Neapžiūrėjus vaikučio, nežinant, kaip jis buvo išnešiotas, kaip gimė, beveik neįmanoma pasakyti, kodėl jis, pavyzdžiui, vis dar nenori remtis kojomis ar jo kumštukai vis dar kietai suspausti.
Pirmieji balai. Ar visiems reikalinga galvos echoskopija
Gimdymo namuose tik gimusį vaikelį apžiūri naujagimių gydytojas. Jei mamos nėštumas ar gimdymas buvo komplikuoti, jei kyla koks įtarimas, naujagimiui skiriama neurologo konsultacija, galvytės echoskopija, tiriamas akių dugnas. Jei neonatologo nuomone, naujagimis visiškai sveikas, šie tyrimai neskiriami. Daug apie vaikučio sveikatą pasako pirmasis jo pažymys – balas pagal dešimtbalę Apgar skalę. Balai tik gimusiam vaikeliui skiriami stebint jo odos spalvą, kvėpavimo dažnį, širdies susitraukimus, raumenų sistemos būklę. Kaip ir mokykloje, geri ir labai geri balai yra nuo 8 iki 10.
Nenumatyti vizitai pas neurologą. Pagrindinės kūdikystės bėdos
Per kiekvieną profilaktinę apžiūrą apylinkės gydytojas stebi kūdikio refleksus, raumenų tonusą, mato, ar raumenų vystymasis atitinka amžių, vertina vaikelio pasiekimus (žinoma, atsižvelgdamas į nėštumą, gimdymą, persirgtas ligas). Jei gydytojui kyla abejonių, jis kūdikį siunčia konsultuotis pas neurologą. Pagrindinės kūdikystės neurologinės bėdos yra kelios: padidėjęs dirglumas, padidėjęs ar sumažėjęs raumenų tonusas ir… ypatingas ramumas.
Jei nėštumas ir gimdymas nebuvo sklandūs, gydytojas pas neurologą kūdikį siųs dažniau.
Irzlus tėtis, irzlus sūnus? Senelių taryba
Jei savo kūdikį turite su kuo palyginti, matote, kokie tie vaikeliai skirtingi.
Vienas suvalgo visą porciją, išmiega visą naktį, o dieną pasodintas žaidžia su žaisliukais. Kitas muistosi, zirzia, naktį prabunda 10 kartų, nenoriai valgo. Tėvai savo kūdikystės neprisimins, todėl patariama kviesti senelių tarybą. Jie iškart pasakys: ,,Anūkas lygiai toks, koks ir tu buvai kūdikystėje, sūnau“. Gerai, jei seneliai rašė kūdikio dienoraščius. Tada galima palyginti (ir nusiraminti): jūs irgi vėlai išmokote ropoti, ilgai nenorėjote sėdėti.
Nors teigiama, kad daugiausiai neurologinių problemų kyla dėl nesėkmingo nėštumo ir gimdymo, tai ne taisyklė. Neurologai mato daugybę paradoksų, kai mama būdama nėščia sirgo, sunkiai gimdė, o vaikas auga sveikutėlis. Ir atvirkščiai: po puikaus nėštumo ir gimdymo auga ligotas vaikelis.
Ramus kaip tortukas. Gerai ar blogai?
Užeikite į svečius pas pagimdžiusią draugę. Po valandos išeisite su savo nuomone: „Koks geras kūdikis, visą laiką miegojo, o paimtas ant rankų tik sumurkė. Laiminga mama…“ arba „Koks bjaurus kūdikis, neleido net ramiai kavos išgerti, žviegė, spiegė. Vargšė draugė“. Tai stereotipinis mąstymas. Jei tyli, tai geras ir sveikas, jei rėkia, tai blogas ir, matyt, kažkoks nesveikas. Neramus kūdikis pats atkreipia į save dėmesį. Dėl jo dirglumo mamos nerimauja, eina pas gydytojus, ieško patarimų. Kai vaikas labai ramus, mamos paprastai džiaugiasi. Jis pavalgo ir vėl miega, nekelia jokių rūpesčių. Tačiau tuomet jo problemos (žinoma, jei tokių yra) gali išlįsti pavėlavusios. Jas pastebi aplinkiniai arba patys tėvai, lygindami savo vaiką su bendraamžiais (nenori siekti žaisliuko, nesivarto, nekrykščia, nors bendraamžiai tai seniai daro). Todėl visų ramių kūdikių tėvams patariama stebėti, ar vaikutis neatsilieka, ar daro tai, ką pagal amžių turi daryti.
Iš kur mamai viską žinoti? Žurnalai, knygos, gydytojas, draugės…
Augindama antrą ar trečią vaiką moteris jau turi patirties, o svarbiausia – objektą, su kuriuo gali lyginti – pirmagimį. Tačiau kaip sužinoti, ar kūdikis vystosi normaliai, jei jis šeimoje pirmas? Tam, kad nebūtų pražiūrėtos vystymosi problemos, skiriamos profilaktinės gydytojo apžiūros. Pediatras ar šeimos gydytojas turi vaikutį apžiūrėti kruopščiai, daug ko mamos paklausti. Jei apžiūra trunka kelias minutes, gydytojas vaikelį tik pasveria, paklauso plaučius, nieko mamos neklausinėja, tuomet tokia apžiūra nedaug verta. Jei mama jaučia, kad jos kūdikis apžiūrimas formaliai, paviršutiniškai, ji turėtų ieškoti kito gydytojo, daugiau domėti vaiko vystymusi pati. Dabar jaunoms mamoms informacijos pakanka, reikia tik turėti noro jos susirasti. Pasak neurologų, daug lemia ir mamos intuicija. Kiekviena mama turi šeštą pojūtį ir gali pajusti, ar jos vaikučiui viskas gerai, ar ne.
Vienas jau eina, kitas vos sėdi. Normų ribos
Mūsų mamos mus augino pagal griežtas neurologijos metodikas. Tikriausiai tarybinis žmogus turėjo būti pats stipriausias pasaulyje, nes pusės metų privalėjo sėdėti, dešimties mėnesių – eiti. Kaip pasikeitė požiūris į kūdikio mitybą, režimą, taip liberalėjo ir vystymosi normos. Testuose, kuriuos neurologai taiko kūdikiams, vienam vystymosi etapui skiriamas labai ilgas kartais net kelių mėnesių tarpsnis. Tarkime, normalu, jei kūdikis pradeda sėdėti nuo 6 iki 10 mėnesių, vaikščioti – nuo 9 iki 15 mėnesių. Kiekvieno vaiko vystymasis yra unikalus.
Pavyzdžiui, vienas anksti pradeda sėdėti, bet nenori ropoti. Kitas pirma pradeda vaikščioti, tik tada išmoksta ropoti. Čia daug lemia vaiko auginimo tradicijos. Tikrai neropos kūdikis, kuris augo ant rankų ir lovelėje, o nuo 6-7 mėnesių buvo įstatytas į vaikštukus ir išmoko vaikščioti. Jis prašoko ropojimo fazę ir, tik gerai išmokęs vaikščioti, atras ropojimą, kaip įdomų judėjimo būdą.
Nemėgsta gulėti ant pilvo
Neurologai stebi ne vieną kokį vaiko pasiekimą, o visumą. Kažką vaikutis atlieka geriau, kažką blogiau. Tai normalu. Tačiau išgirdus mamų replikas: „Jis nemėgsta gulėti ant pilvo“ ar „Jis nemėgsta ropoti“ gydytojai suklūsta. Vaikas nemėgsta tokios situacijos, kurioje jaučiasi nesaugus. Kai jam sunku kažką padaryti, tai jis ir nemėgsta (kaip ir bet kuris suaugęs žmogus). Jei jam kažkas trukdo gulint ant pilvo iškelti galvytę, pasidairyti, jei jis svyruoja ir bet kada gali nugriūti, jis verks, nekels galvos. Atrodys, kad jis gulėti ant pilvo nemėgsta. O iš tikrųjų, gal kaltas raumenų tonusas, gal galvospūdis ar kitos bėdos.
Tobula aplinka. Miegui – uždara erdvė, būdravimui – atvira
Vienas pagrindinių patarimų tėvams – netrukdykite kūdikiui tobulėti. Kas yra tie trukdymai? Jei kūdikis mėnesių mėnesius virš savo lovytės matys tą patį žaislą sukutį, tai jau trukdymas. Jei jis gulės lovytėje, o pasaulį matys tik pro groteles (blogiausia, kai iš vienos pusės, nes lovytė pristumta prie sienos) – tai didžiulis trukdymas. Jei kūdikis visą laiką bus aptūlotas patalais ir negalės spardytis, siekti savo kojyčių, tai irgi trukdymas. Neurologai pataria – neatimkite iš kūdikio judesio laisvės. Blogai, kai jis visą dieną būna lovytėje.
Nešiokite, laikykite jį ant plačios lovos, sodinkite ant kelių. Vaikas matys vis naujus daiktus, naujas erdves. Uždara erdvė vaikui reikalinga, tik kai jis ilsisi, miega. Tada galima lovytę uždengti, iš patalėlių susukti kūdikiui gūžtelę. Tas lizdukas teikia saugumo, vaikas miega ramiau, gerai pailsi. Ne veltui dauguma miegodami dar nusitveria skudurėlį, minkštą žaisliuką, antklodės galą. Ne veltui vaikiškoms lovelėms siuvamos užuolaidėlės, širmos. Bet jei toje gūžtelėje mažylis praleidžia visą parą, tuomet jo tikrai gaila.
Gulėjimas ant grindų – judėjimo mokykla
Iki 3 mėnesių kūdikiui dar pakanka erdvės lovytėje, žinoma, jei ji didelė, o ne pintas lopšys. Vėliau laikyti kūdikį tik lovelėje – blogas sprendimas. Ir suaugęs žmogus visą dieną praleidęs lovoje jausis ligoniu. Mes lovoje tik miegame. Tai kodėl lovytėje kūdikis turėtų praleisti visą dieną? Kūdikio lovytė skirta miegoti, o visa buto ir lauko erdvė – gyventi. Viena iš geriausių tobulėjimo vietų yra… grindys. Ant grindų patiesę švarią antklodę galite guldyti kūdikį nuo 3 mėnesių. Aplink vaiką atsivers erdvė judėti. Jis greičiau išmoks vartytis, ropoti, iš keturpėsčios padėties (kaip ir turi būti pagal vystymosi pakopas) pats atsisės. Deja, mamos bijo skersvėjų ir dieną naktį kūdikius laiko lovytėse. Jei taip baugu pažeme pučiančių vėjų, ištieskite savo sofą ar guldykite kūdikį ant plačios lovos. Svarbu, kad ji būtų kieta.
Gimus kūdikiui, nereikia laikytis mirtinos tylos, vaikščioti ant pirštų galų. Vaikas atėjo į gyvenimą, jis ir turi gyventi, girdėti muziką, tėvų balsus, paukščiukų čiulbesį. Namų šurmulys suteikia vaikui saugumo. Vadinasi, visi šalia, niekas jo nežada palikti. Tik auginant ypač dirglų vaiką reikėtų jam miegant laikytis tylos.
Režimas – tai saugumas
Kalbant apie režimą, vyrauja dvi nuomonės. Vieni teigia, kad kūdikiui būtinas režimas, kai tuo pačiu laiku mažylis valgydinamas, maudomas, vedamas į lauką. Kiti sako, kad kūdikis turi pats duoti ženklą, kada jam laikas valgyti, kada – miegoti. Dauguma neurologų pasisako už režimą. Jis tiesiog būtinas tiems kūdikiams, kurie yra labai judrūs, dirglūs, blogai užmiega. Bet koks ritmiškas pasikartojimas suteikia saugumo pojūtį. Kaip buvo vakar, taip yra ir šiandien, taip bus ir rytoj.
Apie režimą savo nuomonę turi ir gastroenterologai. Jie patars vaiką maitinti daugmaž panašiu metu, kad sistemingai išsiskirtų skrandžio sultys, vaikas valgytų su apetitu, lengviau virškintų. Padrikas, chaotiškas valgymas ir miegojimas vaiką išbalansuoja, jis auga dirglesnis, jautresnis. Juk taip augintas kūdikis kažkada vis tiek pateks į režimo gniaužtus – išeis į darželį, mokyklą. Tada jis prie tvarkos prisitaikys daug sunkiau, gali prasidėti visokios neurologinės bėdos: mikčiojimas, naktinis šlapinimasis, miego sutrikimai, nerviniai pilvo skausmai.
Mamyte, pabūk šalia nors iki metų
Kas šalia vaiko, toks ir vaikas. Jei šalia kūdikio rami mama, vaikutis irgi ramus, saugus. Jei mama depresuota, verkianti, dirgli, kūdikis irgi išgyvens visas tas emocijas. Konsultuojant dirglius kūdikius, pirmiausia verta išsiaiškinti, kaip jaučiasi mama. Mama visada geriausia savo vaikui, bet visų geriausia, jei tai – rami, pasitikinti ir laiminga mama.
Kada reikėtų pasitarti su neurologu:
Jei buvęs labai ramus kūdikis staiga tapo dirglus, neramus
Jei akivaizdžiai pasikeitė vaiko miego ir būdravimo ritmas
Jei buvęs aktyvus kūdikis akivaizdžiai tapo vangesnis, ramesnis, mieguistas
Jei kūdikiui miegant ar būdraujant pastebite iki tol nematytų trūkčiojimų, padrebėjimų, grimasų
Jei kūdikis neatlieka jo amžiui keliamų reikalavimų
Konsultavo neurologė Aušra Vosylienė
„Mamos žurnalas“
