Vaikų savarankiškumo stoka vis dažniau pastebima pirmaisiais mokymosi metais. Vaikai, pradėję lankyti mokyklą, patiria daug pokyčių – keičiasi dienotvarkė, aplinka, atsiranda nauji reikalavimai bei didesnė atsakomybė už savo veiksmus. Adaptacijos procesas tampa kur kas sudėtingesnis, jei vaikas dar nėra pasirengęs priimti sprendimų pats, todėl ugdymo specialistai atkreipia dėmesį į ankstyvojo savarankiškumo vystymosi svarbą bei suaugusiųjų vaidmenį.
Vaikai į mokyklą ateina turėdami labai skirtingas patirtis – vieni savarankiškumo išmoksta dar priešmokyklinio ugdymo metu, kitiems tenka jį ugdyti palaipsniui. Mokykloje šio įgūdžio prireikia itin daug – vaikai turi patys ruošti pamokas, spręsti užduotis ir priimti sprendimus. Mokytojų vaidmuo yra padėti vaikui mokytis savarankiškai ir lydėti jį šiame procese. Vaikų psichologai pastebi, kad perdėtas rūpestis gali vesti į vaiko raidos sutrikimus ir gilesnes psichologines problemas. „Perdėtas rūpestis trikdo ne tik sveiko savarankiškumo jausmo formavimąsi, tačiau ir visos asmenybės raidą“, – teigia vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė.
Savarankiškumas formuojasi artimiausioje aplinkoje
Demokratinės mokyklos pradinių klasių mokytojos Ingridos Baltrušytės-Venckuvienės teigimu, vaiko savarankiškumo pagrindai formuojasi šeimoje.
„Vaiko savarankiškumą lemia jo artimiausia aplinka – kiek tėvai ar buvusi ugdymo įstaiga leido jam būti savarankiškam ir suteikė erdvės mokytis sprendžiant kasdienas problemas“, – teigia pradinių klasių mokytoja. Anot jos, savarankiškumo trūkumas dažniausiai atsiskleidžia įprastose kasdienėse situacijose – kai vaikui sunku susitvarkyti, pasirūpinti savo daiktais ar užmegzti santykius su bendraamžiais. Be to, jei vaikas vengia prisiimti atsakomybę ir laukia kitų pagalbos, jos negavęs, neretai ima pykti.
Vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė akcentuoja, kad vaiko savarankiškumo formavimuisi didžiausią įtaką daro trys pagrindiniai veiksniai – šeimos santykių modeliai ir bendra atmosfera, ugdymo įstaigos požiūris į vaiko vystymąsi bei individualios vaiko savybės. „Temperamentas, raidos ypatumai, vaiko gyvenimo aplinkybės ir amžius lemia, kokiu tempu ir būdu savarankiškumas vystosi geriausiai“, – priduria psichologė.
Vertindami vaiko savarankiškumą remiantis jo asmeniniu kontekstu, tėvai gali formuoti realistiškesnius lūkesčius. Tai padeda išvengti tiek per anksti užkraunamos atsakomybės, tiek pernelyg didelės tėvų kontrolės.
laimingasvaikas.lt
Perteklinė globa – dažna, bet ne vienintelė problema
Tėvų rūpestis ir palaikymas yra būtini vaiko savarankiškumo raidai. Vis dėlto suaugusieji, norėdami apsaugoti vaiką nuo nesėkmių ar nusivylimo, dažnai nesąmoningai perima jo atsakomybes ir apriboja natūralią savarankiškumo raidą. Mokytoja I. Baltrušytė-Venckuvienė teigia, jog perteklinė globa slopina vaiko savarankiškumą, pasitikėjimą savimi, atsiranda baimė klysti bei savarankiškai priimti sprendimus. Taip vaikui formuojamas klaidingas požiūris, jog jis nėra pajėgus nuspręsti pats.
„Tačiau egzistuoja ir kita pusė – kartais siekiame suteikti vaikui savarankiškumą, kuriam jis dar nėra pasiruošęs“, – pabrėžia pedagogė. Tokiose situacijose vaikas gali patirti nesaugumo jausmą, todėl, anot mokytojos, svarbu pažinti vaiką ir sprendimus grįsti jo patirtimi, amžiumi bei raidos ypatumais.
Kai tėvai atpažįsta, kuriose srityse vaikas jau pasirengęs veikti savarankiškai, o kuriose dar reikalinga pagalba, jam sudaromos sąlygos ugdyti savarankiškumą palaipsniui. Svarbu, kad vaikas jaustų turintis galimybę pats spręsti, bandyti ir mokytis iš savo patirties. Ir nors klaidos bei nesėkmės yra neišvengiama savarankiškumo ugdymo proceso dalis, palaikanti ir motyvuojanti aplinka leidžia vaikui stiprinti pasitikėjimą savimi.
Savarankiškumo stokos pasekmės
Vaikystėje neišugdytas savarankiškumas gali turėti ilgalaikių pasekmių, kurios išryškėja ne tik paauglystėje, bet ir vėlesniame amžiuje. Vaikai, kuriems nebuvo sudarytos sąlygos mokytis savarankiškumo, dažniau susiduria su žemesne saviverte, pasitikėjimo stoka ir sunkumais prisiimant atsakomybę. Jiems gali būti sudėtinga spręsti problemas, įveikti stresines situacijas ir kurti lygiaverčius santykius su kitais.
Vaikų psichologė M. Karklytė-Palevičienė atkreipia dėmesį, kad savarankiškumo stoka tiesiogiai veikia ir vaiko emocinę savijautą. Vaikas gali jaustis nesaugus ir tapti pernelyg priklausomas nuo kitų. Išmokęs nesąmoningo bejėgiškumo, jis ima manyti, jog be suaugusiųjų pagalbos jam nepavyks susitvarkyti.
„Ilgainiui tai gali lemti emocinius sunkumus ar sutrikimus – aukštą nerimą, depresiją, panikos atakas, priklausomybes ir valgymo sutrikimus“, – pabrėžia psichologė. Todėl savarankiškumo ugdymas vaikystėje yra svarbus tiek mokymosi procese, tiek elgesio ir emocinės sveikatos raidoje.
