Akušerė Laura Dabašinskienė, atstovaujanti mamų bendruomenei „Mano mama juda“, yra puiki žurnalo temų generatorė. Laura dirbo akušere Santaros klinikose, dabar – Tauragės ligoninėje. Šį kartą kalbamės subtilia tema – kaip gimdo akušerės, kurios yra gimdymo profesionalės? Ar joms galioja batsiuvio be batų taisyklė, ar atvirkščiai?
Laura, kodėl jums kilo idėja pasidalinti patirtimi šia tema?
Tema kilo iš praktikos. Vyrauja nuomonė, kad medikės dažniausiai gimdydamos patiria komplikacijų. Jei esi medikė, tau tikrai kas nors atsitiks. Tokių istorijų, kai akušerėms nepasiseka, tikrai yra. Vienai mano draugei akušerei po epidūrinės nejautros sustojo kvėpavimas. Kitai teko gimdyti vaikutį kojine pirmeiga.
Dar prisidėjo patirtis dirbant pirmojoje darbovietėje – Vilniaus Santaros klinikose. Dirbau dviejuose skyriuose – Priėmimo ir Akušeriniame. Atvažiuodavo gimdyti moterys iš visos Lietuvos, dalies jų nėštumai buvo vienaip ar kitaip komplikuoti, nes būtent tokios moterys siunčiamos į tretinio lygio ligoninę. Teko matyti ir sudėtingų gimdymų, ir apsigimimų.
Toks neigiamos informacijos perteklius tikriausiai gąsdino. Papasakokite, kaip psichologiškai ruošėtės pirmajam gimdymui?
Sau stengiausi įteigti, kad man taip negali būti ir tikrai nebus. Ta savitaiga ir lėmė, kad abu mano gimdymai buvo puikūs. Daug atvejų mačiau – vakuumą, virkštelės užsisukimą, traukimą replėmis, pridususį vaiką. Mintyse užsifiksavau – man taip nebus, o jeigu bus, šalia yra geriausia pagalba ir man padės. Visoms moterims sakau – blogos mintys prisišaukia. Kuo daugiau galvoji ir jaudiniesi, tuo labiau tikėtina, kad prisišauksi. Mačiau daug akušerių, kurios gimdo įsitempusios, nervingos. Jeigu nervinuosi ir jaučiu įtampą savo galvoje, tai įtampa bus ir apačioje, tiesa?
Mano gimdymų istorijos pozityvios, todėl noriu papasakoti ir nuraminti kitas medikes – galite gimdyti labai lengvai, jeigu pasiruošite ir save tam nuteiksite. Žinoma, gimdymas yra toks dalykas, kuris gali pasikeisti akimirksniu, – iš mažos rizikos tapti didelės. Bet pasiruošimas gimdymui bet kokiu atveju labai svarbus. Negalima vadovautis mintimi, kad „jeigu šio proceso negaliu kontroliuoti, tai nėra prasmės jam ruoštis“.
Kuo mažiau žinai, tuo labiau bijai? Ar kuo daugiau žinai, tuo labiau bijai?
Man padėjo, kad tiek visko žinojau, nes supratau, ko laukti, ko tikėtis, kaip viskas vyksta nuo A iki Ž. Nors gimdžiau ne Santaros klinikose, o P. Mažylio gimdymo namuose Kaune, žinojau, ko laukti. Apie šiuos gimdymo namus liko daug sentimentų, gaila kad tokie nuostabūs namai su personalu šį rudenį užveria duris. Gaila ne tik kaip akušerei, bet ir kaip mamai, šiuose gimdymo namuose gyvybę pradėjo ištisos kartos.
Aš žinojau, ko noriu, ko nenoriu, pavyzdžiui, nenorėjau gimdymo eigos skatinimo. Papildomai gimdymui nesiruošiau, bet prašiau savo draugių akušerių (kurios gimdė), pasidalinti, kaip jos iškentėjo skausmą, ką darė. Skambinau draugei akušerei Jovitai: „Jovita, kaip aš iškęsiu?“. O ji patarė: „Laura, tas skausmas nėra nuolatinis. Suima ir atleidžia, suima ir atleidžia. Kai atleidžia, turi mokėti pailsėti, atsipalaiduoti“. Nors ir atrodytų – tu akušerė, daug ką turi žinoti, bet, atsidūrusi nėštukės padėtyje, viską matai iš kitos perspektyvos.
Mano nuomone, gilintis į blogas gimdymo istorijas nebūtina, neverta. Ypač nepatariu skaityti forumų, kurie nuteikia prieš medikus. Situacija – perskaitysite, kad „jau toje ligoninėje personalas tragiškas, nemandagus“ ir nuvažiuosite priešiškai nusiteikusi, pasiruošusi kovoti. Gimdymas nėra SPA procedūra, bet viskas prasideda galvoje, nuo moters požiūrio į jį – į gimtadienį juk nevažiuojame surūgę ar pilni neigiamų emocijų? Kontaktas su medikais gimdant yra esminis, o kaip tu šauksi, taip tau ir atsilieps.
Pasidalinkite savo gimdymų istorijomis.
Pirmąjį kartą gimdydama nuvažiavau pasitikrinti, vos prasidėjus paruošiamiesiems sąrėmiams. Kaip akušerė, puikiai žinojau, kad reikia laukti reguliarių sąrėmių ir tik tada vykti į gimdymo stacionarą. Tačiau nežinia ir gimdyvės jautrumas padarė savo. Kaip dažniausiai būna, nuvykau per anksti.
Priėmimo skyriuje pasakė, kad aparatai fiksuoja sąrėmius ir mane gali guldyti į skyrių. Tada manyje atsibudo akušerė, atsisukau į vyrą ir pasakiau: „Kol kas tik 3 cm, važiuokime namo, palauksime, kol prasidės reguliari veikla“. Yra moksliškai įrodyta, kad ankstyvas atvykimas gimdyti gali padidinti papildomų intervencijų gimdymo metu tikimybę. Kai per anksti atsiguli į gimdymo stacionarą, didėja tikimybė, kad gimdymą skatins. Jokiu būdu neraginu kitų moterų važiuoti namo, viską reikia nuspręsti pagal situaciją.
Namai tuomet buvo 5 km nuo ligoninės, grįžome. Visą dieną vaikščiojau, ėjau į dušą, sukau dubenį, žiūrėjau per TV laidas apie gyvūnijos pasaulį. Sąrėmiai nebuvo labai skausmingi, tarpuose net pasnausdavau. Vyras padarė valgyti – nors žinojau, kad negalima, bet visą dieną dirbau (gimdžiau), todėl labai išalkau. Vyras nutarė suvažinėti į „Maximą“ apsipirkti, išleidau. Taip praėjo visa diena, be jokio chaoso ir panikos, savoje namų aplinkoje.
Vėl nuvykome į skyrių. Važiavimas automobiliu, vibracija pagreitina sąrėmius, skatina kaklelio atsivėrimą. Vos tik pradėjome važiuoti, sąrėmiai taip sudažnėjo, kad liepiau vyrui spausti, nes per ilgai užsižaidėme.
Tačiau kai atvykome, atsidarymas buvo tik 4 cm! Pakraupau. Maniau, jog šį kartą nuvažiavus gimdymas bus gerai įsibėgėjęs. O Dieve, nuo ryto sukau dubenį, o niekas nepasikeitė? Vis dėlto pasikeitė. Vaikas puikiai įsistatė į dubenį. Ligoninėje man nuleido vandenis ir per 2 valandas kaklelis atsidarė likusius centimetrus.
Mamas noriu nuraminti, kad jei labai ilgai neatsidarinėja kaklelis, organizme procesas vis tiek vyksta, vaikas leidžiasi į mažąjį dubenį. Dėl mano atliktų pratimų – esu dėkinga savo žinioms ir sportui – leidau vaikučiui idealiai įsistatyti į dubenį, o paskui dėl to ir pats gimdymas buvo lengvesnis.
Įdomu, ar akušerės svarsto gimdymo su dula variantą?
Kai laukiausi, turėjau kuratorę akušerę Jolantą. Paprašiau, kad ji atvyktų į mano gimdymą. Ji man labai padėjo, nes žinojo, kad noriu gimdyti natūraliai, kad nenoriu skatinimo, epidūro. Kai kaklelis pradėjo greitai atsidarinėti ir prasidėjo skausmai, jau norėjau epidūro. Bet tuo metu jau buvo prileista vonia, nes mano draugė akušerė žinojo, kad norėčiau per sąrėmius pagulėti vonioje. Ji puikiai „sužaidė“, kai jau buvau beveik psichologiškai palūžusi.
Jeigu kaklelio atsivėrimas daugiau nei 7–8 cm, dėl epidūro svarstoma. Mano atsivėrimas buvo 7 cm. Draugė pakvietė gultis į vonią, o ten įvyko stebuklas. Du sąrėmiai ir pilnas atsidarymas. Vyras nespėjo sureaguoti. Reikėjo staigiai mane nušluostyti – ir pagimdžiau.
Per antrąjį gimdymą tikriausiai neskubėjote į ligoninę sulig pirmaisiais sąrėmiais?
Pasikartojo panaši istorija. Iš vakaro nuėjome į kiną ir pajutau sąrėmius. Bet supratau, kad paruošiamieji. Ką gi, lekiame į Lino Adomaičio koncertą Kauno pilyje. Tačiau nerimas vėl mane nuginė ne į koncertą, o gimdymo namus. Atsivėrimas buvo 2 cm.
Pradėjau save kaltinti, kam nuvažiavau per anksti. Juk esu akušerė, jau atpažįstu sąrėmius, kodėl nėjau į Adomaičio koncertą, o atvažiavau gimdyti? Bet kartojau sau mintyse mantrą: „Nėra vienodo gimdymo. Nėra vienodo gimdymo. Viskas bus gerai“. Deja, per naktį nieko neįvyko. Nuleido vandenis ir pasiūlė lašinti oksitociną, tai vienas iš skatinimo būdų. Maloniai paprašiau: „Daktare, o gal neskubėkime, palaukime valandą ar dvi“. Gerai, sutiko, jei taip nori.
Per tą laiką man sėkmingai užsivedė gimdymo eiga, nes nuleidus vandenis vaikštinėjau, atlikau įvairias pozas, pritūpimus. Kai netikėtai veikla sustojo, mintyse nusiteikiau – o gal čia Dievo siųsta proga pailsėti? Atsiguliau nusiteikusi pailsėti. O po pusvalandžio jau buvau pagimdžiusi.
Vedate kursus būsimoms gimdyvėms – ką labiausiai pabrėžiate?
Moterims pasakoju, kiek daug lemia nusiteikimas, bendravimas su personalu. Moterys sako – „ką man sakys, tą ir darysiu, nenoriu pasirodyti nemandagi“. Bet iš kur medikai gali žinoti, ko jūs norite, jeigu jūs pačios nepasakote? Moterys turi viziją apie savo gimdymą, bet kai atvažiuoja, jos tyli ir nebendrauja, nieko nesako.
Neila Ramoškienė
Nuotrauka Malvinos Visockės
