Kai gydytojas skiria vaistų, tik pagal idealų planą jie patenka vaikučiui „į vidų“. Daugybė vaikų vaistus išspjauna, išvemia, išpurškia. Ką daryti? Paklausėme vaikų ligų gydytojo dr. Algimanto Vingro.
Vaikas neima vaistų į burną. Kaip sugirdyti tabletę, mikstūrą?
Užsienio literatūros duomenimis, trečdalis vaikų atsisako gerti vaistus. Kiekvienas vaikas yra savita asmenybė, todėl nėra vieno patarimo, kaip sugirdyti vaistus. Aišku viena, liga yra didelis nemalonumas vaikui ir tėvams. Susirgęs vaikas pasidaro irzlus, nežino ko nori. Tai yra natūralu.
Suaugusieji turi prisitaikyti prie pakitusio vaiko elgesio, tačiau „nešokinėti ant blakstienų“, neparodyti vaikui, kad atsitiko „didelė katastrofa“. Vaistus reikia girdyti tik sėdinčiam, pusiau sėdinčiam ar vertikalioje padėtyje esančiam vaikui.
Girdant vaikui vaistus:
Prieš vaistų girdymą būtina perskaityti vaisto instrukciją ir paisyti jos nurodymų, pvz., jei rekomenduojama vaistus užgerti vandeniu, tai ir reikia daryti, nes kai kurie vaistai gali menkai veikti, jei trūks vandens. Be to, daugiau geriant, greičiau vyksta medžiagų apykaita, vaistai greičiau pasisavinami ir geriau, greičiau pašalinamos toksinės medžiagos. Dėl to svarbu, kad ligoniukas daug gertų, tik nereikia neįkalbinėti ar versti jo valgyti, nes susirgus visuomet sumažėja apetitas.
Parenkant vaisto dozę, būtina paisyti vaisto instrukcijos ir gydytojo patarimo. Vaisto instrukcijoje nurodyta dozė apskaičiuota normaliam vaiko svoriui pagal jo amžių. Gydytojas gali patarti dozę pakoreguoti, nes didelio svorio vaikams reikia didesnių dozių, o tiems, kurių svoris mažesnis nei amžiaus norma, mažesnių.
Skystus vaistus prieš kiekvieną jų davimą buteliuke reikia suplakti.
Vaikui kantriai ir suprantamai, daugelį kartų paaiškinti, motyvuoti, kad vaistukai yra geriami ligai įveikti, kad juos išgėręs jis pasveiks greitai, taps tikras stipruolis ir pan.
Parodyti vaikui, kad suprantate jo, kaip ligonio, savijautą. Todėl griežtas įtikinėjimas, kad būtina gerti vaistus, gali sukelti tik dar didesnį norą prieštarauti viskam, ką siūlote.
Girdant vaistus reikėtų pasakoti ką nors malonaus, pvz., kad katytė ir meškutis irgi serga, jie irgi geria vaistus ir pasveiks. Susitarti, kad, kai vaikas išgers vaistukus, juos galės duoti žaisliukams. Po visos procedūros ploti, kartoti „valio, valio“ ir kitaip džiūgauti.
Vaikui leisti pasirinkti šaukštelį, iš kurio gers, pasirinkti vietą, kurioje gers, išsiimti vaistą iš pakuotės ir pan., žodžiu – leisti aktyviai dalyvauti vaistų gėrimo procese.
Prieš duodant vaistus, leisti vaikui paragauti, koks vaistų skonis, ir jei jie neskanūs, mažylio neapgaudinėti, kad vaistai skanūs. Pasijutęs apgautas, vaikas pradės bijoti visų vaistų, o galbūt ir apskritai visų medicininių procedūrų, gydytojų. Kartus skonis vaikams nepriimtinas – jį galima gerinti pabarsčius cukraus pudra, duoti užsigerti saldinto vandens ar palaižyti medaus.
Pasitarti su vaistą paskyrusiu gydytoju – gal vieno gamintojo skystą vaisto formą galima pakeisti kito gamintojo tokio pat veikimo vaistu arba skystą formą pakeisti tablete, kurią sutrynus, jau būtų kitoks skonis.
Kadangi nežinia, kada vaikas susirgs, pravartu namuose turėti priemonių gydymui lengvinti, pvz., žaislinį gydytojo rinkinį, knygelę, dainelę, eilėraštuką medicininių procedūrų temomis, kurie sudomintų vaiką.
Šito verčiau nedarykite:
Negąsdinkite sveiko vaiko, kad jam bus duodama vaistų „nuo ožiukų“. Vaikas pradės bijoti ne tik vaistų, bet ir bet kokių medicininių procedūrų, gydytojų.
Nesiderėkite piktai su vaiku dėl vaistų išgėrimo, nerodykite susijaudinimo dėl to, kad jis atsisako gerti eilinę jam skirto vaisto dozę.
Nežadinkite miegančio vaiko, kad sugirdytumėte vaistus.
Girdydami vaistus, nenaudokite jokios prievartos, negąsdinkite, kad „neišgersi vaistų, nepasveiksi“ ir pan. Girdant vaistus prievarta, vaikas gali juos tiesiog išspjauti, gal pradėti bijoti bet kokių vaistų ir medicininių procedūrų. Prievartos strategija ardo vaiko ir tėvų ryšį, vaiko pasitikėjimą tėvais ir jo saugumo jausmą.
Nesistenkite sugirdyti vaistų staigiai. Toks tėvų elgesys vaiką gąsdina.
Tarpusavyje nemaišykite kelių gydytojo skirtų vaistų ir nebandykite jų sugirdyti „vienu ypu“. Vaistus sumaišius, jų skonis gali pablogėti arba jie gali sureaguoti tarpusavyje ir tapti neveiklūs arba gali atsirasti medžiaga, provokuojanti vėmimą.
Neduokite senų vaistų, kurie „padėjo praėjusį kartą“ arba padėjo draugės ar kaimynės vaikui.
Neduokite vienam šeimos vaikui skirtų vaistų kitam, nors atrodo, kad ligos simptomai panašūs.
Neįteikinėkite už vaistų išgėrimą dovanų, nes greitai vaiko reikalavimai taps neišpildomi. Vaiką galima tik pagirti, pamyluoti, pasidžiaugti jo elgesiu, pažaisti su juo jo mėgstamą žaidimą.
Nemaišykite geriamų vaistų su bet kokiais pieno produktais, citrusinių vaisių sultimis ir vaiko mėgstamu kasdieniu maistu. Kai kurių vaistų su jokiu maistu maišyti apskritai negalima.
Neslapstykite vaistų skanėstuose, nes niekada neaišku, kiek skanėsto vaikas suvalgys.
Nenutraukite gydymo, jeigu vaikas negeria vaistų, – tuomet pasitarkite su gydytoju, gal galima vieną vaistą pakeisti kitu panašaus veikimo arba parinkti kitą to paties vaisto formą.
Kaip elgtis girdant antibiotikus, kai reikia laikytis valandų, bet vaikas ne viską išgeria, išseilėja?
Jei taip atsitiko, paprašyti gydytojo, kad suspensiją pakeistų tablete, nes tabletę sutrynus ir sumaišius, pvz., su banano tyrės ar medaus šaukšteliu skonis pagerėja.
Antibiotikų dozę būtina duoti tokią, kokias skyrė gydytojas. Jos negalima didinti arba mažinti dėl to, kad ne viską išgėrė ar išseilėjo.
Jei vaikas kelis kartus išvėmė antibiotikus, būtina pasitarti su gydytoju. Jis, priklausomai nuo ligonio būklės, spręs, ar skirti į raumenis švirkščiamų antibiotikų, ar vieną antibiotiką pakeisti kitu. Antimikrobinių vaistų dozę, vartojimo būdą ir gydymo trukmę gydytojas parenka pagal ligonio būklę, ligos sunkumą.
Vaikas vaistus (ar dalį jų) išvemia, kokių gudrybių imtis – ar įmaišyti į maistą? Gal duoti dvigubai ar trigubai didesnę dozę?
Jei vaikas vieną dozę išvėmė, kitą kartą dozės nedidinkite. Per didelės vaistų dozės gali sukelti rimtų šalutinių poveikių – ypač kūdikiams ir vaikams iki dvejų metų. Dėl mažo kūnelio ir nebrandžios medžiagų apykaitos sistemos sudedamosios vaistų dalys juos gali labiau pažeisti. Ypač svarbu neduoti kūdikiams vaistų, kurie skirti vyresniems vaikams, juolab suaugusiesiems.
Atsiminkite, vaikas vemia ne nuo vaisto dozės, o nuo to, kad vaisto skonis ar tekstūra jam yra nepriimtini arba prieš jį buvo panaudota prievarta. Jei vaikas išvėmė vaistą, duokite atsigerti kelis gurkšnius kambario temperatūros vandens ir leiskite nusiraminti. Po 10–15 min. taikiai susitarkite, kad ligoniukas vėl išgers vaistų. Tačiau jei ir susitarsite, kad vaistų išgers, tai nereiškia, kad vaistas nebus vėl išvemtas.
Jeigu išvėmė po vaisto sugirdymo praėjus 10 ir daugiau minučių, – pakartotinai vaisto nebeduokite, nes jau buvo prasidėjęs vaisto įsiurbimas į organizmą ir dalis jo jau yra patekę į kraujotaką. Bandymas sugirdyti kitą dozę yra tiesus kelias į perdozavimą. Tai jau pavojinga.
Vaikas labai jautrus vaistų skoniui, ar tikslinga ieškoti tokio skonio vaistų analogo, kurio skonis vaistui tinka?
Vaikui nepriimtinas vaisto skonis gali būti viena iš vaisto atsisakymo jį gerti priežasčių. Pasitarkite su gydytoju ir ieškokite kito gamintojo to paties vaisto ar vaistą keiskite kitu, jei tai leidžia ligoniuko būklė.
Kai vaikas nuolatos išvemia vaistus, gydytojas gali kai kurių vaistų vaikui skirti žvakutėmis. Tačiau dažniausiai tai ne išeitis, nes metinukai ir juolab vyresni vaikai labai priešinasi žvakutės įkišimui į tiesiąją žarną ir ją įvedus netrukus su išmatomis ją pašalina.
„Mamos žurnalas“
