kaip nugaros skausmai pakeitė gyvenimą ir kaip išmoko judėti tausodama stuburą.
Labai lauktas pirmasis vaikutis
2019 metų birželį pagimdžiau nuostabią dukrytę Oliviją. Buvome labai laimingi, kad tapome tikra šeima, tačiau mūsų laimė truko pusantro mėnesio. Pajutau, kad vis labiau maudžia nugarą, skausminga kelti vaikelį, nebegaliu atlikti sunkesnių buities darbų. Nieko nelaukusi kreipiausi į šeimos gydytoją. Ji skyrė užsiėmimus pas reabilitologą, tačiau laukti reikėjo net du mėnesius. Tuo metu tepiau juosmenį įvairiais tepalais ir laukiau.
Vieną dieną pažindžiusi dukrytę pakėliau, kad ji atsirūgtų, ir nugarą pervėrė toks skausmas, kad mažylę išmečiau iš rankų (laimei, lovoje ant pagalvės), o pati susiriečiau į kamuoliuką. Sukaupusi jėgas pasiekiau telefoną ir paskambinau vyrui. Netrukus jis jau buvo namuose ir keliavome vėl pas šeimos gydytoją. Gavau siuntimą pas neurologą, kuris pasakė, kad tiesiog esu pervargusi ir man reikia daugiau ilsėtis, nes tai pogimdyminė depresija.
Grįžau namo, bet jaustis geriau nepradėjau, atvirkščiai, jėgos apleido. Tėvų raginimu, apsigyvenau pas juos. Jie padėjo rūpintis vaikeliu, nes aš galėjau tik žindyti. Negalėjau net sauskelnių pakeisti, o galų gale priėjau tokį etapą, kai nebesugebėjau pakelti net rankų.
Pribloškianti diagnozė
Tėvai iškvietė greitąją, į kurią savo kojomis jau nebenuėjau. Iki automobilio mane nešė. Ligoninėje padarė rentgeno nuotrauką, kuri jokių sveikatos sutrikimų neparodė, todėl skyrė nuskausminamųjų, suderinamų su žindymu, ir išleido namo. Dar patarė daugiau ilsėtis ir gerti valerijoną.
Skausmai niekur nedingo, kasdien vis prasčiau jaučiausi, vaikščiojau tik paėmusi ką nors už rankos ir tik trumpus atstumus. Nebuvau tikra, ar žengusi dar vieną žingsnį nenukrisiu. Nesulaukę pagalbos iš poliklinikos medikų, nutarėme kreiptis į privačią kliniką. Magnetinio rezonanso tyrimo išvada pribloškė: trijų juosmens stuburo dalies slankstelių kompresiniai lūžiai.
Kai kitą dieną su magnetinio rezonanso tyrimu nuėjau į savo polikliniką, gydytoja sukruto, prirašė siuntimų pas visus specialistus, o kadangi Vilniuje, Santaros klinikose, nebuvo vietų mane paguldyti į ligoninę, buvau nukreipta į Kauno klinikas. Tas savaitgalis prieš kelionę į Kauną buvo sunkiausias mano gyvenime, nes tai buvo paskutinis mūsų žindymo savaitgalis, o Olivija, „išragavusi“ begalę buteliukų, nė vieno nepripažino. Nežinojau, kaip mamai seksis maitinti mažylę, kol aš gulėsiu ligoninėje. Kauno klinikų reumatologijos skyrius neturėjo galimybės guldyti mane kartu su vaiku, be to, leidžiami nuskausminamieji nesuderinami su žindymu. Buvo išties sunku man, mamai, vyrui, tačiau sunkiausiai buvo Olivijai, nes per vieną dieną buvo atimta tai, kas jai gyvybiškai svarbu. Motinos pienas – tai ne tik maistas, tai – šiluma, ramybė, apsauga.
Pirmadienį išvykau į Kauną galvodama vien apie tai, kad vaikui reikalinga sveika mama, todėl privalau kuo greičiau pasveikti ir grįžti į šeimą. Kaune atliko visus reikiamus tyrimus ir patvirtino, jog sergu osteoporoze, kraujas rodė hiperkalcemiją, o kaulai nesugebėdavo pasisavinti kalcio, todėl tapo trapūs.
Kaune man atliko stuburo vertebroplastiką, t.y. į lūžusius stuburo slankstelius buvo suleista ortopedinio cemento mišinio. Po paros jau važiavau į Vilnių pas dukrelę.
Kodėl kaulai „paseno“
Paprastai osteoporozė būdinga seniems žmonėms, todėl reikėjo išsiaiškinti, kodėl man, tokiai jaunai, pasireiškė ši liga. Kauno medikai pašalino skausmų priežastį, bet reikėjo mokytis gyventi su tokiais trapiais kaulais.
Santaros klinikose toliau buvo tiriama mano liga, ar tai paveldima, kokios priežastys lėmė jos atsiradimą. Medikai priėjo išvados, jog nėštumo metu vaikeliui atidaviau per daug mikroelementų, ypač kalcio, todėl mano kaulai tapo trapūs, išsivystė osteoporozė, dėl kurios įvyko trijų juosmens slankstelių kompresiniai lūžiai gimdymo metu.
Prasidėjo sveikimo periodas. Apie 3 mėnesius buvo skirtas gulimasis režimas. Kasdien vis ilginau stovėjimo laiką, iš pradžių pajėgdavau išstovėti tik 5 minutes, vėliau vis ilgiau. Po tam tikro laiko pradėjau savarankiškai judėti, jau galėjau atsisėsti, todėl atsisakiau sauskelnių. Gyvenimas nušvito kitokiomis spalvomis, kai atsikėlusi galėjau nueiti iki virtuvės ir pasidaryti kavos, savarankiškai, be niekieno pagalbos. Manau, jog didelės įtakos turėjo tai, kad mano mažylė visą laiką buvo šalia. Be abejo, ja ir toliau negalėjau rūpintis, bet ji buvo šalia, aš ją mačiau, dėl to pasveikau kur kas greičiau.
Nors pati išgyvenau didžiulį stresą, vis dėlto, mano manymu, labiausiai išgyveno dukrelė dėl tokio staigaus perėjimo nuo motinos pieno prie mišinio. Olivijos pediatrė patarė papildomą maitinimą pradėti nuo 4 mėnesio, nes mišinio ji taip ir nepamėgo, gyveno pusbadžiu. Šešių su puse mėnesio dukra jau valgė kietą maistą, o mišinį palikome tik nakčiai, kai pusiau miegodama jį išgerdavo.
Po litrą kefyro kasdien
Šiuo metu bendrauju su Santaros klinikos genetikais, yra atliekamas tyrimas dėl įgimtų ankstyvo kaulų masės sumažėjimo priežasčių, taip pat paaiškės, ar galėjau tai perduoti dukrelei. Geriu kalcio ir vitamino D papildus, stengiuosi sveikai maitintis, ypač daug suvartoju pieno produktų. Įpratau kasdien išgerti po litrą kefyro, o kartais ir daugiau. Kadangi pieno produktus mėgstu, tai man sunku nebuvo į racioną įvesti trigubą jų kiekį.
Palyginus su tuo, kaip jaučiausi anksčiau, dabar jaučiuosi labai gerai, kartais maudžia operuotą vietą, tačiau nėra baisu. Labiausiai džiugina, kad galiu savarankiškai rūpintis savo dukrele kaip ir anksčiau, būti tikra mama. Vieną su Olivija vyras palieka ne daugiau kaip pusdieniui. Po operacijos praėjo tik pusmetis ir dar reikia saugoti stuburą. Po metų teks kartoti visus tyrimus, ir medikai spręs, ar reikės rimtesnio gydymo, išskyrus papildus ir didesnį kalcio kiekį.
Išmokti judėti kitaip
Anksčiau mano judesiai buvo labai staigūs, dabar esu kur kas ramesnė ir lėčiau viską darau. Jei reikia pasilenkti, tai iš pradžių pagalvoju, kaip man tai padaryti, o tik vėliau lenkiuosi. Tiesą sakant, kad ir ką daryčiau, visada pritūpiu ištiesta nugara, labai mažai lenkiuosi. Po operacijos lenktis negalima buvo 3 mėnesius, per tą laiką išmokau pritūpus nesunkius daiktus pakelti, kažką padėti ar dėlioti. Svarbiausia prieš kažką keliant pagalvoti, kaip tai padaryti, kad nepakenktum sveikatai. Suprantu, kad galbūt tai skamba juokingai, bet priprantama ir prie to.
Kadangi vaikutį pradėjau kelti tik neseniai, tai iš pradžių segdavausi specialų dubens kaulus ir raiščius fiksuojantį ir palaikantį korsetą, jį naudojau ir po operacijos. Šiuo metu korsetą užsisegu, kai maudome mažylę.
Vengiu kelti mažylę apkraudama vieną kūno pusę, kad neišderinčiau laikysenos. Dažniausiai priglaudžiu ją prie savęs ir taip stengiuosi atsistoti su visu svoriu. Vengiu, o jei nepavyksta, tai riboju kėlimus ištiestomis rankomis. Pvz., į vežimėlį dukros kol kas dar savarankiškai nesodinu, tai daro vyras. Jis mus palydi iki kiemo laiptinės ir mes su dukrele vaikščiojame. Vėliau vyras mūsų jau laukia prie laiptinės ir padeda vežimėlį užnešti namo. Gyvename 7 aukšte.
Prieš miegą Oliviją sūpuoju priglaudusi prie savęs, o į lovytę stengiuosi guldyti pasilenkusi visu svoriu ir kuo mažiau ištiestomis rankomis arba, kai užmiega, paduodu vyrui ir jis paguldo į lovytę.
Tam, kad naktį pabudusios dukrelės nereikėtų kelti ir nešioti, vyras į lovytę įsuko linges, dabar naktimis ar per pietų miegą visiškai jos iš lovytės nekeliam.
Galiu patarti kitoms mamoms – jei yra galimybė palikti vežimėlį laiptinėje, tai būtų puikus sprendimas netempti papildomo svorio.
Gydo artimųjų meilė
Niekada neatsisakau artimųjų pagalbos, ypač, jei ji fizinė. Kai kurių kasdieniškų veiksmų kol kas esu atsisakiusi, pvz., apsipirkti į prekybos centrą viena nevažiuoju, nes nepakelsiu sunkių krepšių. O pirkinių krepšys pasunkėjo ir dėl to, kad turiu vartoti kur kas daugiau pieno produktų. Mama dažnai verda šaltieną, nes man reikalinga želatina, kuri išsiskiria ilgai verdant galvijų kaulams.
Mankštų kol kas atlikti nerekomenduojama, tam turi sustiprėti kaulai. Tačiau, medikų teigimu, ateityje galėsiu net sportuoti.
Po užgriuvusių bėdų pradėjau dar labiau vertinti artimuosius bei paprastus, kasdieniškus veiksmus.
Papusryčiauti ir išeiti su vaiku į kiemą pasivaikščioti kažkam bus įprastas dalykas, tačiau man tai tarsi žygdarbis.
Kartu norėčiau paraginti visas mamas sunegalavus nedelsiant kreiptis į gydytoją ir reikalauti visų reikiamų tyrimų. Mūsų vaikams esame labai reikalingos ir niekas jais taip gerai nepasirūpins kaip mes pačios. Todėl saugokime savo sveikatą dėl mūsų brangiausių vaikučių.
Ginta Liaugminienė
Annos Jankunes nuotraukos. Studio Smile
„Mamos žurnalas“
