„Visuomenėje ir dabar pasigirsta tokių pasisakymų „imk ir įsivaikink“, lyg tai būtų kažkoks apsipirkimo procesas specialioje e. parduotuvėje. Deja, įsivaikinimas yra kur kas sudėtingesnė procedūra, ir tų emocijų buvo susikaupę šie tiek per daug, tad norėjosi išsilieti, parodyti visiems kiek kitokią patirtį, nei įsivaizduojama“, – sako kurį laiką tinklaraštį apie įvaikinimą rašęs žurnalistas Marius Kuitinavičius. Jie su žmona Vilma į savo šeimą priėmė 3 vaikučius.
Mariau, norisi truputį susipažinti su jūsų šeima. Ką gyvenime veikiate, kuo domitės?
Mūsų šeima gana standartinė ir niekuo neypatinga: aš pats dirbu interneto reklamos srityje, rašau reklaminius tekstus interneto tinklalapiams. Mano žmona Vilma yra kirpėja, dirba grožio salone viename iš Vilniaus miegamųjų rajonų. Prieš įsivaikindami dirbome kitiems, dabar abu dirbame sau – vystome savo verslus. Priežastis labai paprasta – turint tris vaikus, reikia labai lankstaus grafiko ir tokio pajamų šaltinio, kad nuolatos galėtume kontroliuoti savo finansus. Tai labai svarbu mūsų šeimai, nes kiekvienais metais visi keliaujame atostogų į užsienį, dažniausiai į Turkiją ir Egiptą. Norėtume aplankyti ir kitas šalis, bet kartais finansinė našta tiesiog per didelė.
Kaip su žmona priėjote prie minties įsivaikinti? Ar abu buvote vieningi šiuo klausimu?
Visiškai vieningi. Dėl medicininių priežasčių negalėjome susilaukti biologinių vaikų, nors bandėme porą metų. Noras turėti normalią šeimą, kur yra mama, tėtis ir du vaikai, buvo stipresnis už medikų bandymus įtikinti daryti dar vieną brangią dirbtinio apvaisinimo operaciją. Tada nusprendėme tiesiog įsivaikinti. Žmona greičiausiai tikėjosi, kad po kelerių metų medicina pasikeis šioje srityje ir pavyks susilaukti dar ir biologinių vaikų, bet, deja, Lietuva čia vis dar atsilieka. Kaip tik tuo metu, kai prasidėjo kalbos šeimoje apie pakartotinę dirbtinio apvaisinimo procedūrą, sulaukėme žinios, kad yra ir trečias brolis, paliktas kūdikių namuose, tad visos pajėgos ir energija buvo mestos į jo globą. Energijos ir nervų buvo, nes mažasis berniukas sutrikusio vystymo kūdikių namuose buvo laikomas metus iki mums apie tai pranešant, nors visi dokumentai jo globai buvo tvarkingi nuo pat gimimo. Tada jautėmės labai pikti ir nusivylę, nes iš vaiko tiesiog dėl tarnautojų aplaidumo buvo atimti metai mūsų meilės. Bet viskas baigėsi gerai. Dabar esame tikra šeima: mama tėtis ir trys berniukai.
Kodėl gyvuoja mitas, kad įvaikinami vaikai ,,nesveiki, nenormalūs, psichiškai atsilikę“?
Mano nuomone, kai gimdo vis vyresnio amžiaus moterys, joms šansai pagimdyti nesveiką, nenormalų ir neįgalų kūdikį turbūt yra didesni, nei įsivaikinti tokį iš vaikų namų. Rizika visada yra, tiesiog reikia pagalvoti, ką galima padaryti su tuo „nenormalumu“. Mūsų atveju visi vaikai yra sveiki, aktyvūs, jų intelektas vystosi normaliai, tad tik mūsų auklėjimo klaidos gali juos padaryti „nenormaliais“ ir „psichiškai nestabiliais“.
Kitas mitas – „įvaikinti vaikai hiperaktyvūs, nevaldomi, neprisiriša prie globėjų“?
Hiperaktyvumas yra liga, ji diagnozuojama gana anksti ir gydoma.
Įsivaikinome pirmuosius du vaikus, kai jiems buvo 2 ir 3 metukai. Medikai tokios diagnozės nenustatė. Taip, mūsų vaikai yra aktyvūs. Jie labai judrūs, daug laksto, bėgioja, šūkauja, nekreipdami dėmesio į aplinkinius. Jie yra tikri šios kartos atstovai – visiškai nevaldomi, nes tradiciniai mūsų, senių, gyvenimo metodai jiems kelia rimtų įtarimų… Jie nevaldomi būna dėl to, kad mes, tėvai, nesugebame jų sudominti tam tikra veikla. Bet šią problemą turi visi tėvai, ypač su 10–14 metų vaikais.
Dėl prisirišimo prie globėjų iš dalies tenka sutikti. Iš mūsų vaikų suaugusieji ir jų valdoma santvarka pasityčiojo labai žiauriai – dar kūdikius įmetė į sutrikusio vystymosi kūdikių namus. Jei pirmus trejus gyvenimo metus nebūtų prie ko prisiglausti, jokios vilties, kad kažkas apkabins, papūs sutrenktą rankytę, nušluostys ašarėlę, aš irgi nepasitikėčiau tais suaugusiaisiais. Niekada!
Mūsų vaikai turi randų, kurių kilmės nesugebėjo paaiškinti kūdikių namuose. Nežinome, kokias kančias jie ten yra iškentę, kaip su jais buvo elgiamasi prieš juos ten atvežant. Po tokių traumuojančių dvejų ir trejų metų gyvenimo iš karto prisirišti prie naujų globėjų nelabai įmanoma. Kiek kitokia situacija buvo su trečiuoju broliu, kuris pas mus atėjo 1 metų.
Jis lengviau „prisirišo“ prie mūsų ir dabar yra jauniausias lepūnėlis šeimoje, „mamyčiukas“. Asmeninė patirtis sako, kad kuo vaikai ilgiau praleidžia kūdikių namuose, tuo sunkiau jie pasitiki suaugusiaisiais, prisiriša prie naujų globėjų emociškai.
Dar vienas mitas – „visi – alkoholikų vaikai, o, kaip žinome, obuolys nuo obels…“
Taip, jauniausias mūsų vaikas turi vaisiaus alkoholinio sindromo (VAS) požymių. Jie ne itin ryškūs, tikimės, kad labiau neišryškės berniukui bręstant. Gimdytoja yra alkoholikė, ir mūsų vaikai gali būti taip vadinami, bet… Potraukis alkoholiui nėra įgimtas. Vaikui nesinori gerti alaus ar vyno vos jį pamačius. Tai socialinis reiškinys, kuris atsiranda, kai žmogus yra nelaimingas, nesaugus, nusivylęs savimi, jam sunku bendrauti su kitais, nuolat turi apsimetinėti tuo, kas nėra.
Nesudarykime tokiai terpei sąlygų ir netapsime alkoholikais (o tai labai sunku…). Aš žinau ne vieną atvejį, kai alkoholikų vaikai yra visiškai normalūs, ir alkoholis jiems negadina gyvenimo. Deja, taip pat žinau ir atvejų, kai gerų ir inteligentiškų šeimų vaikai renkasi alkoholį ir kitus kvaišalus. Mes esame tėvai ir galime tą „obuolį“ pastumti tam tikra linkme ir didesne jėga, kad jis riedėtų kuo toliau nuo tos negeros „obels“. Kaip ir visi kiti tėvai. Jei mokysime savo vaikus linksmintis blaiviai, aiškinsime alkoholio žalą, yra daug šansų, kad mūsų „alkoholikų vaikai“ bus toliau nuo šio prakeiksmo, kuris lydi daugelį Lietuvos šeimų.
Kas iš tiesų jums su žmona buvo sunkiausia?
Sunkiausia buvo apsilankymai kūdikių namuose. Mes matėme, kaip ten vyksta visas gyvenimas. Tiesa, matėme tik akies krašteliu, nes darbuotojai žinojo apie mūsų atvykimą ir elgėsi atitinkamai. Bet to pakako, kad įsivaizduotume, kokiomis sąlygomis mūsų berniukai ten turėjo kalėti visus metus. Sakau „kalėti“, nes tai yra sugriežtinto režimo vaikų kalėjimas.
Kokį psichologinį smurtą turi patirti vaikas, kad vienerių metų jis iš viso neverkė? Neišleido nė garselio, tik mykė… Tokio amžiaus normalioje šeimoje augantis vaikelis dūdas paleidžia dėl bet ko, ir tėveliai turi suprasti, ko jis nori, – valgyti, gerti, ant puodo…
Kūdikių namuose į vaikų verksmą nekreipiamas dėmesys, tik uždaromos durys – paverks ir apsiramins. Jokių apkabinimų, panešiojimų, nors darbuotojos ne visada tokių vadovybės nurodymų paiso. Ir dėl to patiria milžinišką stresą.
Ar žinote, kaip kūdikius ten maitina? Susodina aplink apvalų stalą ir paeiliui deda į burnytę košę. Neišsižiojai, ir tavo kąsnis atitenka šalia sėdinčiam. Nereikia stebėtis, kodėl dauguma vaikų iš kūdikių namų turi augimo sutrikimų, jiems trūksta svorio ir ūgio.
Vaikai pradeda vaikščioti vėliau, nei turėtų, nes su pirmaisiais vaiko žingsniais reikia dirbti individualiai keletą savaičių.
Kai po kiekvieno savaitgalio atveža po 3–5 naujus vaikus, kada gi darbuotojams mokyti juos vaikščioti? Juk ten dirbančios „mamos“ puikiai supranta, kad vienus vaikus išsiblaivę tėvai po mėnesio ar dviejų atsiims, o kai kurie pas juos gyvens iki pat 4 metų, kai juos perkels iš kūdikių namų į vaikų namus. Grupės tvarkingos, daugybė žaislų, maniežų, piešimo priemonių, tačiau vis tiek tai yra sustiprinto režimo vaikų kalėjimas, kur mažieji yra nubausti už savo gimdytojų nuodėmes. Dokumentų, reikalingų įvaikinimui, rinkimas, globėjų kursai, bendravimas su nežinia ko reikalaujančiais įvaikinimo tarnybų atstovais ir kiti stresą keliantys procesai tikrai nublanksta prieš tuos vaizdus, kuriuos matėme kūdikių namuose. O ten buvome net keliolika kartų. Kiti įtėviai į tą susitikimų kambariuką grįžta dar dažniau… O tie ant rankų besikabinančių vaikų šūksniai „mama, mama, mama…“, kai užeini į grupę, taip širdį spaudžia. Ypač, kai pamatai kampelyje stovinčius dar keletą vaikučių be jokios vilties akyse, kad čia atėjo jų paimti…
Vaiko adaptacija naujoje šeimoje, naujomis sąlygomis – kada ji lengva, greita, kada sudėtinga?
Sudėtinga visada. Vaikas papuola į jam neįprastą aplinką. Tai ne grupė, kur daug kitų rėkiančių vaikų. O ir suaugusieji tik du, ir jie niekur neišeina – visada būna šalia ir dieną, ir naktį. Maitina tave ilgai. Vonioje irgi leidžia būti visą valandą, o ne 5 minutes. Suaugusieji tempia pastoviai į lauką, rodo šuniukus, kates, paukščius, kitus suaugusiuosius. Dažnai važiuoja automobiliu. Tai nenormalu ką tik iš kūdikių namų atvykusiam vaikui, nes viso to jis nematė ir nė nesapnavo. Ypač, kai kūdikių namuose praleidžiama tiek ilgai. Vaikas kelis mėnesius bando apsiprasti namuose.
O pradėti normaliai bendrauti su suaugusiaisiais jam gali užtrukti dar ilgiau. Bet kuo vaikas mažesnis, tuo greičiau adaptuojasi. Beje, adaptacija išėjus į darželį yra labai greita. Vaikas grįžta į jam pažįstamą aplinką su besikeičiančiomis auklėtojomis, šeimininkėle, puode atnešančia maistą, pietų miegu ir krūvomis žaislų, o taip pat ta pačia aptverta teritorija, kurioje jis dar neseniai gyveno. Su kitais vaikais bendrauja dažniausiai irgi gana laisvai, nes jis užaugo ir bendravo su vaikais, ne su besikeičiančiais pamainomis suaugusiais.
Galbūt dar vienas mitas, kad svetimo vaiko neįmanoma taip pamilti, kaip savo giminės?
Mums tai visiškas mitas. Gal šeimos, turinčios biologinių vaikų ir įsivaikinusios tai ir išgyvena, bet mes neskirstome vaikų į savus ir svetimus. Visi vaikai yra savi, visus juos mylime. Gal ne visada tai tinkamai parodome, gal ne visada jie mūsų meilę supranta, bet ji yra besąlygiška. Bet visi mitai turi savo atsiradimo priežastis. Deja, teko girdėti, kad kai kurios šeimos taip ir liko be vaikų, nes buvo įsitikinusios, kad svetimo taip nemylės, kaip savo…
Ar jau turint patirties lengviau su antru, trečiu vaiku?
Taip, lengviau, nes nereikia antrą kartą lankyti tų žymiųjų globėjų kursų. Be to, jau žinai, kokius dokumentus reikės paruošti kitų vaikų įvaikinimui, kaip vyksta teismo procesas ir t.t. Šiek tiek mažiau streso. Pirmuosius du vaikus įsivaikinome per 10 mėnesių nuo kursų pradžios. Trečiajam globoti susiruošėme per du mėnesius ir savaitę. Tad tikrai mažiau streso dėl dokumentų, nors emocijų tikrai daug visais atvejais.
Kaip lengviau gydyti vaiko patirtą psichologinę traumą, kad jis negali augti biologinėje šeimoje? Tikriausiai tekdavo išklausyti vaikų pasakojimų, kaip jie gyveno, kas buvo?
Mūsų atveju vaikai nieko neatsiminė, kas jie buvo „aname“ gyvenime, nes jie paprasčiausiai per maži. Mes juos įsivaikinome 2 ir 3 metukų, tad vargu, ar jų atmintyje liko atsiminimų. O dėl tų traumų, tai, manau, kad viskas yra ne visiškai taip, kaip įprasta manyti. Čia mes jam sukėlėme psichologinę traumą, išplėšdami iš kūdikių namų šiltos grupės ir patalpindami į butą Vilniaus daugiaaukštyje. Jie nežino savo biologinės šeimos ir negali paaiškinti, kas tai yra. Jų šeima buvo 12 vaikų ir tris kartus per dieną besikeičiančios „mamos“ – kūdikių namų darbuotojos. Toks susiformavo jų požiūris apie šeimą ir pasaulį. Mes tą požiūrį užsimojome pakeisti per vieną dieną, tad prie psichologinės traumos prisidėjome ir patys. Ir prisideda visi kiti įtėviai, įsivaikindami ir paimdami globoti kūdikių namuose augančius vaikus. Vėliau prie tokios šeimos vaikas pripranta ir laiko ją norma, nes darželyje susiduria su kitomis tokiomis pačiomis šeimomis ir jų atžalomis.
Vaikui savotiška trauma buvo išsiaiškinti, kad šeimoje yra ūsuotas vyras, kurį reikia vadinti „tėčiu“, o ne „mama“. Vyrus, kaip ir šunis bei paukščius, jie kūdikių namuose mato tik per langą ir tai labai, jų suvokimu, egzotiški padarai… Štai su kokiomis psichologinėmis traumomis čia susidūrėme.
Kokia jūsų šeimos kasdienybė? Kas teikia daugiausia džiaugsmo?
Kasdienybė yra kaip ir kitų šeimų: namai, darželis ir mokykla, išvykos pas senelius, viešos pramogos, būreliai, atostogos. Keliaujame bent kartą per metus, kad vaikai pasilepintų kaitria saule ir atlaidžiu aplinkinių požiūriu, kai galima daryti praktiškai viską – juk atostogos! Mūsų vaikai jau yra matę Egipto piramides, kopę į kalnus, plaukę ledinėje kalnų upėje, savo akimis matę šalia plaukiojančius delfinus jūroje, o ne delfinariume, vėžlius, aštuonkojus. Ant kupranugario jie joja dažniau, nei ant arklio. Kelionės tikrai mums teikia daug džiaugsmo, nors tai ir nepigiai kainuoja. Penkių asmenų šeimai kelionių paketas kainuoja kur kas brangiau nei trijų. Suprantame, kad matydami kitokius žmones, girdėdami kitas kalbas, jie bus atviresni ir geresni žmonės, labiau vertins tai, ką turime Lietuvoje.
Ką pasakytumėte šeimoms, kurios galbūt svarsto įsivaikinti, globoti?
Greičiau! Su kiekviena diena vaikų namuose esantis vaikas tolsta nuo šeimos. Kuo ilgiau jis laikomas tame kalėjime, tuo sunkiau jam bus prisitaikyti prie šeimos ir perimti normalios šeimos vertybes. Kantrybės reikės daug, lengva nebus – ir beviltiškai verksite, ir naktimis nemiegosite, bet rezultatas atperka visas kančias. Jūs galite iš to mažo „gyvuliuko“ padaryti tikrą žmogų, kuris jus mylės ir džiugins visą likusį gyvenimą.
Neatsisakau savo įvardijimo – „gyvuliukas“. Daugelis įtėvių patvirtins, kad kartais kilo minčių, jog tie vaikai buvo pagauti miškuose, o ne paimti iš žmonių namų. Nieko nėra baisiau, kaip matyti vaiką, klykiantį „įkąs, įkąs“ ir desperatiškai besikabinantį ant kaklo, kai šalia vaikšto… balandis. Arba kai duodi vos atluptą bananą ir jis visas beveik nekramtytas atsiduria mažoje vaiko burnytėje, kad niekas neatimtų… O tas siaubo klyksmas pirmą kartą pamačius vonioje putas… Iki šiol sunku tai prisiminti.
Kaip vaikai pakeitė jūsų pačių gyvenimą?
Manau, kad mes savo gyvenimą pakeitėme tam, kad galėtume auginti vaikus. Kaip minėjau anksčiau, seniau dirbome samdomus darbus, bet, atsiradus vaikams, pradėjome dirbti sau. Taip galime užsitikrinti lanksčius grafikus, ypač žiemą, kai vienas po kito suserga visi trys broliai. Dirbant samdomą darbą, tai būtų labai sudėtinga – kuris darbdavys norėtų mėnesį ar du per metus „sergančio“ darbuotojo?
Dėl vaikų įsigijome namą už Vilniaus. Tiesiog norėjome jiems visiems trims suteikti savo erdvę – kad kiekvienas turėtų po savo kad ir nedidelį kambarį. Taip pat bute negalėjome laikyti šuns (dabar turime ir šunį, ir dvi kates, ir net žiurkėną). Įpratau važinėti didele septynviete mašina. Vyresnieji berniukai klausia, ar norėčiau važinėti ferariu ar mustangu, o aš tik išsisuku, kad visi penki ir dar šuo tame automobilyje netilptume…
Vaikai į mūsų gyvenimą atnešė pilnatvę. Jiems augant, vis dažniau pamąstome, ką veiksime ir kaip gyvensime, kai jie mus užaugę paliks. O tai nutiks taip greitai…
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Mūsų namai – tavo namai“ ir 2019 metams skyrė 3000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2019 rugsėjo 27 dieną.
