Ką galime padaryti, kad apsaugotume savo vaikus?

www.psichologeramune.lt

Psichologė Ramunė Murauskienė
www.psichologeramune.lt

Prieš kurį laiką Klaipėdoje buvo pagrobtas pirmokas. Prie pat mokyklos, ryte, kitų žmonių apsuptyje. Berniukas pats nupėdino į grobikų mašiną.

Šis įvykis sujaudino tėvus – vadinasi, nuvilioti vaiką labai paprasta. 

Tyrimas, šokiravęs mamas

Šie įvykiai Lietuvoje priminė man mano auklės patirtį Vokietijoje. Prieš gerus 12 metų, besidomėdama vaikų raida, atidžiai žiūrėjau vieną televizijos laidą.

Joje buvo demonstruojamas tyrimas su 3-5 metų vaikais. Darželinukas, kaip įprasta, po darželyje praleisto pusdienio, lauke lūkuriuodavo savo mamos.

Tyrimo dieną mama vėlavo. Iš tiesų ji buvo darželyje ir stebėjo tyrimo eigą per televizorių. Šalia lūkuriuojančio pyplio prieidavo nepažįstamas draugiškai nusiteikęs dėdė ir prašydavo vaiko pagalbos: „Labas, gal tu man gali padėti?

Aš turiu skubėti į darbą, bet negaliu atidaryt savo mašinos durelių. Reikėtų per atidarytą langą įlipti ir iš vidaus atidaryti dureles. Tačiau aš per didelis ir netelpu. Padėk man, prašau.“ 8 vaikai iš 10 tuoj pat atsidūrė nepažįstamojo mašinoje. Keli vaikai, pavaišinti saldainiais, leidosi net nuvežami namo. Trys mamos, vos tik vaikas sutiko lipti į automobilį pro langą, neištvėrusios siaubo, bėgo iš stebėjimo kambario vaikų link verkdamos. Reakcija normali ir suprantama.

Ko mus moko šis tyrimas?

Sąmoningai nedetalizuosiu, kas būtent tokio amžiaus vaikams buvo kaip masalas. Tačiau mamoms tapo aišku, kad vaikai, būdami su nepažįstamu vyresniu žmogumi, nesuvokia grėsmės sau. Mažyliai neįsivaizduoja, kas jiems gali nutikti atsidūrus nepažįstamojo suaugusiojo mašinoje, kambaryje ar dar kur nors. Vaikams to įsivaizduoti ir nereikia, bet mes, tėvai, nuo mažų dienų turime savo vaikus mokyti pasirūpinti savo saugumu. Turime pakankamai aiškiai vaikams parodyti, kad vienaip bendraujama su gerai pažįstamais žmonėmis, o visai kitaip – su svetimais.

Apgaulinga kasdienybė

Dar neturėdama vaiko, atkreipdavau dėmesį į mamas, kurios liepdavo savo mažiems vaikams sveikintis, duoti ranką, kartais net pasibučiuoti su vaikams mažai pažįstamais žmonėmis. Pastarieji suaugusieji būdavo tėvų bičiuliai ar draugai. Mamos ir tėčiai labai mėgsta puikuotis savo mandagiomis atžalomis. „Oi, koks geras berniukas, sveikiniesi“, „Ach, kokia šauni mažylė, duoda bučkį“, – žavisi vaikams svetimi suaugusieji. Aš tai vadinu cirku, kur klounai yra vaikai. Suaugusiųjų pasaulyje tokie vaidinimai yra labai labai reti. Daugių daugiausia, ką mes darome susitikę kad ir žmonos ar vyro mums nepažįstamą bičiulį – mandagiai pasilabiname ar duodame ranką. Nes mes jau turime bendravimo su svetimais žmonėmis įgūdžių. Vaikai to tik mokosi. Ką jūs darytumėte tokioje situacijoje? Su drauge einate gatve, ji susitinka savo artimą bičiulį, pasibučiuoja su juo ir sako jums: o dabar tu pasibučiuok. Juokinga, ar ne?

Dvigubi standartai

Vaikai mokosi bendrauti visų pirma stebėdami mūsų elgesį. Jei mes esame mandagūs, vaikai irgi bus mandagūs. Palikime mažus vaikus ramybėje, kai pas mus ateina svečiai: mums – draugai, vaikams – svetimi. Leiskime jiems patiems susipažinti, jei jie to norės. Mūsų vaikai neprivalo draugauti su mūsų draugais. Iš ūgtelėjusių vaikų normalu tikėtis pasisveikinimo su kitais suaugusiaisiais. Ir nieko daugiau. Iš mažylių kažko tikėtis yra visiškai nenormalu. Man plaukai piestu šiaušiasi, kai mūsų namuose ne itin dažni svečiai, kalbindami mano sūnų, sako: na, parodyk, ką tu moki? pakalbėk gi ką nors? ar tu moki jau tą? o gal tu moki aną? Su džiaugsmu stebiu, kaip sūnus, menkai reaguodamas į tokius prašymus, eina į savo kambarį toliau žaisti ar kviečiasi mane eiti kartu. Nes žinau, kad su jam pažįstamais žmonėmis jis bendrauja visai kitaip. Aš neverčiu savo mažylio „cirkintis“ prieš jam svetimus žmones. Mano tikslas – parodyti vaikui, kad su svetimais žmonėmis normalu yra palaikyti didesnį atstumą bendraujant. Savo asmenines ribas vaikus reikia mokyti pasaugoti nuo mažens. Juk taip, normaliu atveju, tarpusavyje bendrauja mažai pažįstami suaugę žmonės. Kai ryšys intensyvesnis ir glaudesnis, asmeninės ribos bendravime tampa nebe tokios griežtos. Kai vaikai susidraugauja, jie daugiau pasipasakoja, daugiau ką nuveikia su tuo žmogumi. Štai kodėl darželio auklėtojos dažnai nenoromis sužino visas vaiko namų paslaptis.

Didelė suaugusiojo atsakomybė

Ar gali vaikas į darželį eiti vienas? NE. Ar gali vaikas eiti vienas į mokyklą, jei jis JAU pirmokas? NE. O ką mums daryti, mes juk dirbame?

Jei gyvenate daugiaaukščiame name, paprašykite kaimynų – kokios nors jau nedirbančios moters ar dieduko, kad vedžiotų jūsų vaiką į darželį ar mokyklą. Ypač jei tenka keletą stotelių pavažiuoti troleibusu ar autobusu. Šiais laikais kelių papildomų litų pensininkas neatsisakys. Jums pasisekė, jei vaiko draugo tėvai kartu vežios ar vedžios į ugdymo įstaigą ir jūsų atžalą. Jei turite kitų vaikų, neužkraukite jiems per didelės atsakomybės už jaunėlį. Jei vyresnėlis jau geba pasirūpinti savimi ir žino, kaip reikėtų elgtis nesaugioje situacijoje, jis galės pasirūpinti ir savo jaunesniu broliu ar sese. Su siaubu stebiu, kaip pirmokas veda keturmetį į darželį. Jų tėvus norisi kaip reikiant pamokyti. Nes kiekviena, net ir labai sudėtinga situacija, turi sprendimą. V

Visuomet turime įvertinti žalą ir naudą kiekvieno kitokio pasirinkimo atveju.

Kaip mes vežame ir pasiimame vaikus?

Darželinuką yra būtina atvesti į grupę. Ir pasiimti iš jos. Nesvarbu, ar gyvenate dideliame mieste, ar kaime. Rekomenduočiau ir pirmoką palydėti iki klasės durų. Ir pasiimti iš jos. Dirbau vienoje didelėje didmiesčio mokykloje. Jūs nė neįsivaizduojate, kiek pavojų tyko mažųjų mūsų vaikų. Nepatingėkite išlipti iš savo šiltų automobilių ir nulydėti vyresnį vaiką bent jau iki mokyklos teritorijos. Nėra laiko? Tai išmokite, pagaliau, jį tinkamai planuoti. Vakare, ypač tamsią žiemą, laukite vaikų darželio ar mokyklos teritorijoje. O ne šiltame automobilyje. Pamatysite savomis akimis, kokioje aplinkoje vaikas praleidžia didžiąją savaitės dalį. Gal net pakalbinsite jūsų vaikus ugdančius žmones, susipažinsite su jais artimiau. O gal jums kils idėjų, kaip darželio ar mokyklos teritoriją padaryti saugesne.

saugumas

Vitos Jurevičienės nuotr. www.fotovita.lt

Geležinės taisyklės vaikui

Kai esi be mamos, tėčio ar kito tau gerai pažįstamo suaugusiojo, nekalbėk su tau nepažįstamais žmonėmis, kad ir ką tau jie sakytų.

Niekada niekur neik su tau nepažįstamais žmonėmis, kad ir ką tau jie sakytų.

Iš tau nepažįstamo žmogaus neimk nieko, nesvarbu, ką jis tau duotų.

Jei tau nepažįstamas žmogus imtų tave už rankos, rėk „gaisras“. Jei esi šalia darželio, bėk atgal į darželį. Jei esi šalia mokyklos, bėk atgal į mokyklą.

Paskambink mamai ar tėčiui ir lauk, kol tavęs ateis pasiimti.

Štai tokias taisykles mes turime kartoti savo darželinukams ir pradinukams bei vyresniems. Jas pakartoti reikėtų po savaitgalio, ligos ar atostogų. Nereikia stengtis vaikams sukurti nerealiai draugiško pasaulio iliuzijos. Deja, pasaulis gali būti ir pavojingas. Mes turime vaikams įduoti tokį ginklą, kuris juos apsaugotų, kai mūsų nėra šalia. Tas ginklas – tai žinojimas ir įgūdis elgtis būtent taip, o ne kitaip.

Gyvenimo pamokos

Turime realiai su vaikais kalbėtis apie jiems galimus pavojus. Kalbėkime vaikui suprantamais žodžiais ir atsakykime į jų klausimus aiškiai. Kaip tai padaryti?

Visa šeima pakalbėkite apie saugumą namuose, gatvėje, darželyje ar mokykloje. Papasakokite vaikams, kaip jūs rūpinatės savo saugumu, pvz., nevažiuoju liftu su nepažįstamais, neinu viena tamsiu skersgatviu. Aiškiai pasakykite, kad toks elgesys nesusijęs su baime. Jūs tiesiog sąmoningai vengiate galimų pavojų. Ir toks elgesys būdingas išmintingiems, o ne bailiams.

Svarbu, kad savo išmintį demonstruotų ne tik mama, bet ir tėtis. Užveskite diskusiją: kuo skiriasi būti vienam namuose ir būti vienam gatvėje? Išklausykite vaiką iki galo, tik taip sužinosite, kaip jis supranta jį supantį pasaulį, savo saugumą jame.

Pamatysite, ar vaikas realiai įvertina galimą grėsmę. Jei jūsų vyresnis vaikas rūpinasi mažylio „pristatymu“ į darželį ar mokyklą, būtinai išsiaiškinkite, ar jis gali pasirūpinti savimi nesaugioje situacijoje. Paklauskite: ką darytum jei tave ar brolį svetimas žmogus pradėtų kalbinti ir siūlyti eiti kartu? Nekaltinkite ir nepykite, jei vaikas sutriks. Vadinasi, jūsų vyresnėlis dar nėra toks vyresnis, kad galėtų rūpintis jaunesniuoju jūsų vaiku. Pateikite pageidaujamą elgesio modelį. Pvz., „Jei taip nutiktų, tu visų pirma turėtum tvirtai paimti brolį už rankos ir bėgti kuo greičiau atgal į darželį, mokyklą arba ten, kur yra daug žmonių.

O jei būtumėte arti namų, bėgti į namus. Bėgdami turėtumėte abu rėkti GAISRAS.“ Būtinai išbandykite rėkimą. Visi.

Pavaidinkite tokias situacijas. Taip formuojami įgūdžiai. Mano pasiūlymas nėra vienintelis teisingas. Būkite kūrybiškai išmintingi. Bet rėkimas GAISRAS, o ne GELBĖKIT, yra labiau atkreipiantis kitų dėmesį. Ypač jei tektų šaukti vaikams. Tokius pokalbius apie saugumą rekomenduočiau pakartoti po atostogų. Ir šiaip, progai pasitaikius.

Išnaudokite pasakas efektyvaus elgesio formavimui

Visiems tėvams rekomenduoju kuo ilgiau skaityti pasakas ar kitas istorijas kartu su vaikais. Komentuokite istorijų veikėjų elgesį, aptarkite jį. Kurkite kitokias, sėkmingesnes istorijų ar pasakų pabaigas. Taip vaikams padėsite geriau suprasti, kad labai daug kas gyvenime priklauso nuo paties žmogaus. Mokysite vaikus efektyviau priimti sprendimus, prieš elgiantis, pagalvoti. Labai tikėtina, kad padarę labai daug dėl savo vaiko savisaugos formavimosi, miegosime ramiai.

Psichologė Ramunė Murauskienė
www.psichologeramune.lt

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


devyni + = 17

Kitos temos: