Knygos „Rega visam gyvenimui“ autorius nesusitaikė su negalia ir neregio pažymėjimą iškeitė į vairuotojo teises

Paauglystėje Meirui Schneideriui buvo išduotas neregio pažymėjimas

Paauglystėje Meirui Schneideriui buvo išduotas neregio pažymėjimas. Tačiau dabar šis dokumentas tik liudija praeitį, nes jo knygoje „Rega visam gyvenimui“ galima išvysti ir kitą dokumentą – vairuotojo pažymėjimą!

„Ši knyga turėjo vadintis „Nuo aklumo į regėjimą“, nes aš gimiau aklas, tačiau per didžiules pastangas ir daugybę tyrinėjimų metų išmokau matyti, – savo knygą pristato šešiasdešimt penkerių Meiras Schneideris, San Fransiske įsteigęs savigydos mokyklą ir vedantis seminarus visame pasaulyje. – Dėl šio stebuklo šiandien aš galiu skaityti, rašyti ir vairuoti automobilį. Kadangi pirmasis pavadinimas skambėjo labai dramatiškai, mes baiminomės, kad žmonės pamanys, jog knyga skirta tik visiškai akliems ar didžiulių regos sutrikimų turintiems skaitytojams. Taigi atsisakėme dėmesį patraukiančios idėjos ir pradėjome ieškoti kito pavadinimo. Vis dėlto mano asmeninė kovos su aklumu patirtis liko šio kūrinio centrine ašimi.

Tiems, kurie abejoja, ar įmanoma pagerinti savo regėjimą, mano knyga yra pats tikriausias vilties testamentas.“

Meiras Schneideris gimė Sovietų Sąjungoje. Abu jo tėvai buvo kurti, tad jų noras susilaukti palikuonio sukėlė artimųjų pasipriešinimą, bet jaunavedžiai to nepaisė. Naujagimio klausa buvo puiki, tačiau akis buvo pažeidusi katarakta. Kai tik atsirado galimybė, šeima emigravo į Izraelį, kaip ir daugybė Sovietų Sąjungos žydų. Meirui viena akių operacija buvo atlikta dar pakeliui – Lenkijoje, kitos keturios – jau Izraelyje. „Jos taip pažeidė lęšiukus, kad 99 procentus jų sudarė randų audinys, visiškai nepraleidžiantis į akį šviesos. Dėl to Izraelio valstybė man išdavė neregio pažymėjimą“, – pasakoja autorius.

Jis lankė paprastą mokyklą drauge su matančiais vaikais, buvo nelengva įsilieti į jų gyvenimą, tad užuovėja vaikinui tapo knygos, parašytos Brailio raštu: „Jos mane perkeldavo į kitą pasaulį. Skaitydavau valandų valandas, net tada, kai mama pasakydavo: „Metas miegoti, išjungiame šviesas“, aš tiesiog paslėpdavau knygas po lova. Mama buvo kurčia, todėl manęs negirdėdavo. Nors sienos mūsų namuose buvo plonos, aš žinojau – išjungus šviesas ji manęs nemato, todėl tuojau pat išsitraukdavau knygas ir skaitydavau toliau.“

Meiras Schneideris nebuvo nuolankus vaikas, sulaukdavo daug mokytojų pastabų, kad elgiasi netinkamai, nes galiojo nuostata, jog negalios paliestas asmuo turi būti pasyvus ir susitaikyti su jam tekusia dalia. „Desperatiškai troškau išsivaduoti iš savo būsenos. Gydytojai visi kaip vienas kartojo, kad nieko neįmanoma padaryti – aklumas mane lydės visą gyvenimą, o mano rega niekada nebus stipresnė negu 0,5 proc. be akinių ir 4 arba 5 proc. – su akiniais. Jie siūlė susitaikyti su tokiu regėjimu ir jaustis laimingam. Tie žodžiai buvo gražūs, bet manęs jie neveikė.“

Išsigelbėjimu tapo jaunas vaikinas, likimo draugas, kuris tada septyniolikmečiam Meirui pasiūlė išbandyti seniai žinomą amerikiečių oftalmologo Williamo H. Bateso metodą. Jis išmoko akių pratimus ir ėmė stropiai juos daryti. Dar didesnis azartas apėmė, kai po poros mėnesių pastebėjo, kad tinklainė pradėjo reaguoti į šviesą. Aplinkiniai nepalaikė jo ryžto. Knygoje autorius pasakoja, jog mama pykdavo, kad, užuot ruošęs namų darbus, jis daugybę valandų praleidžia ant stogo, kur ryškiausia saulė ir tinkamiausia vieta pratimams atlikti. Akių mankšta atimdavo begalę laiko. Tačiau nemesti to, ką pradėjo, skatino rezultatai: „Po trijų mėnesių pradėjau įžiūrėti raštą. Ne su 38 dioptrijų korekciniais stiklais, kurie iš tiesų yra mikroskopo lęšiai, bet su 20 dioptrijų stiklais, kurie yra paprasti labai stori lęšiai. Po šešių mėnesių pranyko galvos skausmai, kurie mane kankino visą gyvenimą. Su akiniais aš galėjau įžiūrėti didžiausią raidę akių tikrinimo lentelėje 20/800 iš penkių pėdų atstumo. Po metų, praleistų treniruojantis pagal šį metodą, aš jau galėjau įžiūrėti paprastas raides. Niekada nepamiršiu tos dienos, kai ant stogo darydamas pratimą saulės šviesoje žiūrėjau į ryškias juodas raides, parašytas ant balto lapo. Popieriaus lapą pridėjau prie savo nosies galo. Pirmą kartą gyvenime, būdamas septyniolikos su puse metų, be didinimo priemonių pamačiau spausdintą žodį. Kad to pasiekčiau, prireikė tokių didžiulių pastangų, kad aš apsivėmiau. Vis dėlto ir toliau dariau pratimus su saulės šviesa ir su delnais, kol pamačiau kitą raidę, o tada – dar vieną.“

Pats atgavęs sugebėjimą regėti Meiras Schneideris, persikėlęs gyventi į Jungtines Valstijas, šio metodo ėmė mokyti ir kitus. Teko padėti ir savo artimiausiems – vaikams, abu jo palikuonys gimė su katarakta. Vos dviejų savaičių jie ištvėrė operacijas, tai suteikė galimybę normaliai vystytis už regą atsakingai smegenų sričiai. „Operacijos buvo sėkmingos, priešingai negu mano vaikystėje, vaikų akių audiniai nesurandėjo, – tai džiugino. – Atliekant pratimus, kurių aprašymus rasite mano knygoje, jų rega nepaprastai pagerėjo.“

Knygoje „Rega visam gyvenimui. 10 žingsnių, kaip natūraliai pagerinti regėjimą“ (BALTO leidybos namai) autorius dalijasi per 40 metų sukaupta patirtimi, pateikia paprastas ir veiksmingas regėjimą gerinančias technikas. Tai – akių raumenų treniravimo, stiprinimo ir atpalaidavimo pratimai. Knygoje rasite septynias lenteles, skirtas akių pratimams atlikti namuose. Meiro Schneiderio metodika padės, jeigu norite geriau matyti ar kenčiate nuo toliaregystės, trumparegystės, kataraktos, glaukomos ar optinio neurito. Autoriaus siūlomi pratimai yra veiksmingi kilus problemų dėl astigmatizmo, žvairumo, regos nervo pažeidimo, pigmentinio retinito, stiklakūnio ir tinklainės atšakų.

Meiro Schneiderio patarimai tiems, kurie dienas leidžia prie kompiuterio

Dirbant prie kompiuterio labai svarbu atkreipti dėmesį į kūno laikyseną, apšvietimą ir darbo aplinką. Jūs turite sėdėti tokiu atstumu, iš kokio būtų patogu skaityti įrašus ekrane. Turi būti atitinkamas apšvietimas (geriausiai tinka natūrali šviesa), tačiau šviesa neturi kristi tiesiai jums į akis, neturi kristi ir į ekraną, kad šis nepradėtų blizgėti. Kompiuteris turi būti pastatytas tokioje vietoje, iš kurios jums būtų lengva žiūrėti į tolį. Tinkamiausios vietos yra prie lango arba šalia ilgo prieškambario.

Labiausiai vargina žiūrėjimas iš pernelyg mažo atstumo. Jeigu tris kartus per dieną po aštuonias minutes žiūrėsite į tolį, tai padės sumažinti nuovargį. Žinoma, ne visi turi tiek laiko, taigi pakaks ir dviejų kartų per dieną. Galite tai daryti prieš pradėdami darbą, darbo metu arba darbo dienai pasibaigus, jeigu jūsų akys dar nėra pernelyg pavargusios. Mes siūlome tą laiką suskirstyti į keturias atkarpas: dešimt minučių – prieš darbo pradžią, padirbėjus valandą – šešios minutės, padirbėjus pustrečios valandos – dar keturios minutės, padirbėjus penkias valandas – vėl šešios minutės. Svarbiausia – neįtempti regos. Nesistenkite žiūrėti į tolį. Užuot stengęsi kažką įžiūrėti, žvilgsniu „skenuokite“ horizontą.

Kai dirbate prie kompiuterio, kas pusvalandį padarykite ką nors kita, kad nukreiptumėte akis nuo jo. Pakaks ir labai trumpos pertraukėlės. Jeigu labai ilgai esate sutelkę dėmesį į informacijos srautą, atkeliaujantį iš ekrano, kyla pavojus, kad per mažai dėmesio skirsite periferinei regai. Kai taip nutinka, perkraunama centrinė rega. Tokia situacija gali išprovokuoti glaukomą. Be to, galite prarasti gerą regėjimą.

Būtina leisti pailsėti centrinės regos ląstelėms stimuliuojant periferinę regą. Siūlome tarp akių prisiklijuoti nedidelę popieriaus juostelę, mosuoti rankomis į šalis ir truputėlį palinguoti pirmyn atgal. Jeigu neturite popieriaus juostelės, užmerkite dešinę akį ir rankomis greitai pamojuokite į priešingas puses: viena – aukštyn, kita – žemyn, viena – kairėn, kita – dešinėn. Tai darydami žiūrėkite tiesiai. Paskui užmerkite kairę akį ir kartokite tą patį. Šio pratimo nereikia daryti ilgiau kaip minutę, taigi jis nesutrukdys jūsų darbui, o tik sumažins sėdėjimo prie kompiuterio sukeliamą stresą.

akys

Neringos Laurinaitienės nuotr. www.neringosfoto.lt

Skaitydami tai, ką matote kompiuterio ekrane, kartkartėmis prie nosies viršutinės dalies prisiklijuokite popieriaus gabalėlį, kuris uždengtų jūsų stipresniąją akį. Tada šalia stipresniosios akies pamosuokite ranka, o silpnesniąja akimi skaitykite. Užsimerkite ir pamėginkite prisiminti paskutinę perskaitytą eilutę. Pakartokite ją sau du kartus. Tai padeda, kadangi kartais smegenys įsimena tik tai, ką perskaitote stipresniąja akimi. Šis pratimas privers jus skaityti abiem akimis.

Dirbant labai naudinga kas pusvalandį penkiolikai minučių atitraukti akis nuo ekrano ir minutę padirbėti su periferine rega. Kompiuteryje įjunkite programą, kuri primintų, jog kas pusvalandį reikia padirbėti su akimis. Darbo dieną būtų gerai užbaigti ritualu – tris minutes daryti pratimus akims.

Labai svarbu dirbant prie kompiuterio dažnai mirksėti. Mirksėjimas ne tik trumpam pertrauks įtampą keliantį įdėmų žiūrėjimą į ekraną, bet ir sudrėkins akis bei sumažins aplink esančių raumenų įtempimą. Mirksėjimas šiek tiek sumažins akių deginimą, uždegimą ir peršėjimą.

Jeigu jaučiate, kad pratimai jums nepadeda, pamasažuokite sritį aplink akiduobes. Nuo viršunosės braukite link smilkinių, o nuo nosies – link ausų. Atsipalaiduokite, net jeigu turite laiko tik dešimčiai perbraukimų (maždaug dvidešimt sekundžių). Tai vis tiek sumažins besikaupiantį nuovargį. Jeigu dirbate karštą dieną, gali prasidėti nematomas akių uždegimas. Kartą per dieną atsigulkite ir užsidėkite ant akių šaltą drėgną rankšluostį.

Labai svarbu kartais turėti išeiginę. Tą dieną nesinaudokite kompiuteriu, verčiau atlikite kelis pratimus. Labai naudinga kiekvieną dieną tam tikrą laiką nežiūrėti į kompiuterio ekraną. Paskirkite laiką, kada naudositės kompiuteriu, o kada ne.

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− 1 = penki

Kitos temos: