Konsultuoja Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Pediatrijos centro vaikų gastroenterologas prof. Vaidotas Urbonas
Profesoriau, vienos šalys ypač riboja antibiotikų skyrimą, kitos žiūri laisviau, o kokia situacija Lietuvoje?
Yra šalių, pavyzdžiui, Nyderlandai, Skandinavijos šalys, kuriose labai retai antibiotikai skiriami ne ligoninėje, o vartoti namuose. Mes dar toli atsiliekame nuo tų šalių, tačiau nemanau, kad situacija gerės. Kodėl? Vaikų gydymas priskirtas šeimos gydytojams, kurie neturi tokios patirties gydant vaikus, kaip kad pediatrai. Neskirti antibiotikų mažam vaikui reikia drąsos, žinių ir patirties. Žinios ir patyrimas ateina tada, kai gydai daug vaikų. Kaip pavyzdys galėtų būti neonatologija – naujagimių gydymas. Ten didžiausią vertę turi gydytojo patyrimas, kaip sakome, – „akis“. Patyręs neonatologas gali iškart nusakyti vaiko būklę. Panašiai ir su mažais vaikais, jie juk nekalba, o jeigu ir kalba, tai vertingos informacijos iš jų vargu ar išgausi. Tad gydytojas remiasi patirtimi, o kai jos nepakanka, lengviau skirti antibiotikus ir apsidrausti.
Prieš skirdami antibiotikus kai kurie šeimos gydytojai siunčia atlikti tyrimų ir pagal juos sprendžia, kaip gydyti. Ar taip turėtų elgtis visi?
Atlikti papildomus tyrimus kainuoja, o medicinos sistema taupo. Be to, ne visada tyrimai parodo, ar reikia antibiotikų, ar ne. Štai CRB (C-reaktyvinio baltymo) tyrimas tikrąjį rezultatą parodo tik praėjus 48 valandoms nuo ligos pradžios. Yra tikslesnis tyrimas (prokalcitonino), bet jam reikia imti kraują iš venos.
Kaip karantinas paveikė antibiotikų skyrimą?
Per karantiną kur kas sumažėjo infekcinių ligų, o ypač tarp vaikų. Tėvai stebėdavosi, kaip taip – iki karantino vaikas sirgo ir sirgo, o kai nustojo eiti į darželį, tapo sveikiausiu vaiku. Deja, po karantino grįžus atgal į kolektyvą, grįžo ir ligos, o su jomis – ir antibiotikai.
Kaip žmogaus sveikatą – ilguoju periodu – paveikia daugybė vaikystėje skirtų „antibiotikų kursų“?
Yra tyrimų, kad vaikystėje gavę daug antibiotikų, turi šiek tiek didesnį polinkį sirgti autoimuninėmis, alerginėmis ligomis, nutukimu. Onkologinėms ligoms tai įtakos beveik neturi, nors šiokių tokių duomenų yra apie neigiamą įtaką storosios žarnos vėžio išsivystymui. Tad vaikystėje skirti antibiotikai nedažnai sukelia rimtas problemas ateityje. Didžiausia problema yra kita – tai bakterijų atsparumas antibiotikams. Kuo daugiau vartojame antibiotikų, tuo daugiau bakterijų tampa jiems atsparios. Jeigu į ligoninę pateks žmogus, savo gyvenime suvartojęs didelį kiekį įvairių antibiotikų, jo gali nebeveikti tie antibiotikai, kurie bus skirti dabar. Atliekame tyrimus ir matome, kad ligonio neveikia nei vieni, nei kiti antibiotikai, žmogus jiems atsparus. Kuo gydyti tokį ligonį? Negana to, toks žmogus „sėja“ atsparias antibiotikams bakterijas į aplinką, gali užkrėsti kitus. Tokie atvejai yra reti, bet sunkūs, ir to pakanka, kad pasauliniu lygiu būtų mažinamas antibiotikų vartojimas.
Jau matomi ir rezultatai – tose šalyse, kur taikoma griežta antibiotikų skyrimo programa, šie veikia puikiai. O šalyse, kuriose antibiotikai skiriami laisviau (tai pietinės šalys, Italija, Portugalija, taip pat Azijos šalys), paprasčiausi antibiotikai veikia sunkiau, gydymui reikia vis stipresnių, platesnio veikimo spektro antibiotikų.
O ką antibiotikai (išskyrus tai, kad įveikia ligą) padaro organizmui tuo metu, kai vartojami?
Reikia suvokti, kad antibiotikai nėra vitaminai. Tai yra svetima organizmui medžiaga, ir be reikalo jų skirti nereikėtų. Ypač žinant, kad dauguma ligų vaikystėje sukelia virusai, kurių antibiotikai neveikia. Dar galima pasamprotauti, kad ir iki antibiotikų atsiradimo vaikai be jų išgyvendavo. Pagrindinės mirčių priežastys buvo ne bakterinės ligos, o, pavyzdžiui, tymai (juos sukelia virusas), gripas ar kitos virusinės ligos. Beje, ar žinojote, kad daugiausia gyvybių XX amžiuje išgelbėjo ne antibiotikai, o geriamosios rehidracijos (elektrolitų) tirpalas, skirtas gydyti viduriavimams. Taip, šis iš pažiūros paprastas pasaldintas-pasūdytas vandenėlis.
Antibiotikai, žinoma, paveikia žmogaus mikrobiotą. Yra duomenų, kad po to jai atsikurti reikia net iki 6 mėnesių. Nukenčia ne tik žarnyno mikrobiota, bet ir burnos, odos, lytinių organų. Tačiau dažniausiai viskas ilgainiui susitvarko.
Kaip apsaugoti vaiką nuo antibiotikų sukeltos disbiozės (žarnyno bakterijų pusiausvyros sutrikimo)? Geriausia apsauga – neduoti antibiotikų. Jeigu jų tikrai reikia, geriau ne geriamieji, o į veną leidžiami antibiotikai, nes taip jie beveik nesutrikdo skrandžio ir žarnyno veiklos, be to, geriau pasisavinami. Žinoma, tai komplikuota, jeigu vaikas gydomas namuose.
Ką vaikui valgyti ir gerti, kai skiriami antibiotikai?
Vaisto informaciniame lapelyje bus parašyta, ar juos duoti prieš valgį, ar po. Maisto siūlau labai nesureikšminti, susirgę vaikai bent pirmas dienas valgo mažiau. Kai savijauta pradės gerėti, vaikas pradės vėl valgyti.
Užtat gerti vaikas turi daug, nes su skysčiais iš kraujo pasišalina bakterijų, virusų liekanos, pakankamas skysčių kiekis gerina kraujotaką, kartu geriau aprūpina deguonimi audinius. Kai vaikas karščiuoja, kraujas darosi tirštesnis, jį širdžiai sunkiau varinėti. O skysčiai kraują skystina. Kaip visada, reikia žiūrėti ir proto ribų, jeigu duosime vaikui 3–4 litrus vandens, jis praras druskas, elektrolitus. Bet 1–2 litrai per dieną sergančiam vaikui būtų gerai. Jeigu vaikui sunku gerti, galima pasaldinti, tik patarčiau vengti rūgščių gėrimų (obuolių, apelsinų sulčių, nes sukels skrandžio turinio refliuksą į stemplę). Ligoninėje mes tai pirmiausia ir darome, kai gydome sergantį vaiką, – dažniausiai lašiname druskos ar į jį panašų tirpalą.
Kokių duoti papildų, kaip pastiprinti organizmą, kai skiriami antibiotikai?
Pastebime, kad tėvai, norėdami sustiprinti sergantį vaiką, „sugadina“ jam skrandį, nes nuo rūgštaus vitamino C ir medaus (kuris irgi kelia rūgštingumą) vaikui pradeda kilti rėmuo.
Kad vitaminas C palengvintų sveikimą, tėra mitas. Kovido metu buvo bandomi vitamino C kokteliai – milžiniškos šio vitamino dozės leidžiamos ligoniams į veną, tačiau rezultato nebuvo. Sveikimui įtakos nedaro ir žuvų taukai. Sveikstančiam vaikui žuvų taukų duokite nebent tada, jei jis pats labai jų nori. Žuvų taukai yra riebūs, sunkūs, netinka „ant tuščio skrandžio“ ir užgeriant šaltu vandeniu. Šiaip jie yra puikus produktas, nes žuvies mūsų vaikai valgo mažai, omega-3 trūksta, tad žuvų taukai yra gera alternatyva. Tačiau kai vaikas serga, mažai valgo, su tais papildais, kurie dirgina skrandį, galime ir palaukti.
Iš papildų antibiotikus vartojančiam vaikui pakaks gerųjų bakterijų.
Ačiū už patarimus.
Neila Ramoškienė
Susiję straipsniai
