Viskas prasidėjo nuo vienos pelėdos. Tiksliau, nuo popierinės pelėdos su spalvotais bumbuliukais ir skaičiaus, kurio tikrai nesitikėjau išgirsti.
Praėjusių mokslo metų pabaigoje mūsų sūnaus Jovaro mokytoja Vida iš Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos pranešė, kad per pirmą klasę jis perskaitė 121 knygą.
Žinojome, kad sūnus skaito daug. Bet šimtas dvidešimt viena? Net patys nustebome.
Po kelių savaičių iš to nustebimo gimė „Pasakis“ – internetinis skaitymo dienoraštis, kuriuo šiandien naudojasi jau daugiau nei 3000 žmonių visoje Lietuvoje.
Bet pradėti reikėtų gerokai anksčiau.
Dviejų vaikų tėtis iš Klaipėdos Julius Senkus
Mūsų namuose knygos gyvena kartu su mumis
Man 39-eri, dirbu pardavimų vadovu. Mano žmona Neringa – violončelininkė, groja muzikiniame teatre, taip pat moko vaikus muzikos mokykloje. Auginame du berniukus: aštuonmetį Jovarą, dabar jau antroką, ir šešiametį Ūdrį, kuris lanko priešmokyklinę grupę.
Neringa yra tikra knygų mylėtoja. Jei pasitaiko gera knyga, ji gali skaityti iki antros ar trečios nakties, nes tiesiog negali užversti neperskaičiusi pabaigos. Aš pats pastaruoju metu knygas bandau prisijaukinti iš naujo. Tarp darbo, dviejų vaikų ir Pasakio laiko joms lieka mažiau, nei norėčiau.
Tačiau vaikams skaitome nuo pirmųjų gyvenimo mėnesių.
Pamenu, kai Jovaras dar buvo visai kūdikis, skaitydavome jam knygeles. Jis, žinoma, dar nieko nesuprato, tik klausėsi ir klapsėjo akutėmis. Bet skaitymas po truputį tapo mūsų kasdienybės dalimi.
Per aštuonerius metus turbūt ant rankos pirštų suskaičiuočiau vakarus, kai vaikams neskaitėme. Tai mūsų šeimos ritualas. Nesvarbu, kokia buvo diena – prieš miegą atsiverčiame knygą.
Ar dėl to vaikai visada noriai skaito? Tikrai ne. Kartais geriau žaisti, kartais nesinori, kartais atsiranda tūkstantis kitų reikalų.
Vasarą prieš pirmą klasę su Jovaru sutarėme: kasdien perskaityti bent vieną nedidelę knygelę arba skaitymui skirti penkiolika minučių. Šio susitarimo laikomės iki šiol.
Jaunesnysis Ūdrys irgi jau skaito savarankiškai. Per šią vasarą Pasakyje užregistravo septynias perskaitytas knygas. Jam šešeri, tad tai irgi nemažas pasiekimas.
Mūsų namuose knygos užima svarbią vietą ne vien žodžiais. Filmukus vaikai dažniausiai žiūri retai, nors ne visada trumpai, o vasarą pasitaiko ir dažniau. Telefonų ar planšečių jiems neduodame.
Tai mūsų šeimos pasirinkimas. Nesakau, kad visi privalo gyventi taip pat. Bet man atrodo, kad vaikas turi turėti progą išmokti ir nuobodžiauti, ir pats susirasti veiklos, ir susikurti pasaulį savo vaizduotėje.
Todėl apsilankymas bibliotekoje ar nauja knygų siunta namuose mums yra mažas įvykis. Vaikai puola žiūrėti, kokios knygos atkeliavo, apie ką jos, kokie nuotykiai jų laukia.
Knyga jiems nėra tik mokyklinė užduotis. Ji – dar vienas nuotykis.
Penkių bibliotekų knygos ir viena lentelė
Juokauju, kad mūsų šeima turbūt yra tarp geriausių Klaipėdos bibliotekų klientų.
Vienu metu namuose turėjome pasiskolinę knygų net iš penkių skirtingų bibliotekos padalinių. Eidami rinktis naujų nuolat svarstydavome: ar šitą jau skaitėme? O šitą? Gal turėjome pernai?
Visada stengiuosi vaikams atrinkti įdomias ir vertingas knygas, todėl norėjosi turėti bent kokią perskaitytų knygų istoriją.
Bet tikrasis postūmis atsirado per Jovaro pirmos klasės mokslo metų pabaigos šventę.
Jo mokytoja Vida buvo sugalvojusi puikų skaitymo skatinimo būdą. Kiekvienas mokinys turėjo popierinę pelėdą, ant kurios už perskaitytas knygas mokytoja klijuodavo spalvotus bumbuliukus.
Tas paprastas žaidimas vaikams labai patiko. O metų pabaigoje sužinojome, kad Jovaras perskaitė 121 knygą.
Pagalvojau: kaip būtų įdomu po penkerių ar dešimties metų atsiversti sąrašą ir pamatyti, ką jis skaitė aštuonerių, dešimties ar dvylikos. Kokias knygas mėgo, kaip keitėsi jo skonis, kiek puslapių įveikė.
Susikūriau „Google Sheets“ lentelę.
Bet čia įsijungė mano profesiniai įpročiai. Darbe nuolat tenka dirbti su skaičiais, stebėti rezultatus, analizuoti duomenis. Todėl vien knygos pavadinimo nebeužteko. Norėjosi matyti autorių, puslapių skaičių, perskaitymo datą, turėti paiešką ir statistiką.
Po savaitės ar dviejų supratau, kad knygų registravimas lentelėje – daugiau vargas nei malonumas.
Ir pagalvojau: kodėl nepasidarius tam skirtos programėlės?
Programuotoju netapau, bet senos žinios pravertė
Programavimą kadaise studijavau Vilniaus universitete. Vis dėlto gyvenimas nuvedė į pardavimų sritį, o su programavimu ilgą laiką beveik neturėjau nieko bendra.
Tiesa, darbe kartais susikuriu nedidelių įrankių, padedančių palengvinti kasdienes užduotis.
Taigi birželį pradėjau kurti „Pasakį“.
Iš pradžių buvo visai paprasti programos griaučiai. Paskui atsirado knygų registravimas, skaitytojų profiliai, statistika, pasiekimai. Vieną dalyką padarai, pamatai, kad būtų gerai turėti dar tris.
Viską kūriau vakarais, kai vaikai jau miega, ir savaitgaliais, kai atsirasdavo laisvo laiko.
Pirmieji bandytojai, žinoma, buvo Neringa ir vaikai. Paskui prisijungė draugai, kurie irgi mėgsta knygas.
Šeima mane palaikė, bet kartu ir kritikavo. Tai nepatogu, to nesuprantame, o šita funkcija būtų įdomi. Kartais net prie vakarienės stalo aptarinėjame, ką Pasakyje reikėtų pakeisti.
Man tai labai svarbu. Juk nenorėjau sukurti sudėtingos sistemos. Norėjau tokios, kuria galėtų naudotis mano vaikai ir jų seneliai.
Vienas perskaitytas puslapis – vienas kilometras
Kadangi Pasakis gimė dėl mano sūnaus, natūraliai atsirado ir žaidimo elementų.
Vaikai gali išsikelti skaitymo tikslus, rinkti ženkliukus, atlikti BINGO užduotis. Tačiau viena mėgstamiausių funkcijų mūsų namuose yra kelionė po Europos sostines.
Principas labai paprastas: vienas perskaitytas puslapis virsta vienu kelionės kilometru.
Perskaitei 200 puslapių – nukeliavai 200 kilometrų. Po truputį artėji prie kito Europos miesto. Vasarą Jovaras užsibrėžė tikslą perskaityti 50 knygų. Perskaitė 56.
Būdavo, baigia skaityti storesnę knygą, įregistruoja ją Pasakyje, pažiūri į kelionės žemėlapį ir pamato, kad iki Oslo liko vos 50 kilometrų.
Tada čiumpa dar vieną plonesnę knygutę. Jeigu kilometrų pritrūksta – dar vieną.
Stebėdamas jį supratau, kad mažas žaidimo elementas kartais gali labai padėti. Vaiko nereikia raginti skaityti – jis pats nori pasiekti kitą miestą.
Žinoma, svarbiausia ne surinkti daugiau kilometrų ar knygų už kitus. Kelionė yra asmeninė.
Svarbu, kad vaikas vėl paimtų knygą į rankas.
Iš mūsų šeimos – į Lietuvos mokyklas
Kai Pasakis jau buvo panašus į tikrą programėlę, parodžiau jį draugams, Jovaro bendraklasių tėvams. Paskui pradėjau rašyti į tėvų ir mokytojų „Facebook“ grupes.
Iš pradžių viskas judėjo lėtai. Po vieno įrašo prisijungia kelios šeimos, po kito – dar kelios. Tada savaitę beveik nieko nevyksta.
Buvo vasara, todėl didelio mokytojų aktyvumo ir nesitikėjau.
Bet rugsėjį viskas pasikeitė.
Mokytojai pradėjo kurti klases ir kviesti tėvus. Pasakyje vaiko skaitytojo profilį susikuria jo šeima, o mokytojas klasės modulyje gali stebėti, kiek mokiniai perskaitė knygų ir puslapių, kaip jiems sekasi siekti tikslų, sudaryti rekomenduojamos literatūros sąrašus.
Svarbu, kad vaikų asmeniniai duomenys neviešinami, o mokytojai mato tik savo klasėms reikalingą informaciją.
Šiandien Pasakyje jau daugiau nei 3000 vartotojų, daugiau kaip 350 užsiregistravusių mokytojų, o skaitytojai savo dienoraščiuose pažymėjo daugiau nei milijoną perskaitytų puslapių.
Vien Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazijoje prie Pasakio prisijungė daugiau nei šimtas mokinių. Tai labai aktyvių mokytojų nuopelnas. Esu ypač dėkingas mokytojai Jolitai, kuri šia idėja sudomino savo koleges.
Bendradarbiaujame ir su bibliotekomis. Čia norisi atskirai padėkoti Klaipėdos Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos žmonėms, kurie padėjo Pasakiui pasiekti daugiau šeimų.
Kai pradėjau, tikrai negalvojau apie tūkstančius vartotojų. Norėjau patogesnio skaitymo dienoraščio savo vaikams.
Dabar kartais net sunku patikėti, kiek daug žmonių pasirodė reikalingas toks paprastas dalykas.
Ką iš to gaunu?
Tai turbūt vienas teisingiausių klausimų, kuriuos galima užduoti žmogui, vakarais nemokamai kuriančiam programėlę kitiems.
Pasakis šiandien neuždirba pinigų. Už serverį ir kitas technines paslaugas moku pats. Tačiau didžiausia jo kaina – laikas, kurį praleidžiu prie kompiuterio po pagrindinio darbo.
Ar norėčiau, kad ilgainiui bent šios išlaidos atsipirktų? Žinoma.
Norėtųsi, kad projektas galėtų išsilaikyti, augti ir nebūtų amžinai priklausomas vien nuo mano laisvų vakarų bei asmeninių lėšų. Tam matau galimybių – savanoriška parama, bendradarbiavimas su partneriais.
Tačiau šeimos ir mokytojai nėra tie, iš kurių noriu uždirbti. Pasakis gimė kaip nemokamas skaitymo skatinimo įrankis, be reklamų, ir noriu, kad toks liktų.
O ką gaunu šiandien?
Pirmiausia – matau, kaip skaito mano vaikai. Kai Jovaras paima dar vieną knygą, nes nori pasiekti Oslą, jaučiu, kad tos darbo valandos nenuėjo veltui.
Gaunu mokytojų laiškų, kuriuose jie pasakoja, kad sutaupo laiko, lengviau pastebi mažiau skaitančius vaikus, o mokiniai mieliau seka savo pasiekimus.
Gaunu tėvų padėkų ir pasiūlymų, ką dar būtų galima patobulinti.
Kol kas tai ir yra didžiausia Pasakio grąža.
Knygomis reikia gyventi
Esu įsitikinęs, kad norint užauginti skaitantį vaiką neužtenka nupirkti jam knygą ir pasakyti: „Eik paskaityk.“
Knygomis reikia gyventi.
Skaityti kartu, kalbėtis apie veikėjus, kartu eiti į biblioteką. Leisti vaikui pačiam išsirinkti knygą, net jei suaugusiajam ji neatrodo pati vertingiausia.
Šiemet mūsų šešiametis Ūdrys bendravo su darželio logopede. Po pokalbio ji pasakė, kaip buvo pasiilgusi tokių iškalbių vaikų, kurie gali laisvai kalbėtis, pasakoti apie savo nuotykius ir vasaros keliones.
Man tai buvo vienas gražiausių komplimentų.
Žinoma, vaiko kalbą ugdo ne vien knygos. Tam svarbūs ir pokalbiai šeimoje, kelionės, žaidimai, kasdienės patirtys. Tačiau neabejoju, kad mūsų vakariniai skaitymai prie to labai prisidėjo.
Ir būtent todėl man neramu matant, kiek daug vaikų laisvalaikio šiandien persikelia į ekranus.
Norime užauginti protingus, smalsius, savarankiškai ir kritiškai mąstančius žmones. Knygos tam yra vienas geriausių įrankių. Jos moko įsijausti į kitą žmogų, suprasti skirtingus požiūrius, kelti klausimus ir turėti savo nuomonę.
Vien ekranas viso to už vaiką nepadarys.
Nenoriu moralizuoti, kad visi tėvai privalo atsisakyti ekranų. Kiekviena šeima gyvena savaip, o ir mes nesame tobuli.
Tačiau vieną dalyką galiu pasakyti iš savo patirties: jei vaikui skaitome nuo mažens ir patys rodome, kad knyga mums svarbi, skaitymas po truputį tampa natūralia gyvenimo dalimi.
O Pasakis tėra nedidelis pagalbininkas šalia to.
Jeigu dėl jo bent vienas vaikas perskaitys knyga daugiau, jei vienoje šeimoje atsiras naujas vakarinio skaitymo ritualas, jei bent vienas mokytojas pastebės vaiką, kuriam tereikia truputį paskatinimo, – visas darbas bus turėjęs prasmę.
Nes tikrasis Pasakio tikslas nėra suskaičiuoti, kiek knygų perskaitėme. Tikslas – kad jų norėtume skaityti daugiau.
„Pasakis“ – nemokamas lietuviškas skaitymo dienoraštis šeimoms ir mokykloms: https://pasakis.lt
