Kas šie vaikai – žmonijos išsigelbėjimas ar nuosprendis jai? Visa dažniau ir garsiau kalbama apie vaikus, vadinamus egzotišku indigo vardu.
Adamas, Saimonas ir Lana
Šešerių metukų Adamas gali papasakoti viską apie naudingąsias iškasenas tų šalių, virš kurių praskrenda lėktuvu. Jis regi Žemės gelmes, jaučia procesus, vykstančius jos plutoje ir gali išpranašauti žemės drebėjimus. Vienąsyk jis atsisakė pasilikti viename name, kurio pamatai esą labai netvirti.
Saimonui – dešimt. Jis dar nežino medicinos terminų ir to, kaip vadinasi kažkokios gyslelės, plėvelės ir arterijos. Bet jis kviečiamas į gydytojų konsiliumus, kur reikia nustatyti tikslią diagnozę. Geresnio diagnostiko, negu šis berniukas, gydytojai nežino. Jis regi ligas ir žmogaus organus kūno viduje.
Saimonas tiksliai žino, kad bus chirurgas ir jau dabar studijuoja medicinos žinynus, enciklopedijas bei be baimės vaikšto į morgus pasižiūrėti, kaip skrodžiami lavonai.
Lanai neseniai sukako septyneri. Ji atmintinai moka įvairių religinių konfesijų „šventųjų“ knygų turinį.
Jos pašaukimas – būti naujo, teisingo tikėjimo, suvienysiančio mūsų irstantį nuo prieštaravimų pasaulį, pagrindėja. Su Lana plačiai bendrauja įvairių konfesijų hierarchai. Mergaitė kalba taip racionaliai, kad tai visai nesusiję su jos pačios, gimusios Kaukaze, temperamentu. Mergaitė augo karo sugriautoje kalnų gyvenvietėje ir pagrindiniu vyresnių už ją brolių rūpesčiu buvo neleisti „šeimos gėdai“ bendrauti su pašaliniais. Mergaitė juk galėdavo drąsiai išrėžti į akis suaugusiam dėdei: „O tu juk numirei!“ Ir jeigu po to jis žūdavo kare ar mirdavo nuo infarkto, būtent Lana būdavo laikoma jo mirties priežastimi.
Vienąsyk Lanai prisisapnavo sapnas, kad vienoje bažnyčioje ji turinti gauti itin svarbią „šventąją“ knygą.
Kai ji į šią bažnyčią nuvyko, joje nebuvo dvasininko, kuris galėtų knygą įteikti. Aplinkiniai žmonės surado jį visiškai senutėlį ir atvedė į bažnyčią. Bet toje vietoje, kur mergaitė regėjo įėjimą, stovėjo siena.
Su dideliais sunkumais, įveikę nepasitikėjimą tokiu egzotišku informacijos šaltiniu, šią sieną žmonės sugriovė. Už sienos, pasirodo, būta įėjimo į senovinę biblioteką. Į ją Lana ir nuvedė senutėlį šventiką: „Aš privalau gauti šią knygą“. Be knygos, šioje bažnyčioje Lana gavo dovanų ir senovinę ikoną. O jos apsilankymas paliko neišdildomą įspūdį nuo panašių stebuklų atpratusiems dvasininkams.
Tiesiog kitokie
Ir Adamas, ir Saimonas, ir Lana – indigo. Taip vadinami naujosios kartos vaikai dėl ypatingos, mėlynai-violetinės jų auros spalvos. Kai kurių autorių tikinimu, elektromagnetinių bangų, sklindančių nuo indigo kūnų, diapazonas siekia nuo 3 222 000 iki 11 350 000 hercų – triskart didesnis negu įprasto žmogaus.
Būtent dėl šio elektromagnetinio diapazono ir susiklosto jų auros (žmogaus jėgos lauko vizualinio atspindžio) spalva. Prisiminkime vaivorykštę. Mėlyna ir violetinė – energetiškai pačios sodriausios spektro spalvos. Tokios aukštos energetinės vibracijos leidžia priimti ir įsisąmoninti kur kas daugiau informacijos už tą, prie kurios mes įpratome. Todėl indigo vaikai pasižymi išskirtiniais telepatiniais sugebėjimais. Iš čia – jų įgimta išmintis ir galėjimas semtis žinių tiesiai iš informacinio Žemės lauko.
Tikinama, jog indigo intelekto koeficientas vidutiniškai lygus 130, tuo tarpu iš paprastų vaikų šį rodiklį turi tik vienas iš 10 tūkstančių. Abu indigo smegenų pusrutuliai veikia vienodai, ir jie išnaudoja ne 3-4 procentus jų galimybių, o nepalyginamai daugiau. Indigo puikiai valdo kompiuterį ir kitą elektroninę techniką, net jei jų niekas to nemokė.
Prie indigo ypatumų priskiriamos net unikalios kepenys, dėl kurių jie gali „virškinti vinis“, t.y. niekaip nereaguoja į visiškai nesuderinamus produktus (tokius kaip rauginti agurkai su pienu). Jie fiziškai daug atsparesni už bendraamžius, rečiau serga ir beveik nesiožiuoja.
Bet ne viskas taip gerai. Savižudybių skaičius tarp indigo vaikų labai didelis. Tarp savižudžių, nesulaukusių 10 metų amžiaus, indigo siekia 90 proc. Psichologų nuomone, tai nepatvarios psichikos ir rimtų vidinių problemų požymiai. Daugelis prisimena kelis panašius incidentus, įvykusius pernai JAV ir Europoje, kai vaikai šaudydavo į bendraklasius ir mokytojus. Visi šie vaikai buvo indigo. Toks buvo jų protestas prieš nesupratimą.
Indigo sąvoka – tai ne supertalentingumo supratimas. Šie vaikai – ne unikalūs. Jie – kitokie, pasižymintys tokiomis išskirtinėmis savybėmis, kad kai kurie tyrinėtojai mano, jog jie gali tapti naujos žmonių rasės pradininkais. Ir naujos civilizacijos kūrėjais.
Šia tema labai besidomintys amerikiečiai indigo vaikus pirmąsyk pastebėjo dar 1970 metais. Naujosios kartos gimimą jie ypač sieja su 1984 metais įvykusiu „planetų paradu“.
Globėjai ir karvedžiai
Tai kas gi yra indigo? Karta, atėjusi į šį pasaulį, jau suvokdama savo paskirtį jame? Su jau susiformavusiu teisingumo modeliu, kurį ji pasirengusi diegti visomis savo galiomis?
Aštuonmetis Danielius išsirinko savo globėju vieną iš karinės mokyklos vadovų, generolą, gerokai prisiragavusį parako: „Jis – geras kariškis, ir aš privalau išmokti iš jo vadovauti armijai“.
Indigo vaikai iš anksto žino, kokia privalo būti šalis, visuomenė, šeima. 2,5 metukų Entonio namuose apie musulmoniškas šeimynines tradicijas žino nebent senelis – arabistas. Bet su vaikaičiu jis jų neaptarinėja – dar per mažas. Tad iš kur vaikui susiformavo aiškus įsitikinimas, kaip privalo elgtis vyras, o kaip – moteris? Ir šis įsitikinimas labai primena taisykles, priimtas arabų pasaulyje. Vyras rūpinasi šeimos saugumu, jis – gynėjas. O moteris jį prižiūri. Savo draugės Elenos jis prašo padėti nusimauti jam kojinaites. Užtat kai vaikams darželyje dalijami sausainiai, jis jai reikalauja dvigubos porcijos – juk jam reiks „maitinti šeimą“. Iš kur jame tai?
Indigo vaikai tarp paprastų vaikų – visada lyderiai, vadovai, globėjai. Jie pasirengę kitus mokyti: „Leisk, aš tau paaiškinsiu, kaip!“, „Darykime kartu“. Jie pasižymi įgimtu teisingumo jausmu ir gebėjimu užglaistyti bet kokį konfliktą.
Indigo žino, ko jiems gali prireikti gyvenime. Todėl į jų reikalavimus vis dėlto reikėtų atsižvelgti. Štai trejų metų Emilis pasiūlė tėvams mokyti jį italų kalbos, neypatingai aiškindamas, kam ji jam reikalinga. 2,5 metukų Angelika pritrenkia visai ne vaikiškos kalbos logika. Be to, jau dabar aišku, kad jos rankos bus itin talentingos, juk jau dabar ji sugeba jomis vikriausiai suverti pačius mažiausius biserio karoliukus. Sulyginkite su įprasta vaikiška nekoordinuota judesių motorika!
Palaima ar bausmė
„Tokias atžalas auginantys tėvai žino, kad net vienas indigo vaikas paverčia tėtį, mamą, senelius ir auklę „nuvarytais arkliais“, o pas mus auga net du tokie, – sako viena mama. – Jiems skiriamos visos mūsų jėgos. Tėveliui tenka daug dirbti, kadangi atžalėlės reikalauja nemažų finansinių „investicijų“ į savo protinį, intelektualinį ir fizinį vystymąsi. Su jais nuolat būna auklė ir aš. Miega jie trumpai, o visą tą laiką, kai nemiega, pateikinėja nesuskaičiuojamas virtines klausimų. Mes dainuojame, šokame, bėgiojame, lipdome, piešiame, siuvinėjame ir t.t. Ir visa tai – sparčiu tempu“.
Hiperaktyvumas – dar vienas charakteringas indigo vaikų bruožas. Bet jų hiperaktyvumas ypatingas, neturintis nieko bendra su nenustygimu vietoje. Indigo neįmanoma atitraukti nuo įdomaus užsiėmimo.
Jie itin susikaupę, kol nepatenkina savo smalsumo.
Beveik visi indigo vaikų tėvai tiesiog rauda nuo savo atžalų aktyvumo. Esama ir tokių, kurie bijo jų sugebėjimų. „Tomas, sulaukęs dvejų metukų, piešdavo mus, gaubiamus kažkokių šviesos blyksnių, ir kiekvienas blyksnis turėdavo savo spalvą. Į klausimą, kas tai, ištardavo nesuprantamą žodį…“, – gūžčioja pečiais jo tėtis. „Keturmetė Diana rimtai kalba apie sielą ir anapusinį pasaulį. Dabar yra susidomėjusi anatomija“, – stebisi mergaitės tėvai. „Mano sūnus jau ketverių metų išmoko skaityti. Raides, tiesa, pažinojo dar prieš gerai išmokdamas kalbėti. Skaitydavo viską iš eilės, be perstojo. Visos mūsų jėgos būdavo skiriamos tam indigo keistuoliui. O su dukra neturėjau jokių problemų. Aš visada sakau, kad Dievas suprato, jog dviejų tokių vaikų aš neištverčiau, ir pasiuntė man protingą, paklusnią ir lengvai auklėjamą mergaitę”, – atvirauja viena mama.
Deja, kol kas pasaulyje vyrauja nuomonė, jog indigo vaikai – tai ne kas kita, kaip tiesiog be galo išlepintos atžalos. „Reikia jiems gerokai įkrėsti beržinės košės, kad taptų normaliais“,– tokių nuomonių vis dažniau pasirodo spaudoje ir internete.
O štai supratingo tėvo nuomonė: „Indigo vaikai – išties didelė problema tėvams. Mane patį vaikystėje dažnai užrakindavo namuose ir neišleisdavo į žmones, nes aš pernelyg gerai viską „matydavau“ ir garsiai komentuodavau! Dabar pats auginu porą vaikų. Abu – indigo. Ačiū Dievui, iš asmeninės patirties žinau, ką reiškia būti ne tokiems, kaip visi. Su tokiais vaikais reikia ypatingo bendravimo. Bet pirmiausia į juos dera žvelgti pagarbiai. Tai – tikros asmenybės“.
Kas padės indigo tėvams
Pati didžiausia problema tokiems vaikams ir jų tėvams – mokykla. Itin dažnai susidūrimas su visuotinai priimta mokymo sistema, kur pagrindinis mokytojų uždavinys – visus vaikus „atvesti“ į bendrąjį lygį, indigo vaikui virsta tragedija. Mat daugelis iš jų patenka į atsiliekančiųjų gretas.
Iš indigo mamos laiško: „Pagrindinė indigo tėvų problema slypi ne tik sekinančiame bendravimo su superaktyviu bei supersmalsiu vaiku maratone, bet ir negalėjimas gauti nors kokių profesionalių jų auklėjimo rekomendacijų. Konsultavimasis su vaikų psichiatrijos ir psichologijos valdininku man virto šoku. Kaip jums tokia specialisto frazė: „Bet kuris nukrypimas nuo vidutinės vaiko vystymosi normos yra laikomas patologija, kurią dera gydyti. Bet kuris vaikas-„genijus“ puikiai išgydomas tabletėmis ir injekcijomis. Debilus gydyti sunkiau“. Na, ir į ką gi man kreiptis pagalbos?“
Pasiūlymas spręsti indigo problemas išskirtinai medikamentiniais metodais – anaiptol ne retenybė.
Vieno vaikų klubo vadovybė išsyk perspėjo tėvus: jeigu taps aišku, kad vaikas vartoja kažkokius raminamuosius preparatus, prirašytus neišmanėlių medikų, galite į klubą neateiti.
Jau buvo organizuota tyrimų, davusių atsakymą į tai, kodėl šių dienų vaikams kartais kur kas sunkiau suvokti dėstomą medžiagą, su kuria jų bendraamžiai lengvai susidorodavo prieš dešimt metų. Priežastis ta, kad šiandien dominuojanti yra dešiniojo smegenų pusrutulio pusė, tuo tarpu prieš dešimtmetį tai buvo retenybė. O juk seniai žinoma, kad dešiniojo pusrutulio dominantai kitaip suvokia pasaulį, kitokios yra ir jų elgesio reakcijos. Jie žvelgia į pasaulį per jausmų ir emocijų, o ne per logikos prizmę, kaip „kairieji“. Vadinasi, ir jų mokymo metodai turi būti kitokie. Deja, jų įdiegimas kol kas telieka tik iliuzija.
Būtent todėl indigo vaikų tėvai vienijasi į klubus ir komitetus. Pasaulyje tokie klubai dažniausiai yra uždari, nes susidomėjimas tokiais vaikais yra didžiulis. Beje, ne tik iš specialiųjų tarnybų, bet ir iš bažnyčios pusės. Tą pačią mūsų jau minėtąją Laną, pavyzdžiui, priiminėjo ir Maskvos patriarchatas, ir Vatikanas. Tarptautiniu lygiu veikia indigo vaikų fondas, kurio pagrindinis tikslas yra palaikyti jų vystymąsi ir lavinimąsi. Be to, jeigu indigo vaikas gimė šeimoje, kuri dėl įvairių priežasčių negali užsiimti deramu jo ugdymu, tai, tėvams sutikus, jis gali būti įkurdintas kitoje šeimoje, turinčioje tokių galimybių ir sutinkančioje pasišvęsti tokiam vaikui. Ir šiais reikalais taip pat užsiima panašios organizacijos.
Pranašai savoje tėvynėje
Kai kurie suaugusieji indigo vaikus laiko šeštosios Žemės civilizacijos pirmtakais. Juk, kai kurių šaltinių tikinimu, mūsų civilizacija Žemėje – penktoji. Pačiais dramatiškiausiais istorijos momentais, kai, atrodytų, katastrofa neišvengiama, į Žemę pradeda atkeliauti speciali informacija ir gimsta nauja civilizacija. Stiprėjanti priešprieša tarp musulmoniškojo ir kito pasaulio, kvietimas kilti į šventąjį karą nepalieka vietos iliuzijai dėl santykinai taikaus naujausios istorijos vystymosi. Taigi masinis tokių neeilinių vaikų gimimas visoje planetoje tik papildomai tai įrodo. Būtent nerimą dėl ateities labiausiai ir jaučia indigo vaikai. Juk kodas „naudinga – žalinga, leistina ar draudžiama“ juose įsitvirtinęs nuo mažumės.
Įprastinė indigo vaikų reakcija į ką nors, kas elgiasi nederamai ar trukdo reikalingam procesui, yra vienareikšmiška: jo reikia atsikratyti. Tačiau su pykčiu ar įgimtu žiaurumu tai neturi nieko bendra, tai greičiau – racionalizmo pasireiškimas. Gerai dar, kad toks jų požiūris su kaupu kompensuojamas padidėjusiu teisingumo jausmu, duodančiu savus vaisius. Tiesa, gana netikėtus. Indigo veikia kaip diversantai sistemos viduje – griauna ją iš vidaus. Jie aktyviai priešinasi nusistovėjusiai tvarkai ir principams. Kai kurių tėvų prisipažinimu, jiems tik atrodo, kad jie vadovauja savo atžaloms. Realybėje tai vaikai jiems diktuoja. Kol kas tik jiems.
Taigi indigo karta dar susidurs su mūsų „homo sapiens“ pasaulio priešinimusi. Mat šio pasaulio atstovai vargu ar pripažins netolimoje ateityje kitokios žmonių rūšies egzistavimo faktą. Jau dabar aišku, kad indigo didybė, gabumai ir dvasingumas negali nekelti aklo susierzinimo. Ta pati Lana išsyk tampa lydere bet kurioje vaikiškoje kompanijoje, nežiūrint jos jauno amžiaus. O suaugusiųjų reakcija į ją nevienareikšmė. Savo gimtajame kaime ją mėgino nužudyti tikras senelis. Tačiau svarbiausia, ko negali atleisti indigo vaikams „normalieji“ – tai jų siekio visą aplinką paversti geresne.
Tik ar mes, žmonija, turime kitokį pasirinkimą?
Parengė Rita Milerienė
„Mamos žurnalas“
