Lietuvos vaikai apie karą yra girdėję tik iš filmų, knygų ar prosenelių pasakojimų. Tačiau pastaraisiais metais jų klasėse ar darželio grupėse atsirado vaikų, kurie patys pažino karą, kurie turėjo palikti savo namus, galbūt neteko artimųjų, matė griaunamus miestus ir naikinamą šalį. Ukrainiečiams karo pabėgėliams tenka nelengva užduotis integruotis į juos priglaudusios šalies gyvenimą. Vaikams dar sudėtingiau, nes daugeliui kyla susikalbėjimo problemų, jie turi mokytis ne gimtąja kalba, susirasti naujų draugų, prisitaikyti prie naujų iššūkių.
Pasakojame ukrainiečių istorijas, kad geriau suprastume ir pažintume vaikus, kurių šiemet Lietuvos ugdymo įstaigose daugiau kaip 20 000.
Slėptuvėse sūnus staiga suaugo
Svitlana Martynova su dvylikamečiu sūnumi Janu į Lietuvą atvyko pirmomis karo savaitėmis. Šeima apsistojo Kaune, Janas lanko Kauno Suzuki progimnazijos septintą klasę.
Pasakoja Svitlana:
Mes į Lietuvą atvykome iš Dnipro miesto – to paties, kur neseniai rusai subombardavo daugiabutį ir žuvo keliasdešimt nekaltų žmonių. Mes apsisprendėme bėgti nuo karo trečią savaitę, kai buvo pradėta apšaudyti netoliese esanti Zaporižios atominė elektrinė. Vieną naktį net negalėjome miegoti nuo sprogimų garsų. Paskambino Jano tėtis ir paragino mus kuo greičiau bėgti. Į dvi nedideles kuprinėles
įsidėjome tik pačius būtiniausius daiktus: dokumentus, ikoną, truputį maisto ir pamainą apatinių drabužių. Aš apsimoviau dvejas kelnes, apsivilkau du megztinius, šiltai prirengiau Janą ir penktą ryto išvykome į geležinkelio stotį laukti kokio nors traukinio, vežančio Lenkijos sienos link. Pamatėme, kad geležinkelio stotyje kilusi didžiulė panika, – bijodami atominės elektrinės sprogimo bėgo tūkstančiai. Atsistojome į eilę, ir joje išstovėjome 10 valandų. Buvo labai šalta, lauke apie 7 laipsniai šalčio, stovint šalo rankos ir kojos. Pasikeisdami su Janu eidavome į artimiausią parduotuvę truputį pasišildyti. Kai atvažiavo traukinys, prasidėjo grumtynės. Prie traukinio stovėję apsaugos darbuotojai net ėmė šaudyti į orą, kad suvaldytų minią ir nebūtų sutryptų žmonių. Žmonės puolė į vagonus, kai kas net paliko perone savo lagaminus, kad tik įsibrautų stovėti bent stačiomis. Mes netilpome…
Ėmėme laukti kito traukinio, kuris atvyko po valandos. Apie grafikus ar bilietus nebuvo ir kalbos – visi bėgo nuo karo ir gelbėjosi kaip išmano. Šįkart pavyko įlipti į vagoną ir net gauti vieną sėdimą vietą. Sėdėjome pasikeisdami arba abu pusiau sėdomis. O šalia mūsų 3 suaugusių asmenų šeima turėjo vieną sėdimą vietą, ant rankų – dviejų savaičių kūdikis. Daug žmonių stovėjo tambūruose, prie tualetų, ir taip važiavome 15 valandų iki Lvovo.
Kai pasiekėme Lvovą, traukinys į stotį net nevažiavo, nes ji buvo užkimšta pabėgėlių. Išlipome kažkur netoli miesto ir persėdome į laukiančius autobusus, kurie vežė Lenkijos pasienio link. Čia pirmą kartą per tą parą pavalgėme, savanoriai davė karštos arbatos. Laukė dar viena sunki užduotis – praeiti sienos kontrolę, o prieš mus stovėjo kokių 3000 pabėgėlių minia. Kai kas buvo be batų, kai kas – su šlepetėmis, vaikai, senukai… Išgirdau, kad išvakarėse čia mirtinai sušalo 3 mėnesių kūdikis, kol jo mama laukė eilėje praeiti pasienio postą. Nors buvo kovo vidurys, bet lauke vis dar laikėsi minusinė temperatūra.
Stovint eilėje, prie mūsų sustojo sunkvežimis, kuris atvežęs į Ukrainą humanitarinę pagalbą rengėsi grįžti atgal į Lenkiją. Vairuotojas pasiūlė lipti vidun ir šiltai kirsti sieną. Aš, kaip mandagi mama, atsitraukiau tolyn, galvodama, kad yra moterų su kūdikiais ir mažesniais vaikais, kuriems tokia pagalba reikalingesnė. Bet kažkodėl niekas nenorėjo lipti, vairuotojas po kurio laiko sugrįžo dar kartą, ir dar kartą. Kadangi niekas nelipo, Janas pasiūlė, kad liptume mes. Taip gana sėkmingai pasiekėme Varšuvą, iš kurios mus pasiėmė pažįstami Lietuvoje gyvenantys ukrainiečiai ir atvežė į Kauną, kuriame ir patys tuo metu gyveno.
Paryčiais pasiekėme viešbutuką, laimė, kad ten atsirado laisvas kambarys, gavome lovas, galimybę nusiprausti po dušu. Aš buvau tokia pavargusi ir sušalusi, kad palindau po karštu dušu, atsiguliau į lovą ir pusantros paros neturėjau jėgų net atsikelti. Labai skaudėjo nugarą, negalėjau nei stovėti, nei sėdėti. Tarpais atrodydavo, kad prarandu sąmonę. Man reikėjo savaitės, kad šiek tiek atsigaučiau ir susivokčiau, kas nutiko ir kur esu. Žinoma, būdama tarsi transo būsenos, aš sugebėjau susirasti artimiausią prekybos centrą, nusipirkti šiek tiek maisto produktų. Jaučiausi tarsi tai būčiau ne aš, tarsi būčiau negyva. Vaikas patirtą stresą išgyveno šiek tiek lengviau – jau kitą dieną pasiėmė telefoną, ėmė naršyti, žaisti kažkokius žaidimus.
Man Kaunas iš karto patiko, ramus jaukus miestas, viskas netoli, patogu važiuoti visuomeniniu transportu. Džiaugiausi, kad turime kur laikinai gyventi, nes juk pabėgėlių srautas Kaune buvo didelis. Susiradau feisbuko grupę „Ukrainiečiai Kaune“, sužinojau, kaip nusipirkti telefono kortelę, kaip nuvykti į pabėgėlių registracijos centrą, kaip man gali artimieji pervesti pinigų iš Ukrainos. Ukrainiečiai dalinosi visa reikalinga informacija, o aš niekada gyvenime nebuvau viena keliavusi į užsienį. Buvo tekę tik atostogauti Turkijoje ir Egipte, bet ten viską organizuodavo kelionių agentūros…
Po poros savaičių pradėjau ieškoti, kur mes galėtume persikelti gyventi ilgesniam laikui. Pavyko rasti butuką su baldais, bet jame nebuvo jokių buities daiktų – nei patalynės, nei indų. Visa tai padėjo gauti Raudonojo kryžiaus organizacija ir geri žmonės. Tiek pagalbos, tiek gerumo, paslaugumo, kiek gavau Lietuvoje, nebuvau patyrusi. Pamenu, neturėjome pinigų, o labai norėjosi kažko saldaus, tai viena moteris mums perdavė stiklainiuką obuolienės. Ji buvo tokia skani, saldi, pamenu, su vaiku atidarėme stiklainiuką ir mėgavomės kiekvienu šaukštu. Žmonės padėjo mums viskuo – gavome skalbimo miltelių, higienos priemonių, visko, ko reikia gyvenimui.
Ukrainoje mes visi gyvenome gerai, pirkome madingus drabužius, o kai prasidėjo karas, visa tai pasidarė nebesvarbu. Pasakysiu atvirai – pirmus drabužius čia, Lietuvoje, nusipirkau tik po kokio pusmečio. Juk kai eini pirkti naujų drabužių, turi būti nuotaika, noras gerai atrodyti. O mano būsena buvo visai kitokia, nuolatinis suvokimas, kad Ukrainoje žmonės miršta, bombarduojami miestai, perkainojo vertybes.
Janui ieškojau mokyklos, kad būtų netoli nuo mūsų gyvenamosios vietos. Daug Kaune gyvenančių ukrainiečių pasirinko rusišką A. Puškino gimnaziją. Bet aš pagalvojau, mes pabėgome nuo Putino sukelto karo ne tam, kad Lietuvoje mano vaikas mokytųsi rusiškai. Vienareikšmiškai – rusų kultūra mums netiko. Jei gyvename Lietuvoje, turime gerbti tos šalies kalbą, o vaikai kalbą išmoksta gana greitai. Be to, galvojau, didelis intelekto krūvis leis greičiau užmiršti karą. Juk kai atvykome į Lietuvą, Janas dėl patirtų išgyvenimų buvo pradėjęs mikčioti. Paskui tai praėjo.
Netoli mūsų namų buvo dvi lietuviškos mokyklos. Viena jų – Kauno Suzuki progimnazija. Aš jaunystėje buvau skaičiusi Šiniči Suzuki knygą „Po trejų jau vėlu“ – apie ankstyvąjį vaikų ugdymą, kuri man padarė didelį įspūdį. Visos Suzuki idėjos man atrodė teisingos ir priimtinos, tad palaikiau likimo ženklu, kad būtent tokia mokykla yra arti mūsų namų. Vieną kartą nuvykome į mokyklą pakalbėti su direktore, ar priims, kitąkart vežėme dokumentus, o trečią kartą į pamokas Janas vyko jau vienas pats, pareiškęs norą, kad aš jo nebelydėčiau. Jis buvo pirmasis ukrainiečių vaikas šioje mokykloje.
Ir čia patyrėme begalinį žmonių gerumą. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos mokytoja jau kitą dieną už savo pinigus jam nupirko uniformą. Klasės draugų tėvai, sužinoję, kad atėjo mokytis ukrainietis, vis įduodavo tai sausainių, tai kokį skanumyną. Suzuki progimnazija yra muzikinės pakraipos. Janas Ukrainoje nesimokė muzikos, bet aš manau, kiekvienam vaikui naudinga išmokti groti kokiu nors muzikos instrumentu. Janui mokykla iškart padovanojo dūdelę – atrodytų, smulkmena, bet kai svetimoje šalyje esi vienas, tai labai svarbu. Janas kiekvieną vakarą grodavo dūdele, net bijojo, kad kaimynai neateitų bartis, kad triukšmaujame. O dabar pradėjo mokytis groti gitara, tai jam labai patinka. Taupome pinigus, kad galėtume nusipirkti savo instrumentą.
Janas sako, kad labai pasiilgo Ukrainos, – savo namų, visų ten paliktų daiktų, giminaičių, draugų. Tačiau mokytis jam labiau patinka Lietuvoje. Ir man patinka, kad čia mokykloje vaikai būna be telefonų, per pertraukas žaidžia stalo tenisą, stalo futbolą ar sukrinta ant minkštasuolių pailsėti ir pakalbėti.
Didžiulis įvykis buvo dalyvavimas TV projekte „Tūkstantmečio vaikai“. Aš užpildžiau rastą anketą, tada laidos organizatoriai paskambino Janui, jis praėjo atranką ir buvo pakviestas dalyvauti laidoje. Mokykla padovanojo kostiumą ir marškinius, kad gražiai atrodytų. Jį lydėjo visa klasė su palaikymo plakatais, po laidos vaikai važiavo į makdonaldą, vaišinosi saldainiais. Žinoma, Janas šiek tiek nuliūdo, kad netapo nugalėtoju, bet ta patirtis buvo nuostabi, tikriausia ją prisimins visa gyvenimą.
Aš Ukrainoje dirbau ekonomiste, bet Lietuvoje nemokant kalbos tokio darbo susirasti neįmanoma. Dabar dirbu nuotoliu ukrainiečių firmoje, labai noriu lankyti lietuvių ir anglų kalbos kursus, bet į juos patekti yra eilės. Nežinia, kiek mes gyvensime Lietuvoje. O galbūt nebebus kur grįžti ir čia liksime ilgam? Niekas nežino, kiek truks karas. Aš mintimis vis esu su Ukraina, kas pusvalandį internete ieškau žinių, kas vyksta, ar mano artimieji gyvi.
O Janas gyvena taip intensyviai, kaip net Ukrainoje negyveno, – jį užrašiau į sporto mokyklą, ir kiekvieną dieną po pamokų lanko kovų menu treniruotes. Treneris – didžiulis autoritetas, jis kaip tėvas – ir pabendrauja, ir paauklėja. Janas jau nemažai supranta lietuviškai. Jis per karą patyrė ir išmoko daug dalykų. Nemaniau, kad XXI amžiuje didžiausias vaiko noras gali būti taika. Man atrodo, kad tuo metu, kai sėdėjome slėptuvėse ir slėpėmės nuo bombų, Janas suaugo. Man net suspaudžia širdį, kad jis nesvajoja apie jokius materialinius dalykus, neprašo drabužių, žaislų ar kokių išmanių prietaisų. Jis sako: „Mama, pataupykim“.
Dėja Aukštkalnytė, dr., Kauno Suzuki progimnazijos direktorė:
„Kai kurie vaikai, įžengę į mokyklą, krūpčiojo nuo kiekvieno naujo garso ir atrodė visada pasirengę bėgti, slėptis, gal net gintis.“
Praėjusiais mokslo metais Kauno Suzuki gimnazijoje mokėsi 10 vaikų iš Ukrainos, daugiausia priešmokyklinėse klasėse. Šiais mokslo metais mokosi 6 ukrainiečiai, kurių amžius – nuo 6 iki 13 metų.
Kokių iššūkių buvo pačiai mokyklai, sutikus priimti ukrainiečių vaikus?
Liūdino tai, kad ne visus vaikus, dėl kurių tėvai kreipėsi į mokyklą, galėjome priimti. Po pirmųjų vaikų integravimo ukrainiečių bendruomenėje pasklido informacija, kad esame viena iš ukrainiečius vaikus priimančių Kauno mokyklų. Deja, nors dirbame jau dviejuose pastatuose, – pradinio su priešmokykliniu ugdymu filiale Šiaurės prospekte ir pradinio, priešmokyklinio bei progimnazijos klasių filiale A. Stulginskio gatvėje, ne visose klasėse buvo vietų naujokams, nesvarbu, ar jie vietiniai, ar atvykę. Klasių komplektų skaičius tvirtinamas pavasarį ateinantiems mokslo metams, ir mokyklos valia jo pakeisti negalima – tam reikia savivaldybės tarybos sprendimo.
Praktiniai sunkumai – palyginus su Lietuvos statistika, jaunas mokytojų kolektyvas, kuriam visiškai svetimas rusų kalbos vartojimas. Šią problemą jaunimas įveikė puikiai, su vyresniais ukrainiečiais ugdymo klausimus spręsdami pasitelkdavo IT vertėjus. Su jaunesniais rėmėmės vyresnių kolegų patirtimi, kurie dar bent iš dalies moka rusų kalbą. Be to, turime kijevietį mokytoją – poliglotą, kuris jau dešimt metų gyvena Lietuvoje ir padeda kolegoms spręsti komunikacijos klausimus.
Dar viena skaudi problema – atvykusių vaikų psichinė būklė. Kai kurie, pirmą kartą su tėvais įžengę į mokyklą, krūpčiojo nuo kiekvieno naujo garso ir atrodė visada pasirengę bėgti, slėptis, gal net gintis. Trečiokas, atėjęs su mama ir jaunesniuoju broliu, atrodė kaip šeimos galva, pasirengęs kovoti už silpnuosius savo šeimos narius. Ir nors daug viso mokyklos kolektyvo pastangų reikia, padedant įveikti karo sukeltas traumas, negali nesižavėti jų gyvybine energija ir gebėjimu nepasiduoti.
Ką parodė praktika – kas sudėtingiausia?
Pradėjus mokytis mokykloje, Lietuvos švietimo įstatymas nenumato išimčių ar nuolaidų, kad vaikui programa būtų palengvinta arba pakeista. Priešmokykliniame amžiuje mokinių pažangos ir pasiekimų vertinimas dar neformalus, remiasi ilgalaikiu vaiko elgesio stebėjimu ir bendrųjų kompetencijų vertinimu. Penkiametis-šešiametis, net ir nekalbėdamas, gali puikiai demonstruoti, kaip jis seka aplinkinių pavyzdžiu, moka, kaip ir bendraamžiai, pasirūpinti savo apranga, saugoti daiktus, naudotis mokymosi priemonėmis, ir pan. Vaikai skirtingi, bet mokosi greitai. Ir dėl svetimos kalbos mokymosi ankstyvame amžiuje problemų nekyla – norėsi žaisti su draugais, prakalbėsi bematant.
Su vyresniaisiais kyla formalaus vertinimo problema: ukrainiečių mokymosi programos, kaip supratome nuo pirmųjų dienų, skiriasi, priklausomai nuo to, ar vaikai gyveno mieste, ar kaime, ar mokėsi rusakalbėje mokykloje (kurioje ukrainiečių kalbos pradedama stipriai mokyti nuo 5 klasės), ar ukrainietiškoje mokykloje, kokia buvo jo asmeninė raida ir gebėjimai, o ką reikia nurašyti psichologinėms ir vien materialinėms problemoms kuriantis Lietuvoje. Materialiai juos remiame visa mokyklos bendruomenė – nekalbant apie daiktus ir mokymosi priemones, vaikų vykimus į ekskursijas, edukacinius renginius, būrelių lankymas yra teikiamas mokyklos lėšomis. Tuo tarpu lietuviškų standartizuotų testų rašymas vis artėja, tad lauksime nurodymų iš Švietimo ministerijos apie ukrainiečių vertinimo ypatumus, ypač lietuvių kalbos pasiekimų vertinimą.
Kiek padeda tai, kad mokykloje daug muzikos? Ar meninė pakraipa nors kiek palengvina adaptaciją?
Grojimas muzikos instrumentu yra toks pats visose šalyse, yra net banalus posakis, kad muzika – tai tarptautinė kalba. Grodami tą patį repertuarą, vaikai supranta vienas kitą be žodžių. Tačiau užsieniečių integravimosi mokykloje prasme muzikavimo reikšmė daug praktiškesnė, nes dainuoti bet kuria kalba yra daug lengviau negu kalbėti. Dainuodami nežinomos kalbos žodžius, mes sugebame taisyklingiau juos ištarti, kartu kaupdami žodyną ir ne per taisykles, o per gyvą kalbos vartojimą susipažindami su sakinio konstrukcija ir gramatika. Be to, dainų priedainiai paprastai kartojami keletą kartų, o tai skatina greičiau įsiminti net sunkesnius žodžius. Pateiksiu dar visai šviežią pavyzdį. Pernai viena klasė dainavo V. V. Landsbergio dainą „Obuoliai“. Ukrainietis berniukas dalyvaudavo pamokose, bet dainuodavo tik priedainį, kuriame nuolat kartojamas žodis „obuoliai“. Vasarą atostogavome, o rudens sporto šventės metu kaip prizai vaikams buvo dalinami obuoliai. Jis pribėgo prie manęs džiugia mintimi šviečiančiomis akimis: „Ar mūsų dainoje buvo toks žodis – „obuoliai“?“ Buvo matyti, kaip jam smagu, kad atpažino lietuvių kalbos žodį visai kitame kontekste, buitinėje aplinkoje. Atrodo, tą dieną įvyko persilaužimas, nes dabar kalbamės su juo lietuviškai, ir jis viską supranta, tik atsakyti dažniau drįsta rusų kalba – pasako lietuviškai ir „pasitaiso“ linksnius bei kai kuriuos žodžius rusiškai. Akivaizdu, kad muzika padeda pagreitinti kalbos suvokimą, pagerina tartį ir skatina jos vartojimą. O smagiausia, kad visi vaikai dalyvauja bendruose klasių ir mokyklos koncertuose, du net pradėjo groti gitaromis!
Kaip sekasi spręsti kalbos problemą – kokia kalba bendraujama, lietuviukai turbūt rusiškai nemoka?
Kaip jau minėjau, kalbos barjerą daugiau jaučia vyresnieji. Priešmokyklinukai, jeigu reikės, į pirmąją klasę ateis kalbą mokėdami tiek pat, kiek bendraamžiai lietuviai. Vienoje iš priešmokyklinių klasių ukrainietė mergaitė jau pademonstravo mokytojai geriausią klasėje lietuviškos abėcėlės pažinimą! Vyresniesiems svarbu, kad klasė būtų draugiška ir padėtų, padrąsintų bendrauti. Panašu, kad šie lūkesčiai išsipildė: vaikai jaučiasi gerai, siaučia su klasiokais pertraukų metu, eina kartu namo po pamokų ir – neįtikėtina, vaikai juk taip nedaro! – patenka į direktorės kabinetą pasiaiškinti dėl kolektyvinių prasižengimų. Kai septintokas Janas dalyvavo LRT laidoje „1000-mečio vaikai“, visa klasė entuziastingai vyko į Vilnių jo palaikyti. Ir bendrauja jie keistu lietuvių-anglų-rusų kalbų mišiniu, po pamokų išsitraukdami mobiliuosius telefonus (pamokų metu telefonais naudotis negalima, ukrainiečiams – tik su mokytoju). Įdomu, kad bendraujant lietuviams klasės draugams slavų kalbų grupė darosi suprantamesnė, tad ateityje galime turėti daugiau užsienio kalbų mokančių tautiečių. Vaikai girdi ir domisi, o kalbų mokėjimas visada yra didelis turtas. Nauda abipusė!
Ar jaučiate, kad atvykę vaikai turi trauminę patirtį?
Tikrai taip. Dar prieš tėvų pasakojimus apie dvi savaites, praleistas namo rūsyje, oro pavojaus signalų kauksmą ir sprogimų garsus, pažvelgus į vaiką, matyti jo pažeidžiamumas. Pirmuose susitikimuose su mokyklos administracija, klasių auklėtojais ir kitais mokyklos darbuotojais elgiamės atsargiai, juose būtinai dalyvauja vaiko tėvai. Mūsų mokykla gana atvira (nors karantinas paveikė visus), tad tėvai, jeigu poreikis akivaizdus, gali užeiti į vaiko klasę, pabūti su juo, kiek reikia. Šiemet šios problemos jau nebėra – visi po vasaros sugrįžę vaikai jaučiasi SAVO mokykloje, su SAVO draugais ir mokytojais.
Kaip mokykla solidarizuojasi su kovojančia Ukraina?
Esame solidarūs, esame už Ukrainos pergalę. Kai viskas prasidėjo, tėvų iniciatyva surinkome labdarą reikalingų daiktų tvarkingai su užrašais ją pakavome ir keliais ekipažais vežėme į surinkimo punktus. Rudenį rengėme labdaros akciją mūsų mokykloje besimokančių vaikų šeimoms remti. Kad ir kaip būtų keista, ukrainiečių šeimos, bent jau mūsų mokykloje, nei prašo paramos, nei primena apie materialinius nepriteklius. Tad paramą pinigais teikiame pagal galimybes, asmeniškai arba dalyvaudami kitų paramos organizacijų veikloje. Iš tiesų atvykusiems į Lietuvą labai reikia asmeninio bendravimo ir nuoširdaus dėmesio, nes gyventi svetimoje šalyje nelengva būtent suaugusiesiems. Tikrai žinau, kad mokytojai ir vaikų tėvai stengiasi bendrauti su ukrainiečių šeimomis asmeniškai, patarti, padėti. Ukrainiečių vaikų mamos mielai ir aktyviai dalyvauja tėvų susirinkimuose, įsijungia į klasių veiklas. Tikiuosi, mūsų santykiai daro jų gyvenimą bent kiek lengvesnį.
Ką mūsų vaikams duoda naujų bendraklasių atsiradimas?
Kaip jau minėjau, užsienio kalbų pažinimas kur kas prasiplėtė, nes iki ukrainiečių atvykimo bent jau Kaune slavų kalbos skambėjimas ir tartis vaikams buvo svetimi dalykai. Linkusiems į humanitarinius mokslus vaikams tai gali būti paskatinimas studijuoti. Kartu išsiplėtė pasaulio pažinimo horizontas: viena, kai vadovėlyje paskaitai apie Rytų Europą, buvusias sovietines respublikas, o visai kas kita, kai sutinki tų šalių atstovus. Staiga ir istorija pasidarė tokia aktuali, ypač ieškant sąsajų tarp mūsų valstybių dabarties ir praeities: Vytauto žirgų girdymas Juodojoje jūroje nebeskamba kaip tolima legenda, nes Juodoji ir Baltijos jūros rėmina ir dabartinės istorijos eigą.
O asmeninės patirtys, visam gyvenimui užsimezgusi daugystė yra ypatinga vertybė. Tai ne susirašinėjimas, ne vaizdo pokalbiai, ne kompiuteriniai žaidimai nuotoliu, bet gyvas bendravimas. Mūsų vaikystės draugai dažnai mus lydi visą gyvenimą, todėl ateityje įvertinsime, kad turime artimų draugų ne tik savo kieme, savo mieste, bet kitoje šalyje! Ir linkėsime vieni kitiems taikos, kad galėtumėme vieni pas kitus saugiai keliauti visai kitomis aplinkybėmis…
Rasa Grinkevičienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikai, pažinę karą“ ir 2023 metams skyrė 4000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2023 metų sausio 26 dieną.
