Ar sunerimtumėte, jei jūsų vaikas prie vakarienės stalo paprašytų padėti dar vieną lėkštę – savo nematomam draugui? Psichologiniai tyrimai atskleidžia, kad įsivaizduojami draugai dažnai yra ne vienišumo ženklas, o natūrali ir prasminga vaiko raidos dalis. Per tokią draugystę vaikai gali mokytis suprasti emocijas, spręsti konfliktus, ugdyti empatiją ir pažinti santykių pasaulį. Tačiau kaip tėvams reaguoti į tokį draugą ir kada vertėtų sunerimti? Kviečiu skaityti straipsnį ir pažvelgti į vaikų fantazijos pasaulį psichologo akimis – galbūt jame slypi kur kas daugiau, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo.
Įsivaizduojami vaikų draugai: ką jie pasako apie vaiko emocinį pasaulį?
Ar verta sunerimti, jei vaikas kalbasi su nematomu draugu? O gal toks draugas yra svarbi vaiko raidos dalis?
Įsivaizduokite situaciją: jūsų vaikas prie vakarienės stalo paprašo padėti dar vieną lėkštę. Ne, svečių nelaukiate. Tiesiog šiandien kartu vakarieniaus jo draugas, kurio jūs nematote.
Vieniems tėvams tokia situacija sukelia šypseną, kitiems – nerimą. Kodėl vaikas susikūrė draugą? Gal jam trūksta bendravimo? Gal jis jaučiasi vienišas? O gal jam sunku atskirti fantaziją nuo tikrovės?
Psichologijos tyrimai atskleidžia įdomų dalyką: įsivaizduojami draugai dažniausiai nėra nei vienišumo, nei emocinių sunkumų požymis. Priešingai, jie gali būti natūrali ir prasminga vaiko emocinės, socialinės bei pažintinės raidos dalis.
Įsivaizduojami draugai – dažnesni, nei manome
Psichologių Naomi Aguiar ir Marjorie Taylor aptariami tyrimai rodo, kad iki septynerių metų maždaug du trečdaliai vaikų tam tikru laikotarpiu yra turėję įsivaizduojamą draugą.
Šie draugai gali būti labai įvairūs: nematomi vaikai, gyvūnai, fantastinės būtybės ar net atgiję kasdieniai daiktai. Vieni turi vardus, charakterius ir savitas istorijas, kiti atsiranda tik tam tikrose situacijose.
Svarbu tai, kad įsivaizduojamus draugus turintys vaikai nebūtinai yra drovesni, vienišesni ar mažiau bendraujantys. Tyrimai rodo, kad jie gali turėti tiek pat abipusių draugysčių, kiek ir vaikai, neturintys tokių fantazijos personažų.
Kartais įsivaizduojamas draugas atsiranda tiesiog todėl, kad vaikui patinka bendrauti, žaisti ir kurti istorijas.
Tačiau žvelgiant iš psichologinės perspektyvos, šis reiškinys įdomus ne vien dėl vaikų fantazijos. Jis leidžia geriau suprasti, kaip vaikai mokosi pažinti save ir kitus.
Saugi erdvė mokytis santykių
Vaikystėje santykiai su kitais žmonėmis yra viena svarbiausių mokymosi erdvių. Vaikas pamažu atranda, kad kiti žmonės turi savų norų, jausmų, ketinimų ir požiūrių, kurie nebūtinai sutampa su jo paties.
Įsivaizduojamas draugas gali tapti savotišku šių santykių išbandymo lauku.
Pavyzdžiui, vaikas gali susipykti su savo nematomu draugu, nes šis neva paėmė jo mėgstamą žaislą. Vėliau jie gali susitaikyti, atsiprašyti vienas kito ar susitarti dėl naujų taisyklių.
Suaugusiajam tai gali atrodyti tik žaidimas. Tačiau vaikui tokiose situacijose atsiranda galimybė tyrinėti svarbius socialinius klausimus:
-
-
Ką daryti, kai kitas žmogus elgiasi ne taip, kaip norėčiau?
-
Kaip pasakyti, kad man kažkas nepatinka?
-
Kaip išspręsti konfliktą?
-
Kaip suprasti, ką jaučia kitas?
-
Kaip išsaugoti draugystę, kai kyla nesutarimų?
-
Įsivaizduojamoje situacijoje vaikas gali eksperimentuoti nebijodamas realaus atstūmimo ar kitų socialinių pasekmių.
Tai nereiškia, kad įsivaizduojamas draugas pakeičia tikrus santykius. Tačiau jis gali suteikti papildomą erdvę juos suprasti.
Ar įsivaizduojami draugai padeda ugdyti empatiją?
Vienas įdomiausių šios srities tyrimų klausimų – įsivaizduojamų draugų ryšys su gebėjimu suprasti kitų žmonių vidinį pasaulį.
Psichologijoje šis gebėjimas vadinamas proto teorija (angl. theory of mind). Tai supratimas, kad kitas žmogus gali turėti kitokias mintis, įsitikinimus, norus ir žinias nei mes patys.
Valensijos universiteto mokslininkės Martos Giménez-Dasí ir jos kolegų tyrime nustatyta, kad 4–6 metų vaikai, turintys įsivaizduojamų draugų, geriau atliko tam tikras proto teorijos ir emocijų supratimo užduotis nei vaikai, tokių draugų neturintys.
Vis dėlto čia svarbu nepamiršti vieno niuanso: kol kas nėra aišku, ar įsivaizduojami draugai padeda ugdyti šiuos gebėjimus, ar vaikai, kurie jau labiau domisi kitų žmonių vidiniu pasauliu, dažniau susikuria tokius draugus.
Kitaip tariant, mokslininkai pastebi ryšį, tačiau tai dar nereiškia priežastinio poveikio.
Nepaisant to, šie rezultatai leidžia į įsivaizduojamus draugus pažvelgti kaip į potencialiai prasmingą vaikų socialinės vaizduotės išraišką.
Kai jausmus lengviau išreikšti per žaidimą
Maži vaikai ne visada geba tiksliai įvardyti savo emocijas. Kartais jie dar neturi pakankamai žodžių papasakoti apie nusivylimą, pavydą, baimę ar pyktį.
Žaidimas suteikia kitą kalbą.
Vaikas gali sakyti, kad jo įsivaizduojamas draugas šiandien liūdi, nes niekas nenorėjo su juo žaisti. Arba kad draugas bijo eiti į darželį.
Tokiose situacijose verta smalsiai ir jautriai pasidomėti vaiko pasakojimu. Kartais jis gali atspindėti paties vaiko išgyvenimus, tačiau nebūtinai. Ne kiekviena fantazijos detalė turi paslėptą psichologinę reikšmę.
Svarbiausia – neskubėti interpretuoti.
Užuot klausę „Ar tu pats taip jautiesi?“, galime paklausti:
„O kas tavo draugui padėtų pasijusti geriau?“
Toks klausimas leidžia vaikui tęsti pasakojimą, tyrinėti jausmus ir ieškoti sprendimų jam saugiu būdu.
Kaip tėvams reaguoti į įsivaizduojamą draugą?
Jeigu vaikas turi įsivaizduojamą draugą, dažniausiai nėra jokios priežasties bandyti jį atkalbėti ar įrodinėti, kad tokio draugo nėra.
Kur kas naudingiau į šį reiškinį pažvelgti su smalsumu.
Priimkite vaiko žaidimą. Nebūtina patiems aktyviai įsitraukti į kiekvieną istoriją, tačiau galima parodyti susidomėjimą: „Papasakok man apie savo draugą.“
Leiskite vaikui vadovauti. Įsivaizduojamas draugas priklauso vaiko fantazijos pasauliui. Suaugusiajam nebūtina jo kontroliuoti ar nuolat siūlyti, kas turėtų nutikti toliau.
Gerbkite vaiko jausmus. Net jei pats draugas yra įsivaizduojamas, vaiko patiriamas džiaugsmas, nusivylimas ar liūdesys gali būti visiškai tikri.
Išlaikykite kasdienes ribas. Jeigu vaikas sako, kad netvarką padarė jo nematomas draugas, galima pripažinti žaidimą, bet kartu priminti, kad žaislus vis tiek reikia sutvarkyti.
Neskubėkite ieškoti problemos. Pats įsivaizduojamo draugo turėjimas nėra psichologinio sutrikimo požymis.
Vis dėlto, jei vaikas dėl tokių patirčių jaučia stiprią baimę, kančią, jo kasdienis funkcionavimas reikšmingai sutrinka arba jam sunku atskirti žaidimą nuo realybės, verta individualiai pasikonsultuoti su vaikų psichikos sveikatos specialistu.
O kas nutinka, kai vaikai užauga?
Įsivaizduojami draugai dažniausiai siejami su ankstyvąja vaikyste, tačiau panašios vaizduotės formos gali išlikti ir vėlesniais gyvenimo etapais.
Tyrėjai pastebi, kad kai kurie paaugliai ir suaugusieji taip pat turi įsivaizduojamų pašnekovų ar sąmoningai kuria vidinius dialogus.
Tokie dialogai gali padėti apmąstyti sudėtingus pokalbius, pasiruošti socialinėms situacijoms ar apsvarstyti skirtingus sprendimus.
Žinoma, ne kiekvienas vidinis dialogas yra įsivaizduojama draugystė. Tačiau tai primena, kad vaizduotė nėra vien vaikystės ypatybė. Ji išlieka svarbi žmogaus mąstymo, kūrybiškumo ir emocinio gyvenimo dalis.
Ką iš tiesų galime išmokti iš vaikų fantazijos?
Suaugusieji dažnai siekia vaikams paaiškinti pasaulį: kas tikra, kas išgalvota, kaip reikia elgtis ir kokių taisyklių laikytis.
Tačiau kartais verta ne skubėti aiškinti, o tiesiog stebėti.
Įsivaizduojami draugai primena, kad vaikai pasaulį pažįsta ne tik klausydamiesi suaugusiųjų, bet ir žaisdami, kurdami, bandydami įvairius vaidmenis bei santykių scenarijus.
Vaiko fantazija nebūtinai yra bandymas pabėgti nuo tikrovės. Kartais tai būdas ją tyrinėti, suprasti ir po truputį išmokti joje būti.
Todėl kitą kartą, kai vaikas papasakos apie nematomą draugą, galbūt verta ne klausti, kodėl jis jį susikūrė, o su smalsumu pasidomėti:
„Koks jis? Ką jums labiausiai patinka veikti kartu?“
Kartais toks paprastas pokalbis gali tapti gražia proga geriau pažinti vaiko vidinį pasaulį.
Šaltinis
Straipsnis parengtas remiantis BBC publikacija:
Isobel Heywood. We were inseparable”: How imaginary friends help us in real life. BBC, 2026.
Publikacijoje aptariami Naomi Aguiar, Marjorie Taylor, Paige Davis, Marta Giménez-Dasí ir Tracy Gleason tyrimai bei mokslinės įžvalgos apie įsivaizduojamus draugus.
