Matau vizijas, kaip vaikas krenta per langą

paranoja

Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu

Mamų širdies nerimas didesnis už pasaulį. Kiek kartų per žmonijos istoriją ištarta malda: „Dieve, kad tik nieko neatsitiktų mano vaikeliui. O jei tyko nelaimė, tegul ji tenka man“. Jei mamos galėtų, apgaubtų savo vaikus, kaip paukštės milžiniškais sparnais. Bet vaikus turime paleisti, o pačios išgyventi širdį draskantį nerimą. Apie mamų paranoją kalbamės su šeimos psichologe Erika Kern.

Kodėl kartais net sveikiausių nervų moteris pagimdžiusi išskysta, įsitempia ir nuolat laukia pavojų? Ar čia kalti tik hormonai, ar vis dėlto nauja atsakomybė už naują žmogų?

Manau, kad daugiausia įtakos turi fiziologiniai ir psichologiniai pokyčiai. Hormonai nieko blogo nedaro, jie tik sustiprina motinystės instinktą. Tačiau fiziologiniai ir psichologiniai pokyčiai dažnai sukelia stresą, dėl kurio mamos išgyvena pogimdyminę depresiją. Bet kuris žmogus didžiulio streso sąlygomis jaučiasi mažiau apsaugotas, įsitempęs, negali pasitikėti aplinka.

Atsakomybė už vaiką turi įtakos mamų saugumui. Stipresnė atsakomybė dažnai siejama su stipresne kontrole, tad noras visa kontroliuoti, numatyti, suplanuoti ir realybė, kuri nuolat primena, kad tai neįmanoma, sukuria nenuspėjamos ateities gąsdinančius vaizdinius.

Daugybė moterų mato vizijas, sapnuoja baisius sapnus apie visokias nelaimes, susijusias su vaiku. Mamos pasakoja, kad palikusios vaiką auklei nė negalėdavo susikaupti darbe – vis atrodydavo, kad vaikui kas nors nutiks. Kodėl taip yra?

Iš karto po gimdymo pradeda formuotis labai stiprus mamos ir vaiko ryšys. Jo užuomazgos užsimezga dar prieš vaikui gimstant. Šis glaudus ryšys – tai visiška priklausomybė vienas nuo kito, galima sakyti, simbiozė. Nors iš pažiūros, regis, tik kūdikis yra priklausomas nuo mamos, tačiau mama tampa ne mažiau priklausoma nuo savo kūdikio. Šis periodas labiausiai reikalingas kūdikiui. Tai ryšys, kuris tampa vaiko saugumo pagrindu. Jis būtinas ir nepaprastai daug psichologinės naudos teikia ir mamai – dėl šio ryšio ji auga kaip mama. Kai kūdikis toks mažytis ir taip priklausomas, nesaugumo jausmai mamai būtini, jie sustiprina globą.

Vizijos ir sapnai gali reikšti labai skirtingus dalykus skirtingoms mamoms.

Vienos mamos galbūt perdėtai prisirišusios prie savo vaikų ir vizijomis tarytum patvirtina sau, kad yra priežastis taip rūpintis ir akių nenuleisti.

Kitos mamos galbūt skiria per mažai dėmesio glaudžiam ryšiui su vaiku, ir jų pasąmonė tarytum kužda, kad kūdikis nėra jau toks atsparus ir nuo visko apsaugotas.

Trečių mamų vaikai patyrė gimdymo traumas, todėl mamų saugumas ir ramybė ilgam laikui dingo.

Dar yra mamų, kurios neteko kūdikių ar vaikų, ir joms baisu ir pagalvoti, kad gali netekti ir šio.

Žinoma, visų ir neišvardysiu, tačiau košmarų priežastys gali būti labai įvairios.

Ar galima kaip nors įveikti tą gyvulišką, instinktyvią baimę ir nerimą dėl vaiko? Juk šis jausmas alina, sekina, sunku sutelkti mintis kitkam…

Žinoma, galima sau padėti. Visada geriau, jei žinome savo nerimo priežastį. Ją išsiaiškinti gali padėti psichologas. Galite pabandyti ir pačios, tačiau tai pavojinga procedūra, mat galima rasti ne tas priežastis ir tik pabloginti situaciją. Beje, priežastys gali glūdėti net ir Jūsų vaikystėje, tad geriau pasitikėkit profesionalu.

Kita vertus, tikrai tikiu, kad tai labai apsunkina ir sekina. Pastebėkite savo mintis. Ko gero, savęs klausiate, ar viskas bus gerai, ar auklė susitvarkys, ar mažyliui nieko neatsitiks. Tokiu būdu save nuteikiate nelaimei. Jei savęs to klausiate, kuo greičiau sau atsakykite teigiamai.

Keletą kartų sau pakartokite, kad viskas bus gerai, kad auklė susitvarkys, kad mažylis saugus (venkite formuluočių su „ne“, nes mūsų pasąmonė negirdi „ne“, tad jei sakysite „mano mažyliui nieko neatsitiks“, jūsų pasąmonė girdės, kad jūsų mažyliui kažkas atsitiks). Gali būti, kad neturite įrodymų, jog viskas gerai, tačiau ar turite įrodymų, kad reikia nerimauti? Nepamirškite, kad visada galite pasirinkti – nerimauti ar ne. Tai ne hormonai, tai ne psichinis negalavimas, tai mūsų pasirinkimas jaudintis arba ne. Žinau, kad norėtumėte jaustis kitaip. Nesąmoningai pasirinkote jaudinimosi ir nerimavimo kelią. Tačiau jau šiandien galite pasirinkti kitą būdą. Ne laukti, kol nerimas praeis, o tvirtai sau pasakyti, kad jūsų kūdikis saugus. Kartais nerimas reikalingas, kai galime pakeisti situaciją. Tačiau labai dažnai jis tik apsunkina. Jei palikote mažylį trumpam su aukle (kad išbėgtumėte į parduotuvę), visada galite pasirinkti, jaudintis ar ne. Jei ramiai sau pasakysite: „Žinoma, aš galiu jaudintis ir nerimauti, tačiau žinau, kad šie mano jausmai niekaip nepakeis tikrovės, nuo to mano vaikas nebus nei saugesnis, nei mažiau apsaugotas, tad man spręsti, kaip aš noriu jaustis ir kaip aš jausiuosi“.

Nors ir keistai skamba ta tiesa, kad mes PASIRENKAME, kaip mums jaustis, tačiau, patikėkite, taip jau yra.

Šeimos psichologė Erika Kern

Kada tas jausmas atslūgs, ar kada nors bus ramu ar bent ramiau? Juk kūdikystei pasibaigus prasidės darželis, paskui – mokykla, pavojinga paauglystė. Visada vaiką sups ir lydės pavojai…

Jei pavojaus jausmas nepraeina per pirmuosius metus, būtina pasitarti su psichologu. Kodėl? Todėl, kad jūsų nerimas kenkia vaikui. Kuo mažiau saugios jaučiatės pačios, tuo mažiau saugūs jaučiasi vaikai. Saugumo jausmas labai svarbus žmogui, tad nesudarykite sąlygų savo vaikui jį prarasti.

Žinoma, kad pavojų visur slypi, tačiau jūsų nerimas gali sudaryti vaikui įspūdį, kad aplinkui tik pavojai ir jokio džiaugsmo. Jei jis priešinsis tokioms jūsų nuostatoms ir elgsis priešingai, nei Jūs tikėtumės, vaiko elgesys tik labiau priartins pavojus, o jūs niekuo negalėsite padėti. Jei vaikas patikės jūsų nuostatomis, jis taps baikštus ir neramus, sunkiau užmegs kontaktus ir padaugės šansų, kad taps atstumtu vaiku mokykloje. Juk to nenorite. Tad siūlau pradėti naują mąstymo kelią – įtikinti save, kad vaikas saugus ir dar – kad jis pakankamai tvirtas, jog pats įveiktų sunkumus. Tokia nuostata ne tik padeda, ji daro stebuklus. Tokių mamų vaikai jaučiasi saugūs, greičiau prisitaiko prie naujos aplinkos, be toj patys išmoksta išvengti pavojų.

Ar motinos baimė kaip nors veikia vaiką? Ar jis ką nors jaučia, o dėl to būna neryžtingesnis, baugesnis pats? O gal tas mamos nerimas kaip tik vaiką saugo, lyg koks apsauginis skėtis?

Žinoma, kad mamos baimė vaiką veikia. Tačiau, kad ji kaip nors galėtų padėti vaikui, tokios teorijos dar negirdėjau. Kiek teko konsultuoti tėvų, kiek teko stebėti šeimų, kiek teko skaityti knygų, visada mamos baimė trukdo, ne padeda vaikui.

Ką patartumėte tokiai nuolat „šalto prakaito pilamai“ mamai? Ar kreiptis į psichologą, ar gerti raminamuosius vaistus, o gal tiesiog palaukti, kol praeis?

Manau, kad greičiausia, paprasčiausia ir veiksmingiausia – kreiptis į psichologą. Jei tam neužtenka drąsos, tada siūlau prisipirkti knygų apie vaikų auklėjimą bei apie konstruktyvų mąstymą ir jas skaityti, skaityti… Vakare galima išgerti raminamųjų (tik ne per dažnai), o dar geriau – išeiti susitikti su draugėmis, paprašyti, kad vyras pakviestų vakarienės, ar kaip nors kitaip praskaidrinti savo mintis, „neužsiciklinti“ prie motinystės. Blogiausias receptas – laukti, kol praeis. Juk kai lauki, kad puodas užvirtų, jis, atrodo, niekada neužverda.

Mamos pastebi, kad ta paranoja labiau apsėda galvojant apie jauniausiuosius vaikus arba tą, kuris gimė ligotas, neišnešiotas. Ar tai rodo, kad šis jausmas yra „išaugamas“, o gal daug kas priklauso nuo paties vaiko? Pavyzdžiui, savimi pasitikintį, fiziškai stiprų vaiką auginti drąsiau?

Taip, šis jausmas labai priklauso nuo aplinkybių. Kaip minėjau, vaikų ligos, ankstesnės netektys labai dažnai sukelia perdėtą nerimą ir nesaugumo jausmus. Pirmiausia saugumo jausmą praranda mama, o paskui – ir vaikas. Dėl jauniausių vaikų taip kategoriškai neteigčiau.

Dažnesniais atvejais jauniausi vaikai auga patys, jiems neskiriama nei tiek baimės, nei nerimo, mat patirtis su vyresniaisiais įrodė, kad vaikai auga nepriklausomai nuo to, ar dėl to jaudiniesi, ar ne. Taip pat nepriklausomai nuo to, ar jaudiniesi, ar ne, kartais nelaimės atsitinka.

Dažniau saugomi yra pirmieji vaikai, mat tėvams dar trūksta patyrimo ir tvirtumo, tad labai baisu, kad vaikas nesusižeistų. Paprastai antrieji, tretieji vaikai turi daug daugiau mėlynių, tačiau tėvai dėl jų galvų sau nesuka. Jei labiau saugomas jauniausias vaikas, o priežasčių tam visai nėra, gali būti, kad baimė padeda tėvams „įteisinti“ savo perdėtą globą.

Ar motiniška paranoja yra tipiškas reiškinys, ar vis dėlto  – silpnos nervų sistemos ar net silpnos psichikos požymis?

Tai labiau nuo aplinkybių ir mamos patirties priklausantis dalykas, nei nuo nervų sistemos ar psichikos sveikatos. Tik tais atvejais, jei mama pati labai nerimastinga ir baikšti, galime tikėtis, kad ji bijosis ir dėl savo vaikų. Kitais atvejais šiaip pakankamai drąsios mamos gali susidurti su ta pačia nesaugumo problema. Tai labiau pavadinčiau problema, kurią galima spręsti, nei etikete, kurią galėtumėme priklijuoti mamoms.

Mamos dažniausiai įsivaizduoja tokius tragiškus vaizdinius: vaikas skęsta, papuola po ratais, iškrenta pro langą, užsiverčia verdantį puodą, nusitrenkia elektra. Kodėl mus lydi šie vaizdiniai, juk vaikas gali ir nusinuodyti ar praryti adatą.

Kodėl? Viena priežastis – šios mamos turi lakią vaizduotę. Jos negalvoja, kad mažylis gali paskęsti, jei jo nesaugosi prie vandens, bet iš karto mato vaizdinius savo galvoje. Na, nieko labai blogo. Reikia tik žinoti, kad jūsų vaizduotė labai laki ir linkusi iš karto sukurti mažą filmuką apie tai, kam jūs skyrėte vieną šimtąją sekundės pagalvoti.

Kai kitą kartą taip atsitiks, pasakykite sau „ach, ir vėl mano vaizduotė ėmėsi rodyti man filmus“ ar panašiai. Savo vaizduotę, beje, galite valdyti.

Galite tuojau pat įsivaizduoti, kaip sveikas ir gražutis Jūsų vaikelis bėgioja šalia vandens, po to ramiai pribėga prie Jūsų. Jūsų vaizduotė – pilniausiai valdoma, daug lengviau nei jausmai. Kai tik vaizduotė ims kurti vaizdus apie pavojus, tuojau ją pakoreguokite. Tai nesudėtinga technika, tikrai pavyks. Jei jūsų mažylis žiūri pro langą, o vaizduotė jau nori įsibėgėti su iškritimo pro langą scenarijumi, tuojau pat pamatykite, kaip vaikas ramiai nulipa nuo kėdutės ir eina žaisti.

Polinkis kurti tragiškus vaizdus gali būti susijęs su jūsų pačių sunkiais patyrimais, išgyventais skausmais ar traumomis, tačiau ne būtinai.

Kita vertus, kaip jau minėjau, mamų atsakomybė sukelia kontrolės poreikį, tai reiškia, kad norisi visa numatyti ir sukontroliuoti. Kadangi daug negalime numatyti, protas bando sukurti blogiausio varianto vaizdinius, kad būtų galima to išvengti. Tai suteikia kontrolės jausmą. Jei mes įsivaizduojame, kad vaikas gali užsimesti ant savęs verdantį puodą ir tuojau pat jį patraukiame nuo viryklės, jaučiamės, kad mes kontroliuojame aplinką, o ne ji mus. Turiu priminti, kad tai – tik savęs apgaulė. Nors mamos, kurių vaikams atsitinka nelaimės, jaučiasi labai kaltos, dažniausiai jos yra ir buvo rūpestingos mamos, o nuo visko apsaugoti vaikų neįmanoma, kaip niekas negali apsaugoti nuo visko ir mūsų pačių.

Ar Jūs pati išgyvenote kažką panašaus? Kaip šį jausmą įveikėte?

Ko gero, kažką panašaus jaučiau augindama savo dukrą. Ji gimė neišnešiota, labai mažutė, trapi. Vos mėnesio susirgo plaučių uždegimu, dažnai sirgo kitomis ligomis. Buvo nelengva, tačiau su savo baime kovojau. Jau tuomet žinojau, kad mano baimė ar nerimas gali pridaryti daugiau žalos nei naudos. Prisimenu, kad sau nuolat primindavau, kad turiu tikėti savo vaiku, turiu tikėti, kad bet kuri situacija baigsis gerai.

Taip ir buvo.

Augindama dukrą baigiau universitetą, toliau daug studijavau ir mano žinios bei patyrimas nuolat augo. Manau, kad sūnus su mano baimėmis susitikęs nebuvo. Visą laiką, kurį praleidžiu su vaikais ir dėl vaikų, stengiuosi skirti jų meilei, baimėms laiko nelieka. Visada, kai galvoju apie vaikus, prisimenu jų šviesius veidus ir mylinčias akis, dažnai pagalvoju, kokia esu laiminga, kad juos turiu. Žinoma, galėčiau galvoti, kokia būčiau nelaiminga jų netekusi, bet ar gi nuo to kam nors būtų geriau?

Kodėl taip bijome dėl vaiko, juk mylime ne tik jį – yra tėvai, seserys, broliai, mylimi draugai? Tačiau niekada taip baugiai negalvojame apie artimus suaugusiuosius.

Manau dėl to, kad esame atsakingi už savo vaikus. Visi kiti mūsų mylimieji nuo mūsų valios mažai priklauso, tad ar mes nervinsimės, ar ne, jie gyvena savo gyvenimą. Beje, jei norime, galime susikurti ne mažesnę baimę apie bet kurį iš jų. Reikėtų tik pasistengti. Tam tiesiog neskiriam laiko ir labai svarbu – manome, kad jie patys gali save apsaugoti. Noriu priminti, kad vaikai – irgi.

Ar motiniška paranoja būdinga tik moterims? Teko sutikti ne vieną vyrą, kuris liguistai bijo dėl vaikų, net jiems užaugus kaičia tolimiausią viryklės degiklį (kad netyčia neužsiverstų puodo).

Paranoja nepriklauso nuo lyties, kas tik nori gali ją sau susikurti.

Kokio tipo moterys labiausiai pasiduoda šiai paranojai? Juk yra daugybė tokių mamų, kurios šaltakraujiškai išgyvena vaikų ligas, traumas, sako: „Visi užaugo, ir maniškis užaugs“.

Galiu spėti, kad jautresnės ir nerimastingesnės mamos turi daugiau šansų. Taip pat visos mamos, kurios susidūrė su gimdymo ar nėštumo sunkumais. Taip pat visos mamos, kurių maži vaikai labai sirgo. Ir jau tikrai visos mamos, kurios neteko savo vaikų.

„Mamos žurnalas“



Susiję straipsniai



Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


aštuoni + = 10

Kitos temos: