Vasarą Ana Švaikovska trečiąkart taps mama. Šeimoje jau auga 4 metų dukrytė Klara ir 2 metukų Gracjana, didžiausia tikimybė, kad jos sulauks dar vienos sesutės. Šeima džiaugiasi, kad vaikai sveiki ir jų šeima tuoj bus daugiavaikė, – apie tris vaikus visada ir svajojo. Tačiau motinystė Anai pateikė daug išbandymų.
Trys pirmieji persileidimai rodė, kad organizmas atmeta nėštumus. Ir tik tinkamai nustatyta diagnozė jaunai šeimai leido susilaukti vaikučių. Ana dalinasi savo patirtimi, kuri galbūt padės kitoms negalinčioms susilaukti vaikų šeimoms.
Pasakoja Ana.
Trys persileidimai per dvejus metus
Prieš šešerius metus mes su vyru susituokėme ir ilgai nelaukę ėmėme planuoti šeimos padidėjimą. Buvome jauni, man tuo metu buvo tik 31-eri, jaučiausi sveika, tad nesitikėjome, kad gali kilti kokių sunkumų. Atrodė, viskas bus paprasta ir lengva, nes abu norime vaikelio. Ir tikrai, netrukus aš pastojau.
Labai džiaugėmės teigiamu nėštumo testu. Bet 6 ar 7 nėštumo savaitę man prasidėjo kraujavimas ir įvyko persileidimas. Kai nuėjome pas gydytoją, mus nuramino, kad beveik pusė pirmųjų nėštumų nutrūksta, nereikia liūdėti, nes taip nusprendžia pati gamta. Mums patarė nusiraminti ir po kurio laiko vėl bandyti pastoti.
Antrasis persileidimas įvyko irgi pačioje nėštumo pradžioje. Tada jau nutarėme kreiptis į genetikus, tirtis, galbūt yra kokia nors medicininė persileidimų priežastis.
Buvo atlikta nemažai tyrimų, bet gydytojai sakė, kad viskas gerai, problemų nemato. Bet tuo nesidžiaugiau, nes, kai nėra tikslios diagnozės, nėra ir gydymo būdų.
Vėl likome nežinioje, ir po pusmečio aš pastojau trečią kartą.
Ir vėl nepavyko išnešioti ilgiau nei 9 savaites – įvyko persileidimas. Šįkart pasitaikė labai neempatiškas gydytojas, kuris mūsų išgyvenimus pavadino tiesiog „gamtos atranka“.
Pagalbos paieškos Lenkijoje
Nors gydytojai nerado jokių medicininių priežasčių, kodėl vis nutrūksta nėštumai, aš jaučiau, kad čia kažkas negerai. Mūsų draugai gydėsi nevaisingumą Lenkijoje ir rekomendavo mums važiuoti išsitirti į vieną jų nurodytą kliniką. Ten sutikome labai daug užsieniečių, tarp jų ir lietuvių, kurie turėjo vaisingumo problemų. Važiavome su vyru išsitirti abu, buvome girdėję, kad išsamiai ištiriamas tiek moters, tiek vyro organizmas. Gydytojai mus atidžiai išklausė ir skyrė daugybę tyrimų, kokių Lietuvoje nebuvome atlikę. Dalį tų tyrimų pasidarėme Lenkijoje, dalį turėjome atlikti Lietuvoje pagal mano ciklą ir atsiųsti rezultatus. Vienas iš tų tyrimų buvo trombofilijos DNR testas. Šis testas parodo, ar nėra antifosfolipidinio sindromo. Prieš penkerius metus Lietuvoje tokį tyrimą darė tik viena privati klinika. Kadangi tas tyrimas buvo brangus, suradome, kad Latvijoje jis kainuoja perpus pigiau.
Latvių laboratorija atsiuntė priemones atlikti testui, o aš seilių mėginius išsiunčiau atgal. Po kiek laiko gavome atsakymus lietuvių ir anglų kalbomis. Jie surado geno mutaciją, kuri nėštumo metu paveikia kraujo krešėjimą, dėl to gali nepavykti išnešioti kūdikio. Susidarę kraujo trombai sutrikdo vaisiaus kraujotaką, ir jis nustoja vystytis.
Lenkijos gydytojai, turėdami tyrimų rezultatus, patarė mums vėl pabandyti pastoti ir nuo pat pirmų dienų pradėti leistis kraują skystinančius vaistus.
Visas nėštumas – kasdienės injekcijos
Kiekvieną dieną tuo pačiu metu turėjau susileisti į pilvą vaistus. Kai pirmą kartą tai reikėjo padaryti, drebėjo rankos, nes esu jautri medicininiams dalykams. Niekada nemaniau, kad išdrįsiu pati leisti vaistus. Kol pilvukas dar mažas, galima suimti odos raukšlę ir susileisti vaistus. Bet augantis pilvukas tempėsi, didėjo, vaistus leisti buvo vis sudėtingiau. Kartais pataikydavau į kraujagyslę, tada atsirasdavo mėlynių. Labai bijojau įdurti augančiam vaikeliui. Čia, matyt, mano perdėtos baimės, net gydytojai tikino, kad tai tiesiog neįmanoma, adatėlė nėra tokia ilga, kad durdama į pilvo odą, pasiekčiau vaikelį.
Kiekvienas rytas prasidėdavo su baime – ar viskas gerai? Nekraujuoju? Kai pavyko išnešioti iki 12 savaitės, šiek tiek lengviau atsidusau. Pirmasis trimestras įveiktas! Leistis vaistus reikėjo iki pat gimdymo. Tik likus dienai ar dviem iki suplanuotos cezario operacijos, nustojau leistis vaistus.
Cezarį gydytojai rekomendavo dėl vaisiaus padėties – dukrytė buvo įsitaisiusi galvyte į viršų. Be to, taip patarė ir gydytojas ortopedas, nes turėjau vaikystėje operacijų dėl įgimtos klubų displazijos.
Gimė sveika, išnešiota mūsų pirmagimė Klara! Buvome labai laimingi.
O kraują skystinančius vaistus leidausi dar porą savaičių po gimdymo, kol organizmas atsigavo.
Antrasis nėštumas ir dar 9 mėnesiai dūrių
Kai nustojau maitinti krūtimi, netrukus pastojau ir vėl. Šįkart žinojome, kad reikia kraują skystinančių vaistų nuo pat pirmų dienų. Bet vienu metu mūsų gydytoja atostogavo, o ją pakeitusi gydytoja nebuvo susidūrusi su tokia situacija, kaip mūsiškė. Ji atsisakė skirti receptinius vaistus, motyvuodama tuo, kad nėštumas dar labai ankstyvas, jo beveik ir nematyti. Bet nenusileidome, laikomės savo, ir receptas buvo skirtas.
Vėl laukė 9 kasdienių injekcijų mėnesiai, ir gimė mūsų Gracjana. Prie dūrių įpratau kaip prie būtino kasdienio ritualo, kaip, pavyzdžiui, dantų valymo. Žinoma, tai nėra maloni procedūra, bet noras turėti vaikų buvo stipresnis už tą skausmą. Stengėmės gyventi įprastą gyvenimą, nesijaučiau ligone, nėštumo metu net keliavome, skridome lėktuvu. Oro uosto patikroje parodžiau medicininius dokumentus, kodėl man reikalingi leidžiami vaistai, ir problemų nekilo.
Trečiasis injekcijų etapas
O paskui priėmėme su vyru sprendimą, kad reikia ir trečio vaikelio, svajojome apie tris vaikus. Ir vėl pastojusi iš karto pradėjau leistis vaistus. Pusė nėštumo jau sėkmingai įveikta, trečiasis mūsų vaikelis turėtų gimti liepos mėnesį.
Dabar matau, kad apie šią medicininę problemą jau atsirado informacijos ir internete, forumuose dalinasi moterys savo patirtimis. Prieš šešerius metus man tokių žinių labai trūko, nežinojau, kur kreiptis, ką daryti.
Manau, kad turiu papasakoti apie savo sėkmingą motinystę viešai, nes tai mums padėjo susilaukti vaikų. Galbūt perskaitys šeimos, kurioms nesiseka pastoti ar išnešioti, galbūt tai padės į pasaulį ateiti naujai gyvybei? Pora mūsų pažįstamų šeimų, kurios turėjo vaisingumo problemų, jau tapo tėvais. Argi ne nuostabu?
Nuotraukos Annos Jankunec, Studio Smile
Susiję satraipsniai
