Per Jonines feisbuke paprašėme pasidalinti vaikučių, kuriems suteiktas Jono vardas, nuotraukomis. Jonas – stiprus vardas, reiškia „Dievo palaimintas“. Taip netikėtai sužinojome ir Jonuko istoriją. Jam toks vardas skirtas ne veltui.
Pasakoja Jono mama Renata Jonkienė iš Klaipėdos.
Norint papasakoti Jono istoriją, reikia pradėti nuo priešistorės. O ji prasidėjo, kai prieš 12 metų susipažinau su savo vyru. Pirmą kartą pastojau po metų pažinties. Bet nutiko taip, kad praradau kūdikį. Mirė dar būdamas pilvelyje. Reikėjo poros metų, kad atsigautume ir bandytume dar kartą. Ir antrą kartą nėštumas buvo nesėkmingas, tik šį kartą – su didelėmis komplikacijomis. Susirgau plaučių embolija, kai krešuliai užkemša plaučių kraujagysles. Laukė ilgas gydymas ligoninėse.
Kai Klaipėdos gydytojai nebegalėjo niekuo padėti, mane išsiuntė į Kauno klinikas. Pragulėjau ligoninėse du mėnesius. Nustatė, kad sergu antifosfolipidiniu sindromu (šis sindromas ir buvo nesėkmingų nėštumų priežastis). Nors iš ligoninės išleido, bet mano sveikata nebebuvo tokia, kaip anksčiau. Turėjau atsisakyti aktyvių veiklų, negalėjau net važiuoti dviračiu, nes iškart pradėdavo trūkti oro ir apimdavo nuovargis.
Bet laikas ėjo, žaizdos gijo, ir po 5 metų su vyru nusprendėme bandyti dar kartą. Į šį nėštumą gydytojai žiūrėjo kaip pro didinamąjį stiklą. Apsilankymai pas medikus tapo kur kas dažnesni. Nuo pat pirmos dienos, kai sužinojau, kad laukiuosi, pradėjau leistis gydytojų skirtus vaistus į pilvą.
Nėštumo pradžia buvo sklandi, bet 26 nėštumo savaitę man pradėjo kilti kraujo spaudimas. Tai buvo signalas, kad vyksta kažkas negero. Pasidariau šlapimo tyrimus, buvo šiek tiek baltymo, tad su gydytoja nusprendėme, kad verčiau man važiuoti iki priimamojo ir pasitikrinti, ar viskas tvarkoje.
Nuvažiavome, paguldė į ligoninę, atliko tyrimus, viskas tarsi buvo gerai. Ligoninėje pragulėjau beveik savaitę. Netrukus laukė planuotas vizitas pas gydytoją, kuri prižiūrėjo nėštumą. Paskambinusi gydytojai svarsčiau, gal nukelti vizitą, juk ligoninėje man padarė echoskopiją, viskas jiems pasirodė gerai. Bet, ačiū Dievui ir gydytojai, kad ji liepė vis tiek atvažiuoti ir pasižiūrėti, kaip kas. Per echoskopiją gydytoja tikrino placentos kraujotaką, kilo nerimas, kad kažkas ne taip. Gydytoja liepė atvažiuoti vakare, vėl darė echoskopiją. Niekas nepasikeitė – sutriko kraujotaka. Parašė skubų siuntimą į Kauno klinikas.
Nuvykome ten anksti ryte. Iškart paguldė į ligoninę. Vėl padarė tyrimus, jie buvo blogi. Kitą vėlų vakarą buvo sukviesti visi budintys gydytojai ir atliktas skubus cezaris. Kaip įrašyta ligos istorijoje: „Taikytas pilnos apimties gaivinimas, pavieniai širdies tonai atsirado 13 min.“ Taip gimė Jonas, 29 savaičių, 38 cm ir 1156 g.
Gydytojai pirmomis paromis nieko nežadėjo, Jonas buvo intubuotas ir kovojo už savo gyvybę. 9 paras praleido reanimacijoje. Tuo tarpu visi artimieji meldė stebuklo, ir jis įvyko. Po kelių parų Jonas pradėjo kvėpuoti pats, tyrimai gerėjo kiekvieną dieną. Ligoninėje praleidome 8 sunkias savaites. Juk buvo karantinas, niekas negalėjo lankyti. Net ir mes, mamos, nelabai galėjome išeiti iš palatų. Buvo didžiulė laimė, kai išleido namo. Nekantravome grįžti, susitikti su artimaisiais.
Atrodo, mūsų istorija taip laimingai ir turėjo baigtis, bet iššūkiai ir problemos ne po vieną vaikšto. Po gimdymo mano sveikata netapo geresnė, netrukus pasijutau kur kas blogiau. Pradėjo varginti didžiulis nuovargis, kosulys, labai dažnas pulsas. Vos daugiau pajudėdavau, imdavau dusti ir atsikosėti krauju. Gyvename ketvirtame aukšte, tačiau jau antrame aukšte turėdavau sustoti ir pailsėti. Užtekdavo net ir po namus daugiau pavaikščioti ir atrodydavo, širdis tuoj iššoks iš krūtinės. Negalėdavau išeiti su kūdikiu į lauką.
Prasidėjo lankymasis pas gydytojus. Šeimos gydytojos siunčiama lankiausi pas kardiologą, pulmunologą, hematologą. Kraujo tyrimai buvo labai blogi, tačiau nė vienas tų gydytojų negalėjo nustatyti, kodėl. Kol galų gale nuvykau į Kauno klinikas pas pulmunologą profesorių Miliauską, kuris įtarė man rimtą ligą. Skyrė pasidaryti daugybę naujų tyrimų ir patvirtino diagnozę – tromboembolinė plautinė hipertenzija, kai plaučiuose kaupiasi krešuliai ir neleidžia tekėti orui. Vienintelė išeitis – sudėtinga ir pavojinga operacija, vadinama endarterektomija, kuri Lietuvoje neatliekama.
Man paaiškino, kad operacija sudėtinga ir rizikinga. Bet užprogramavau save, kad vis tiek bus geriau. Juolab kad kito pasirinkimo neturėjau. Kad nesioperuosiu, net nesvarsčiau – juk iki operacijos tai nebuvo gyvenimas. Dėl dusulio jaučiausi uždaryta tarp namų sienų ir net namuose negalėjau normaliai funkcionuoti, negalėjau susitvarkyti namų, žaisti su vaiku, nes iškarto prasidėdavo dusulys ir kosulys.
Kauno pulmunologijos centras bendradarbiauja su Olandijos klinikomis. Mane ten ir išsiuntė. Kadangi karantinas įsibėgėjo, operaciją kelis kartus teko nukelti. Pagaliau antroje vasario pusėje su vyru išvažiavome į Olandiją. Amsterdame užtrukome keturias savaites, dvi savaites prieš operaciją dar dvi po. Visą tą laiką Joną prižiūrėjo ir saugojo močiutės ir tetos.
Olandijoje labai gerai viskas suplanuota. Mums be galo padėjo Kauno klinikų gydytoja pulmonologė doc. Deimantė Hoppenot. Ji visą laiką palaikė ryšį tiek su mumis, tiek su Olandijos gydytojais.
Operacija truko 8 valandas, tris dienas po jos teko praleisti reanimacijoje, prijungtai prie daugybės vamzdelių ir aparatų, tačiau jau po dviejų savaičių grįžau namo ir į ketvirtą aukštą užlipau be sustojimo! Dar 6 savaites turėjau kvėpuoti su kvėpavimo aparatu, kurį reikėjo visur nešiotis. O kai tapau nepriklausoma nuo aparato, galėjau vaikščioti greičiau, ir nei kosėjau, nei dusau.
Dabar, praėjus visiems įvykiams, galiu džiaugtis sveika motinyste. Be jokios pagalbos prižiūrėti savo sūnų. Žaisti ir bėgioti su juo. Kiekvieną dieną esu dėkinga, kad esame tokie stiprūs, kad mus supa tiek mylimųjų.
