Kam derėtų palikti tai, ką sukaupėme per gyvenimą – artimiesiems, valstybei, o gal ir mums svarbiems tikslams – apie tai festivalyje „BŪTENT!“ diskutavo gyvūnų apsaugos organizacijos „Tušti narvai“ vadovė Gabrielė Vaitkevičiūtė, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis, advokatas Girius Ivoška ir nuomonės formuotoja Fausta Marija Leščiauskaitė.
Apie testamentą dažnas ima galvoti tik vyresniame amžiuje arba tada, kai atsiranda konkreti priežastis. „Tuščių narvų“ atlikta visuomenės nuomonės apklausa parodė, kad testamentą šiuo metu yra sudarę vos 8 proc. Lietuvos gyventojų. Dar 35 proc. teigia svarstantys tai padaryti, 38 proc. apie testamentą nėra galvoję, o 19 proc. jo sudaryti nesvarsto.
Ne priešmirtinis aktas, o valia galvojant apie kitus
Psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis mano, kad viena svarbiausių priežasčių, kodėl apie testamentą kalbėti vis dar sunku, yra tiesioginė jo sąsaja su mūsų pačių mirtimi.
„Mirtis mūsų visuomenėje apskritai yra tabu. Apie abstrakčią mirtį kalbėti galime, bet kai kalba pasisuka apie mano konkrečią mirtį – kad aš išeisiu ir kad reikia su tuo susitvarkyti, – tampa labai sudėtinga. Žmonės linkę konkrečiai jiems nemalonius dalykus ignoruoti: avarijos įvyks visiems, tik ne man, nelaimės nutiks visiems, tik ne man, ir mirtis ištiks visus, tik ne mane“, – sako E. Laurinaitis.
Testamento sudarymą apsunkina ir būtinybė labai konkrečiai apsispręsti, kam bei ką norime palikti, kartu susitaikant su tuo, kad mūsų pasirinkimai nebūtinai pradžiugins visus. „Mes norime būti geri visiems, bet tai yra neįmanoma. Reikia pasiruošti tam, kad kažkas bus patenkintas mano sprendimu, kažkas – ne. Bet tai yra mano sprendimas ir aš jį priimu“, – pažymi psichoterapeutas.
E. Laurinaitis siūlo į testamentą pažvelgti ir iš visai kitos pusės – ne kaip į pasiruošimą mirčiai, o kaip į rūpestį tais, kurie liks po mūsų.
„Pozityvu visų pirma tai, kad sudarydamas testamentą aš galvoju apie tuos, kurie lieka. Aš negalvoju tik apie save – galvoju apie tai, kas bus po manęs, kas tęs mano pasirūpinimą kitais. Testamentas ne veltui vadinamas paskutine valia – juo žmogus parodo, ką galvoja ir ko nori“, – pažymi jis.
E. Laurinaičiui ši tema nėra vien teorinė. Jis pasakoja, kad su žmona testamentus sudarė būdami maždaug 55-erių. „Pagalvojome apie žmones, kurie yra aplink mus, ir man asmeniškai tai nesukėlė jokių didelių emocijų. Tai nebuvo priešmirtinis aktas – tai buvo valios aktas, galvojant apie kitus“, – sako psichoterapeutas.
Tema, kurią vis norisi atidėti
Nuomonės formuotoja Fausta Marija Leščiauskaitė pripažįsta apie testamento sudarymą galvojusi ne kartą, tačiau ši tema jai vis dar nėra lengva. „Aš tikiuosi, kad tai tolima, bet tikrai svarstyta ne kartą. Tuo pačiu baugi. Atidėliojama“, – neslepia ji.
Pasak F. M. Leščiauskaitės, prieš dvejus metus gimusi dukra pakeitė ir jos požiūrį į tai, ką reiškia palikti kažką po savęs. „Šiandien man kaip niekada mažai įdomu, ką paliksiu po savęs kaip savo atminimą, ir kaip niekada svarbu, ką paliksiu savo vaikui. Tiek materialiai, tiek kokį pasaulį jai paliksiu“, – sako ji.
F. M. Leščiauskaitė svarsto, kad nuo testamento sudarymo gali atbaidyti ir įsivaizdavimas, jog tai sudėtinga, biurokratiška procedūra, kuriai reikia daug teisinių žinių ar pasiruošimo.
„Nors Lietuvoje testamento sudarymas nėra sudėtingas, man pačiai jis turi kažko sudėtingo – institucijų, raštų, formuluočių šleifą. Daug žmonių bijo biurokratijos. Jei testamento sudarymas būtų komunikuojamas labiau kaip „viens du, ir neskaudėjo“, gal turėtume šiek tiek kitokį vaizdą?“ – sako ji.
Ne mažiau svarbus yra paprastas kalbėjimas šia tabu tema. F. M. Leščiauskaitė primena, kad prieš dešimtmetį daugeliui panašiai nejauku buvo prisipažinti, kad lankosi pas psichoterapeutą.
„Tam, kad temos taptų įprastomis, reikia patiems imtis apie jas kalbėti. Jei kiekvienas mūsų į pokalbius su draugais įtrauktų klausimus: „O tu esi sudaręs testamentą? O kodėl? O kaip?“, gal ir pati tema ilgainiui nustotų atrodyti tokia nejauki“, – sako ji.
Kad svarbūs darbai nesustotų
Gyvūnų apsaugos organizacijos „Tušti narvai“ vadovė Gabrielė Vaitkevičiūtė testamentą jau sudarė. Savo palikimą ji nusprendė skirti sesei ir savo šiuo metu vadovaujamai nevyriausybinei organizacijai „Tušti narvai“.
„Procesas pas notarą buvo labai paprastas – užtruko apie penkiolika minučių. Viskas buvo aišku ir nesudėtinga. Ilgiau užtruko apsispręsti, kam noriu palikti savo turtą, nei pats testamento sudarymas“, – patirtimi dalijasi G. Vaitkevičiūtė.
Pasak jos, sprendimas dalį palikimo skirti organizacijai kilo ne iš noro būti prisimintai, o iš supratimo, kad pokyčiams gyvūnų apsaugos srityje reikia daug laiko.
„Man svarbiausia buvo suvokimas, kad kova už gyvūnų apsaugą nebus trumpa. Kad šioje srityje būtų pasiektos pergalės, reikės laiko, atkaklumo ir tęstinumo. Paramos įtraukimas į testamentą man atrodė kaip paprastas būdas užtikrinti, kad net ir po mano gyvenimo gyvūnų apsauga Lietuvoje stiprėtų, kad kova nesustotų“, – sako „Tuščių narvų“ vadovė.
Savo pasirinkimu ji norėjo parodyti ir tai, kad testamentas nebūtinai reiškia kategorišką sprendimą arba artimiesiems, arba organizacijai. Žmogus gali pats apsispręsti, kaip paskirstyti savo turtą ir kokią jo dalį skirti šeimai, o kokią – organizacijai ar kitam jam svarbiam tikslui.
„Tai pirmiausia kvietimas pačiam žmogui pagalvoti, kas jam svarbu ir kas turėtų nutikti su jo sukauptu turtu ateityje. Testamentu galima pasirūpinti artimaisiais ir kartu dalį savo turto skirti darbui, kurio prasme žmogus tiki. Tokiu atveju palikimas tampa būdu išsaugoti tai, kas mums svarbu, ir leisti mūsų vertybėms gyvuoti toliau.“, – pažymi G. Vaitkevičiūtė.
„Tinkamo“ amžiaus testamentui nėra
Advokatas, advokatų profesinės bendrijos „Constat“ vyresnysis teisininkas Girius Ivoška teigia, kad viena dažniausių priežasčių, dėl kurių žmonės delsia, yra klaidingas įsitikinimas, jog kartą sudarytas testamentas tampa galutiniu sprendimu.
„Testamentą gali sudaryti kiekvienas veiksnus pilnametis asmuo. Svarbiausia žinoti, kad tai nėra akmenyje iškaltas dokumentas visam gyvenimui. Testamentą galima pakeisti, papildyti ar panaikinti bet kada, jei tik pasikeičia žmogaus gyvenimo aplinkybės ar sprendimai dėl disponavimo turtu ar pinigais“, – sako G. Ivoška.
Kaip tik todėl, jo teigimu, nėra būtinybės laukti vyresnio amžiaus ar nežinia kada atsirasiančio aiškumo, kai žmogus jausis galutinai apsisprendęs dėl viso savo gyvenimo.
„Jeigu šiandien žmogus nori dalį turto palikti nevyriausybinei organizacijai, o ateityje jo nuostata pasikeis, galbūt atsiras naujos šeiminės aplinkybės ar jam asmeniškai dar svarbesnė kita organizacija, testamentą bus galima atnaujinti. Todėl nėra priežasties laukti „tinkamo“ amžiaus. Tinkamas laikas – bet kuri diena sulaukus pilnametystės“, – aiškina advokatas.
Jeigu žmogus miršta nepalikęs testamento, jo turtas paveldimas pagal įstatyme nustatytą tvarką ir paveldėjimo eiles. „Kai žmogus neišreiškia valios pats, įstatymiškai ją pakeičia bendros taisyklės. Todėl tiems, kuriems svarbu sprendimus priimti patiems, testamentas yra aiškiausias būdas tą valią įtvirtinti“, – atkreipia dėmesį G. Ivoška.
