Pasakoja Viktorija Ručinskaitė-Savičianskė, darželio „Mįsliaus dirbtuvės“ bendrasteigėjė, pedagogė ir mama
Svajonė, kuri pradėjo viską
Kai prieš šešerius metus atvėriau „Mįsliaus dirbtuvių“ duris, mano širdyje plakė didelė profesinė svajonė. Norėjau parvežti į Lietuvą viską, ką per trylika metų išmokau Didžiojoje Britanijoje, – žinias apie vaiko poreikius, apie smalsumo galią, apie pagarbų ryšį tarp suaugusiojo ir vaiko. Svajojau sukurti darželio modelį, kuriame ugdymas remtųsi ne programa, o žmogumi. Kad kiekvienas vaikas augtų kaip asmenybė, o ne kaip vienetas sistemoje. Vietą, kur vaikų akys žiba ne nuo ekranų, o nuo atradimų.
Kai tampi mama, viskas persidažo kita spalva
Prieš metus, gimus mano sūnui, viskas tarsi įgavo gilesnę prasmę. Laikas tapo keistas: kartais dienos ištirpdavo nepastebimai, o kartais viena valanda trukdavo amžinybę. Ir nors turėjau daug teorinių žinių, tuomet buvau tiesiog mama – jautri, pažeidžiama, kartais sutrikusi.
Šiame kelyje mane gelbėjo artimi žmonės. Mano ir vyro mamų buvimas šalia, jų patarimai, jų rami laikysena man buvo atrama. O labiausiai – mano vyresnioji sesuo Aurelija. Ji buvo viskas viename: pavyzdys, švelnumo mokytoja, įkvėpėja ir greitoji pagalba be skambučio. Beje, ji irgi „Mįsliaus dirbtuvių“ bendrasteigėjė. Nežinau, ar be jos būčiau išdrįsusi tiek daug padaryti.
Tapusi mama, pradėjau žiūrėti į vaikystę ne tik kaip pedagogė, bet ir per širdies prizmę. Būtent todėl man norisi kalbėti apie ugdymą – kaip meilės veiksmą. Apie tai, kad darželis neturi būti tik „sprendimas“, kai baigiasi motinystės atostogos. Jis gali būti tęsinys tos meilės, kurią mama pradėjo duoti dar pilve, – tik kitokia forma: per artimus žmones, aplinką, vertybes.
Šiandienos tėvystė – kupina paradoksų
Žinome daugiau nei bet kada anksčiau, bet dažnai jaučiamės nesaugūs. Technologijos priartina mus prie pasaulio, bet kartu atima dėmesį nuo čia ir dabar. O ryšys? Jis neateina savaime – jį reikia kurti, auginti, kartais net mokytis iš naujo.
Daug kalbama apie „geriausius pasirinkimus vaikui“, bet retai paklausiama – kaip jaučiasi šeima? Ką reiškia būti šalia, dalyvauti vaiko pasaulyje, leidžiant sau kvėpuoti, kurti, siekti?
Tėvai, kuriuos sutinku, yra drąsūs. Jie kuria naują tėvystės modelį – tokį, kuriame yra vietos meilei, bet ir laisvei. Atsakomybei, bet ir švelnumui sau. Jie nori matyti savo vaiko akis ne tik nuotraukose. Nori išgirsti pirmus žodžius ne tik iš pedagogų pasakojimų. Jie nori būti arti – bet ir likti savimi. Tėvystė – tai buvimas kartu, net kai nesame greta.
Pamatai, kuriais remsis visas gyvenimas
Pirmieji gyvenimo metai nėra tiesiog pradžia – tai pamatai, ant kurių remsis visas žmogaus gyvenimas. Būtent šiuo etapu formuojasi smegenų struktūros, charakteris, pasitikėjimas savimi, empatija, savireguliacija. Mokslas aiškiai rodo: ankstyva vaiko patirtis lemia ne tik jo emocinį stabilumą, bet ir gebėjimą mokytis, kurti ryšius, spręsti problemas ateityje.
Todėl nuoseklus, vertybinis ugdymas yra ne prabanga, o būtinybė – viena svarbiausių dovanų, kurias galime suteikti vaikui. Ir būtent todėl darželio pasirinkimas yra daugiau nei praktinis klausimas – tai vertybinis sprendimas dėl to, koks žmogus augs mūsų akyse.
Apie išsiskyrimus – švelniai
Nėra vienos taisyklės, kaip vaikas turėtų prisitaikyti prie darželio. Vieni šypsosi jau pirmą dieną, kiti ilgai nenori paleisti mamos rankos. Ir tai normalu. Tai ne silpnumo ar nesėkmės ženklas. Tai tiesiog ryšys. Vaikui svarbu žinoti, kad jis gali jausti – ir būti suprastas.
Bet prisitaikyti reikia ne tik vaikui. Adaptuojasi visa šeima. Tėvai dažnai išgyvena daugiau nei leidžia sau pripažinti: nerimą, kaltę, abejonę – ar pasirinkome teisingai? Ar mūsų mažylis bus pastebėtas, išgirstas, apkabintas?
Todėl labai svarbu, kad darželis taptų ne tik vaiko, bet ir tėvų saugia erdve. Kad mama ir tėtis žinotų – jie nėra vieni. Kad jų jausmai taip pat svarbūs. Kad pedagogai ne tik „prižiūri“, bet ir lydi, klauso, dalijasi, o kartais tiesiog būna šalia be žodžių – su švelnumu.
Adaptacija – tai ne tik atsisveikinimas. Tai pasitikėjimo kūrimas. Ir kiekviena diena darželyje gali tapti dar vienu mažučiu žingsniu savarankiškumo, drąsos ir tikėjimo pasauliu link.
Galima kitaip
Tikrai tikiu, kad darželis gali būti vieta, kurioje vaikai tyrinėja, žaidžia, klysta ir džiaugiasi. Kur žaidimas nėra laiko švaistymas, o mokymasis – nėra varžybos. Kur vaiko unikalumas nėra „koreguojamas“, o gerbiamas. Kur pedagogas – ne kontrolierius, o pažinimo kelionės draugas. Kur tėvai – ne stebėtojai, o bendrakeleiviai.
Mano gyvenime tokia erdvė yra – ji vadinasi „Mįsliaus dirbtuvės“. Čia svarbiausia suvokimas, kad galima kitaip. Lėčiau. Ramiau. Artimiau.
Jei šios mintys tau artimos, – sveikinu. Tu jau eini sąmoningos tėvystės keliu. Tokių šeimų vis daugiau. Ir kartu mes keičiame ne tik ugdymą – mes keičiame pasaulį, kuriame užauga žmogus.
Ir jei šiandien esate mama ar tėtis, stovintys ties sprendimu, kur jūsų mažylis žengs pirmuosius žingsnius už namų ribų, – žinokite: darželis nereiškia atsisveikinimo ir atstumo. Darželis gali būti tęsinys. Dar viena meilės forma – saugi, pagarbi, kupina rūpestingų pasirinkimų.
Nuotraukos Aleksandros Zitkauskienės, @Alexa_babyphoto
