Kiekvienai mamai ir tėčiui jų mažylis atrodo tobulas. Kartu su augančiu vaiku auga ir tėvų noras, kad toks pat tobulas būtų ir vaiko gyvenimas. Kad ne tik pirmieji žingsneliai, bet ir visas gyvenimas praeitų be gumbų ir mėlynių.
Puikiai suprantame, kad nubrozdintų kelių ir klaidų neišvengėme patys, neišvengs ir mūsų vaikai. Tik vis tiek labiau už viską norime, kad gyvenimas kuo mažiau skaudintų mūsų mažuosius. Kol galime (ir vaikas leidžia), esame šalia ir saugome. Vėliau mokome vaiką saugotis pačiam, o patys mokomės pasitikėti savo vaiku.
Saugus vaikas nesaugiam pasauly
Ką darome, norėdami apsaugoti savo vaikus? Dažniausiai gąsdiname. „Nebėk greitai, griūsi ir užsigausi“, „Lipk iš medžio, sprandą nusisuksi“, „Neik iš kiemo, kas nors gali tave pasičiupti ir nusivežti“. Bauginame vaikus dažniausiai tada, kai patys jaučiamės bejėgiai juos apsaugoti, kai nebekontroliuojame situacijos. Negali savo augančios atžalos (o ji ir nenori) laikyti visąlaik už rankutės. Pavyzdžiui, mama, kuri negali priversti savo sūnaus išlipti iš medžio, pykdama sako: „Nekaltink manęs, jei iškrisi ir susilaužysi koją!“ Tėvas, kuris negali priversti riedutininkės dukters prisisegti apsaugų, pyksta: „Kai nusitarkuosi kelius ir alkūnes, neateik pas mane verkdama!“
Tikriausiai jei mes tvirčiau jaustume, kad vaikai mūsų paklausys, nesigriebtume emocinio šantažo, kuris neduoda jokios naudos. Tad ką gi daryti? Paprasčiausiai ramiai aiškinti ir mokyti, „kas gali nutikti, jei…“ Šis principas tinka įvairiausiais atvejais – ar jūs padėtumėte jiems išmokti pereiti gatvę, ar stengtumėtės užtikrinti, kad jų niekada nenusivilios nepažįstami žmonės. Gal manote, kad paprastas kalbėjimas be gąsdinimo ir riksmo nepadarys vaikui didelio poveikio? Iš tiesų bus atvirkščiai – jūsų aiškinimas pasieks savo tikslą.
Baimė padeda ar trukdo?
Jei su savo mažuoju daug laiko praleidžiate kieme, tikriausiai dažnai girdite: „Jei būsi toks negeras, tave nusives piktas dėdė“.
Įspūdžiui sustiprinti parodomas koks nors pro šalį einantis vyriškis. Negalėdama nuraminti verkiančio berniuko mama (močiutė, auklė) „guodžia“: „Ai, kaip negražu, toks didelis vyras ir verki, pažiūrėk, vaikai iš tavęs juokiasi“. Tiesą sakant šiurpstu nuo tokių žodžių ir mėginu įsivaizduoti, kaip jie veikia vaiką. Maži vaikai mumis tiki ir pasitiki. Todėl koks baisus jiems turi atrodyti pasaulis, kuriame kiekvieno suaugusio dėdės reikia bijoti, kur iš tavęs pasijuoks, jei tu verksi, nes užsigavai ar atėmė mašinėlę. Aš nenoriu, kad mano vaikas augtų bijodamas žmonių, bijodamas bendrauti, nenoriu, kad jaustų gėdą, dėl to, kad verkia, kad pyksta, kad jam skaudu… Žinoma, aš nemanau, kad visi aplink – tik gera linkintys. Žinoma, mokysiu vaiką saugotis, atsirinkti, kas yra kas. Juk negalėsiu visąlaik būti šalia.
Kai gąsdiname vaikus, sakydami, kas atsitiks, jei jie ignoruos mūsų įspėjimus, mažai tikėtina, kad jie prisimins naudingą informaciją, tačiau kur kas didesnė tikimybė, kad jie pradės bijoti. Pavojingose situacijose juos sukaustys baimė ir jie nebemokės pasielgti racionaliai, pasinaudodami įgytomis žiniomis ir savisaugos įgūdžiais. Išsigandę jie nebegalės reaguoti greitai ir saugiai. Mūsų vaikams reikia strategijos, kurią galėtų panaudoti, jei nepažįstamas žmogus pradėtų netinkamai elgtis.
Kaip jiems paaiškinti, ką reiškia „netinkamai“? Turėtume aiškinti savo vaikams, kad reikėtų ypač atsargiai vertinti kiekvieną nepažįstamą žmogų, kuriam nepakanka vien tik trumpo pasisveikinimo. Prisiminkite ir tai, kad formuluotė „nesikalbėk su nepažįstamu žmogumi“ ne visai atitinka jūsų tikruosius norus. Jūs norite, kad vaikai paprašytų pagalbos tada, kai jiems jos reikia. Jei jie bijos nepažįstamų žmonių, pavojaus akimirką bus visiškai izoliuoti.
Neužkrėskime vaikų savo panika
Tik išgirdę apie tragediją, susijusią su vaikais, mes tuoj pat sustipriname savųjų priežiūrą. Kai kurie tėvai, anksčiau beveik nekalbėję apie asmens saugumą, skuba instruktuoti savo atžalas, o jų akivaizdi baimė ir susirūpinimas greitai persiduoda vaikams. Tačiau baimė užkerta kelią mokymuisi.
Įsivaizduokite, kaip tai atrodo vaiko akimis. Jis mato išsigandusius tėvus ir galvoja: jei tai išgąsdino mamytę ir tėvelį, vadinasi, tikrai yra labai baisu. Vaikas pradeda įsivaizduoti įvairiausias baisenybes. Jis nebegirdi ir nebeprisimena jūsų pamokymų, bet vaizduotėje kuria paveikslus su žiauriai besielgiančiais baisiais žmonėmis. Vėliau, kritinėse situacijose prireikus prisiminti ir pasinaudoti saugumą užtikrinančia strategija, didelė tikimybė, kad jų vaizduotė vėl persistengs ir jie nebesugebės tinkamai reaguoti.
Mūsų baimė yra meilės savo vaikams rezultatas, bet mūsų pareiga ją suvaldyti. Kalbėdami su vaikais apie asmens saugumą, mes privalome išlikti ramūs ir dalykiški. Augant vaikams, vienas iš sunkiausių mūsų uždavinių yra padėti jiems susikurti realistišką saugumo jausmą.
Taigi kaip išugdyti teisingą atsargumo ir pasitikėjimo derinį? Pirmiausia visą laiką sakykite vaikams, kad daugeliu žmonių verta pasitikėti. Kai vaikai bus pakankamai paaugę, kad galėtų suprasti, jog, žinoma, ši taisyklė turi išimčių, pasakykite jiems, kad būna žmonių, kurių reikėtų pasisaugoti. Ne tik netikslinga, bet ir pavojinga aiškinti vaikams apie jų pasaulio pavojus, kol jie tų pavojų dar negali suprasti.
Kyla klausimas: kokiame amžiuje vaikai jau gali normaliai priimti šią informaciją? Atsakymas priklauso ne tiek nuo vaiko amžiaus, kiek nuo jo gebėjimo suvokti, kad pasaulis yra kartu ir geras, ir blogas. Tam suvokti reikia laiko ir emocinio bei intelektualinio brandumo.
Kaip paaiškinti vaikams apie pavojus?
Vienas iš būdų apginti savo vaikus – kontroliuoti savo emocijas, reaguojant į naujienas. Kai per televiziją rodomas reportažas apie žiaurų nusikaltimą, turime prisiminti, kad nenorime savo nerimu užkrėsti savo vaikų. Patartina skirti minutėlę savo mintims sukaupti, o tada, pasinaudojant ką tik išgirstomis naujienomis, pamokyti savo vaikus vertingų apsisaugojimo įgūdžių. Neblogai aptarti tai, ką matėte ir girdėjote. Tai puikus būdas patikrinti, ką vaikas suprato, ir paaiškinti tą informaciją, kuri buvo nesuprantama. Tai puiki galimybė pasipraktikuoti, nenaudojant aliarmui skirtų žodžių ir frazių.
Jei skatinsite atvirą bendravimą, tikėkitės, kad galiausiai vaikas ateis pas jus su klausimais. Norint efektyviai mokyti asmens saugumo, jums reikia žinoti, kaip geriausiai vaikui aiškinti, priklausomai nuo jo amžiaus ir supratimo lygmens. Čia, kaip ir aiškinant apie seksą, geriausia yra leisti, kad pokalbį vestų vaiko susidomėjimas ir smalsumas – jūs juk nenorite užversti vaiko jam nesuprantama informacija. Tarkime, jūsų 7 metų vaikas staiga paklausia: „Ką reiškia priekabiavimas?“ Vienas iš galimų jūsų reagavimo būdų yra toks: „Pirmiausia pasakyk, kaip tu tai supranti, tada man bus aišku, ką tu jau žinai.“ Tokiais momentais nebūtų gėdinga pasitelkti vieną ar kitą knygą. Nors jūs gal tikitės trumpo pokalbio, būkite pasiruošę tam atvejui, jei vaikui susikaupė daug klausimų iš anksčiau.
Be saugumo jausmo neįmanomas dvasinis augimas
Šį straipsnį noriu pabaigti ištrauka iš Deepak Chopra knygos „Septynios dvasinės taisyklės tėvams“.
Jei suaugęs žmogus jaučiasi saugus, vadinasi, tuomet, kai jam dar nebuvo ir dvejų, jis nebuvo tramdomas baimės, veikiau drąsinamas ir skatinamas nepaisyti nesėkmių, branginti savarankiškumą nepaisant atsitiktinių žaizdų, atsirandančių kartkartėmis susiduriant su realaus pasaulio daiktais. Nukristi – ne tas pat, kas patirti nesėkmę, susižeisti – ne tas pat, kas nuspręsti, kad pasaulis pavojingas. Skausmingi pojūčiai – tai tik Gamtos būdas parodyti vaikui, kur yra ribos; skausmas egzistuoja tam, kad parodytų kūdikiui, kur prasideda ir baigiasi jo „aš“.
Kai tėvai iškreipia šį natūralų mokymosi procesą, rezultatas yra psichologinis skausmas, o tai prieštarauja Gamtai.
Psichologinis skausmas stato vidines sienas, kurių neįmanoma peržengti nejaučiant didelio nerimo dėl savo būklės. Jei vaikas gautas traumas susieja su tuo, kad jis yra blogas, silpnas, nesugebantis įveikti sunkumų ar nuolat tykomas grėsmės, vidiniam dvasiniam augimui nebelieka vietos. Be saugumo jausmo jis neįmanomas; visą gyvenimą žmogus stengiasi kovoti su nepasitikėjimu, paprasčiausiai trokšdamas jaustis saugus, tačiau šis saugumo jausmas gali atsirasti, tik nugalėjus ankstyvoje vaikystėje įgytus kompleksus.
Psichologė Birutė Černiūtė-Petraitienė
„Mamos žurnalas“
