Vaikas gausiai prakaituoja. Galbūt tai ligos požymis?

Prakaitavimas – normali organizmo būklė, tačiau labai dažnai ji tėvams kelia nerimą. O jeigu vaikas prakaituoja per daug? Galbūt tai ligos požymis?

Konsultuoja vaikų ligų gydytoja ir vaikų endokrinologė Lina Orlovskaja.

Vasarą itin stebėkit prakaitavimą

Prakaituodamas organizmas reguliuoja kūno temperatūrą, nes prakaitas, garuodamas nuo odos paviršiaus, sukuria vėsinimo efektą.

Karštomis vasaros dienomis nepamirškite, kad su prakaitu netenkama ir elektrolitų, todėl šis normalus procesas gali tapti pavojingas, jei neatkursite netektų elektrolitų pusiausvyros! Karštomis dienomis gaivintis reikia ne tik ledais ir arbūzais, labai svarbu išgerti pakankamą mineralinio vandens kiekį.

Kas yra pernelyg gausu prakaitavimas

Hiperhidrozė – tai pernelyg išreikštas, gausus  prakaitavimas, dažniausiai pasireiškiantis kaip tam tikrų patologinių būklių simptomas. Toks gausus prakaitavimas yra norma tam tikrais gyvenimo etapais – tai brendimas, nėštumas ir menopauzė. Hiperhidrozė gali pasireikšti kaip nuolatinis ar priepuolinis, viso kūno ar tik tam tikrų kūno sričių, miegant, būdraujant ar visą parą trunkantis išreikštas, gausus prakaitavimas. Kaip matote, vaikystė į šiuos „perdėto prakaitavimo“ etapus nepatenka.

Hiperhidrozė gali būti įgimta arba įgyta. Pastaruoju metu hiperhidrozės atvejų pastebima vis daugiau. Apie 70 proc. žmonių, kuriuos vargina hiperhidrozė, į gydytojus nesikreipia, todėl didžioji dalis šios patologijos lieka nediagnozuota ir negydoma, ypač kūdikių ir mažų vaikų. Paaugliai vis dažniau kreipiasi patys, be tėvų.  Susirūpinti reikėtų, jei prakaituojama nesant didesnio fizinio krūvio, karštesnės aplinkos temperatūros ar emocinio streso.

Labiausiai prakaituoja… kūdikiai

Dažniausiai dėl hiperhidrozės kenčia kūdikiai, maži vaikai, paaugliai ir jauni suaugę žmonės.

Kas paskatina prakaitavimą

Dažniausiai padidėjusį prakaitavimą paūmina nervinė įtampa, fizinis aktyvumas, aštrus maistas, kofeino turinys gėrimai (net arbata, limonadai), šilta aplinkos temperatūra, karščiavimas.

Gausaus prakaitavimo priežastys gali būti įvairiausios – nuo paprasto padidėjusio nervinio jautrumo, genetinio paveldėjimo iki įvairių infekcijų, vitaminų disbalanso, endokrininių ligų, nugaros smegenų pakenkimo, vėžinių ligų. Naktinis prakaitavimas, karščiavimas, svorio kritimas – tai grėsmingi požymiai, įspėjantys, kad reikia kreiptis į gydytoją.

Kada kreiptis į gydytoją

Hiperhidrozė – tai prakaitavimas, gausesnis, nei reikalingas mūsų kūno temperatūrai sureguliuoti, todėl į gydytoją reikia kreiptis, jei įtariate, kad vaikas prakaituoja daugiau, nei būtina pastoviai kūno temperatūrai palaikyti.

Kadangi dirbu vaikų endokrinologe, dažnai tenka konsultuoti vaikus dėl padidėjusio prakaitavimo.

Tiksliai nustatyti, ar vaiko prakaitavimas yra norma, ar patologinės būklės simptomas, neatlikus reikalingų tyrimų, yra sunku ne tik mamai, bet ir gydytojui, o neretai dar prireikia ir kelių specialistų konsultacijų (endokrinologo, dermatologo, infekcinių ligų specialisto, neurologo, kardiologo). Tad pastebėjus, kad vaikas pernelyg gausiai prakaituoja, rekomenduočiau iškart kreiptis į specialistus, nespėliojant, dėl ko vaikas prakaituoja, ir nebandant savarankiškai to pagydyti vitaminu D.

Prakaitavimų įvairovė

Hiperhidrozė skirstoma į:

Pirminę – be aiškios nustatomos priežasties, dažniausiai pasireiškia tam tikrose kūno srityse (prakaituoja delnai, pažastys, pėdos, veidas). Dažniausiai prasideda vaikystėje ar paauglystėje, pasitaiko vienodai tiek berniukams, tiek mergaitėms, pasireiškia apie 1–3 proc. žmonių.

Antrinę – dėl įvairių patologinių būklių (tirotoksikozės, tuberkuliozės, širdies ydos ir kt.).

Taip pat hiperhidrozė gali būti skirstoma į:

Vietinę – gali būti dėl padidėjusio simpatinės nervų sistemos aktyvumo, iš dalies – ir dėl paveldėjimo.

Išplitusią (generalizuotą) – dėl įvairių patologinių būklių: infekcijos, lėtinės ligos, hormonų balanso sutrikimai.

Esant pirminei hiperhidrozei, vargina nuolatinis atskirų kūno vietų prakaitavimas, nepriklausomai nuo aplinkos temperatūros ir emocinės būklės. Dažniausiai intensyvus prakaitavimas išnyksta tik miego metu, o dar labiau prakaituojama esant šiltesnei aplinkos temperatūrai ar emociniam stresui.

Dažniausiai prakaituoja daugiau nei viena kūno sritis (delnai, padai ir kt.). Šios būklės gana dažnai tėvai nepastebi ganėtinai ilgą laiką, vaikas pradeda pats skųstis pradėjęs eiti į mokyklą, nes nuolat šlapi delnai trukdo rašyti, piešti, sportuoti, groti instrumentais, sveikintis su draugais paduodant ranką, sukelia dar didesnį emocinį stresą, dėl kurio prakaitavimas dar padidėja.

Delnų hiperhidrozė gali būti susijusi su nerimo sutrikimu. Emocinė hiperhidrozė vargina tik būdravimo metu, miego metu ji nepasireiškia. Pasitaiko ir  gustatorinė (skonio) hiperhidrozė – tai nenormalus organizmo atsakas į tam tikrus maisto produktus, dažniausiai pasireiškia veido ir galvos prakaitavimu.

Yra ir tokia būklė chromhidrozė – prakaitavimas spalvotu (raudonu, mėlynu, žaliu, žydru, juodu, rožiniu) prakaitu dėl lipofuscino sankaupų prakaito liaukose.

Ar tėvai gali nuspręsti, koks tai prakaitavimas?

Įtarti hiperhidrozę reikėtų jeigu:

Pastebite akivaizdų prakaitavimą ir odos drėgnumą: jūsų vaiko delnų, padų, pažastų ir kitų kūno sričių oda ir drabužiai dažnai būna šlapi, tai sukelia jam pastebimą diskomfortą dienos metu.

Prakaitavimas trikdo vaiko kasdienę veiklą: rašiklis slysta iš rankų, prakaitavimas trukdo groti, sportuoti ir pan.

Labiausiai prakaituojančiose vietose oda gali tapti balkšva, luptis.

Labiausiai prakaituojančiose vietose oda išbrinksta, gali prisidėti odos infekcija.

Atsiranda kitų būklių, susijusių su prakaitavimu: prakaitinių bėrimų, egzema, odos uždegiminių pokyčių (sustorėjusi, paraudusi oda, dažniausiai padų, delnų srityse).

Kokie atliekami tyrimai gausiai prakaituojančiam vaikui

Hiperhidrozė gali būti diagnozuojama, atliekant jodo/krakmolo testą (ant labiausiai prakaituojančio odos ploto paviršiaus tepamas jodas, po to ant viršaus užbarstoma krakmolo – labiausiai prakaituojančios vietos nusidažo tamsiai mėlyna arba violetine spalva) arba filtrinio popieriaus testą (ant gausiai prakaituojančių odos vietų dedamas filtrinis popierius, vėliau popierius pasveriamas). Šie metodai praktiškai taikomi retai, dažniausiai hiperhidrozei nustatyti užtenka išsamios anamnezės.

Pirminės hiperhidrozės diagnozė nustatoma tik atmetus visas galimas antrinės hiperhidrozės priežastis.

Priežastys                                                                   Požymiai

Kai vaikas prakaituoja dėl… cukraus

Hipoglikemija – organizmo būklė, kai gliukozės kiekis kraujyje yra per mažas. Stipriai nukritus cukraus kiekiui kraujyje nakties metu, gali pasireikšti prakaitavimas. Naujagimių hipoglikemija pasireiškia pirmomis gyvenimo paromis, tačiau simptomai dažnai būna neryškūs, nepastovūs, todėl labai svarbu juos laiku pastebėti ir taikyti tinkamą gydymą, nes dėl hipoglikemijos gali būti pažeista nervinė sistema.

Glikemija privalo būti tiriama visiems naujagimiams, turintiems rizikos veiksnių: neišnešiotiems, mažo ar labai didelio gimimo svorio, pridususiems gimimo metu, turintiems sepsį, įgimtą širdies ydą, mažus lyties organus, hipotermiją, diabetu sergančių mamų naujagimiai, esant Rh antigenų nesuderinamumui kraujyje, Beckwith-Wiedeman sindromui, kai mama vartojo vaistus ar gliukozę. Glikemijos tyrimas rizikos grupės naujagimiams atliekamas 2, 4, 6, 8, 12, 18, 24, 36, 48, 72 val. po gimimo. Esant atkakliai hipoglikemijai dėl hiperinsulinizmo (kuomet kraujyje yra per daug hormono insulino), jau naujagimiams taikomas chirurginis gydymas – pašalinama didžioji dalis kasos.

Prakaitavimas gali būti įvairių hormoninės veiklos sutrikimų ar susilpnėjusios skydliaukės veiklos požymis.

Svarbu atkreipti dėmesį, jei kūdikis prakaituoja žįsdamas krūtį, nes tai jam yra sunkus fizinis darbas, kuris dar labiau pasunkėja, esant tokioms būklėms kaip tirotoksikozė, širdies ydos, cukrinis diabetas.

Susirgus diabetu vienas iš ligos pranašų irgi gali būti prakaitavimas.  Cukrinio diabeto atvejų Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje kasmet vis daugėja, suserga vis jaunesnio amžiaus vaikai. Lietuvoje kasmet diagnozuojama apie 100 naujų pirmo tipo diabeto atvejų tarp vaikų (būklė, kuomet organizmas negamina insulino). Kasmet vis daugėja vaikams (ypač paaugliams) diagnozuojamo antro tipo diabeto, susijusio su nutukimu ir organizmo atsparumu insulinui.

Dar viena būklė, susijusi su padidėjusiu prakaitavimu, – nutukimas. Visuomet savo pacientams sakau: nutukimas – tai ne charakterio bruožas, kurio reikia gėdytis, nutukimas – tai liga, kuri privalo būti gydoma, nepriklausomai nuo jį sukėlusios priežasties, ar tai būtų mitybos sutrikimai,  fizinio aktyvumo stoka, ar hormoninės pusiausvyros sutrikimai, genetiniai sindromai ir kitos ligos.

Prakaito kvapas

Sveiko žmogaus prakaitas beveik neturi kvapo, 99 proc. jį sudaro vanduo ir tik 1–0,5 proc. neorganinės bei organinės medžiagos.

Kiekvieno žmogaus prakaito kvapas yra savitas ir priklauso nuo odos paviršiuje vyraujančiu bakterijų. Prakaito kvapas taip pat priklauso ir nuo organizmo lytinių liaukų aktyvumo. Brendimo bei klimakteriniu periodu suintensyvėjęs prakaito kvapas yra norma. Tačiau jei stiprų prakaito kvapą užuodžiate ikimokyklinio amžiaus vaikui ar pradinukui, galima įtarti rimtą ligą – priešlaikinį lytinį brendimą. Šiuo atveju būtina vaikų endokrinologo konsultacija.

Specifinis acetono kvapas gali išduoti ir kitas ilgas: cukrinį diabetą, lėtines inkstų ir kepenų ligas. „Streso“ prakaitas taip pat yra savotiško aštresnio kvapo nei paprastas termoreguliacinis prakaitas. Prakaito kvapas tampa aštresnis karščiuojant.

Esant iššutimams, kaip komplikacijai prisidėjus odos bakterinei ar grybelinei infekcijai ar sergant pėdų grybeliu, pažeistos odos plotai pradeda skleisti specifinį stiprų nemalonų kvapą.

Prakaitavimas dėl vitamino D

Vitamino D stoka organizme dar ne taip seniai Lietuvoje beveik išvis nebuvo gydoma. Profilaktinės vitamino D dozės buvo skiriamos tik kūdikiams, gydomosios dozės – tik išryškėjus akivaizdiems rachito požymiams. Atsiradus galimybei atlikti vitamino D koncentracijos kraujyje tyrimą, supratome, kad sezoniškai daugeliui mūsų vitamino D trūksta. Dar labiau jo trūksta nutukusiems vaikams ir suaugusiesiems, žindančioms motinoms, paaugliams, pagyvenusiems žmonėms, taip pat mažai būnantiems gryname ore, naudojantiems apsauginius kremus nuo saulės (tam tikrą apsaugos laipsnį turi visi kremai). Tad patarčiau kasmet vėlyvą rudenį ar žiemą pasitikrinti vitamino D koncentraciją kraujyje

Vitamino D stokos organizme priežastys yra šios:

• Nepakankamai vitamino D gaunama su maistu.
• Per mažai aktyvaus vitamino D gaminasi odoje.
• Organizmas sparčiai auga, dėl to didėja vitamino D poreikis.
• Sutrikusi vitamino D rezorbcija žarnyne.
• Kepenyse ir inkstuose sutrikusi fosforo ir kalcio apykaita.

Vitamino D stoka dažniau pasireiškia neišnešiotiems, gimusiems didelio svorio (>4 kg), iš daugiavaisio nėštumo, gimusiems žiemos pradžioje, taip pat tiems, kurie pirmaisiais 3 gyvenimo mėnesiais sparčiai priauga svorio, anksti pradedant dirbtinį maitinimą mišinukais, mažai būnantiems gryname ore, nemankštinamiems, nemasažuojamiems, gydomiems nuo traukulių, sergantiems odos, kepenų, inkstų, virškinamojo trakto ligomis, celiakija. Taip pat tiems, kurių motinos nėštumo metu sirgo nėštumo toksikoze, patyrė komplikuotą gimdymą, prastai maitinosi, mažai buvo gryname ore, rūkė.

Terapinė ir toksinė vitamino D dozės skiriasi nedaug, todėl svarbu atkreipti dėmesį į tai, kiek vaikas gauna vitamino D su pieno mišiniais, vitaminais, žuvų taukais, žindančios motinos, vartojančios vitaminą D, pienu.

Kaip gydomas gausus prakaitavimas

Antrinė hiperhidrozė išnyksta nustačius ir pašalinus ją sukėlusią priežastį.

Pirminei hipotirozei gydyti gali būti taikomi šie metodai:

Išorinės priemonės – dezodorantai/antiperspirantai, kurių sudėtyje yra aliuminio junginių, jie užblokuoja prakaito liaukas mechaniniu būdu. Sergant hiperhidroze, įprastiniai dezodorantai be aliuminio dažniausiai yra neveiksmingi. Kartais naudojami preparatai, kurie užblokuoja prakaito liaukų nervines galūnėles, tačiau šių preparatų rezorbcija nėra labai gera ir skirtinga kiekvienam, todėl vieniems jie yra veiksmingi, kitiems ne.

Geriamieji medikamentai, kurie blokuoja prakaito liaukų inervaciją. Šie vaistai turi nemažai pašalinių poveikių (burnos džiūvimas, regėjimo surtikimai, šlapimo susilaikymas, širdies plakimas, vidurių užkietėjimas).

Jonoforezė – tai žemo dažnio elektroterapija, kurios metu vandens jonai akumuliuojasi odos paviršiuje ir sutrikdo prakaito liaukų veiklą, taikoma padų ir delnų odai.

Botulino toksino injekcijos – gali būti atliekamos pažastų, padų, delnų, sprando, kaktos, pakaušio odos srityse. Botulino toksinas mažina acetilcholino išsiskyrimą nervinėse galūnėlėse, inervuojančiose prakaito liaukas, tuo būdu mažindamas prakaitavimą. Injekcijas reikia kartoti kas 4–17  mėnesių. Galimi pašaliniai poveikiai: skausmas injekcijos vietose, niežulys, galvos skausmas.

Fitoterapija – delnų, padų vonelės ąžuolo žievės, gluosnio žievės, čiobrelių, jonažolių, šalavijo, mėtų, dilgėlių, juodųjų arbatžolių, lauro lapų nuovire, druskos tirpalo, eterinio arbatmedžio aliejaus vonelės. Gydymo kursas 10–15 procedūrų.

Relaksacija, psichoterapija, dieta be aštrių, sūrių, riebių, kofeininių gėrimų, miegojimas vėsioje, gerai vėdinamoje patalpoje, kūno svorio reguliavimas.

Kiti gydymo būdai, tokie kaip lazerinė terapija, mikrobangų terapija, aukšto dažnio ultragarso terapija, vaikams neskiriami, jų efektyvumas dar nėra moksliškai įrodytas.

Jei minėti gydymo metodai būna neefektyvūs galimas chirurginis gydymo būdas, kuris taikomas labai retai. Pastaraisiais metais riebalų nusiurbimu ar kitais chirurginiais metodais galima tiesiog pašalinti prakaito liaukas, tačiau tik pažastų srityse. 80–90 proc. taip gydytų pacientų nuo 6 savaičių iki 6 mėnesių pajunta ilgalaikį pagerėjimą.

Pagalba prakaituojančiam vaikui

Labai svarbu, kad tėvai suprastų savo vaiko nerimo priežastis, išklausytų skundus, palaikytų, pamokytų, kaip elgtis, kaip išvengti provokuojančių veiksnių, nes ši būklė gali sukelti vaikui ne tik fizinį diskomfortą, bet ir psichologinių problemų.

Dėl hiperhidrozės išbrinksta oda, ji tampa pažeidžiama, pralaidi mikrobams, gali infekuotis, taip pat gali prasidėti nemalonaus kvapo prakaitavimas.

Svarbu vengti: sintetinio pluošto bei aptemptų darbužių; kojinaičių, kurių sudėtyje yra sintetikos; sintetinio pluošto patalynės; per mažos ar per didelės, sintetinės, guminės ar prastai vėdinamos avalynės, kroksų, guminių batų, šlepečių.

Žiemą leiskite vaikams namie vaikščioti su kojinaitėmis, darželyje ar mokykloje reikėtų persiauti atviromis basutėmis ar sandalais su vėdinimo angomis. Vasarą namie ar sodyboje vaikai gali vaikščioti basi, sveika pavaikščioti po rasą.

Prakaituojantį vaiką apiprauskite po drungnu dušu (ne šaltu, nes šaltas vanduo skatina dar didesnį prakaitavimą) 1–2 kartus per dieną, geriau be muilo ar prausiklių, kad per daug neišsausintumėte odos.

Jei kūdikį išbėrė prakaitiniu bėrimu, išmaudykite jį prieš miegą su kūdikiams skirtu skystu lipidiniu prausikliu (kietas muilas džiovina odelę, pažeidžia jos apsauginį lipidinį barjerą).

„Mamos žurnalas“