Iš vienos pusės, Inetos istorija panaši į daugybę kitų meilės emigracijos istorijų, kurias jau daug kartų aprašėme. Kita vertus, šis pokalbis buvo ir visiškai kitoks.
Ineta atvirai sako, kad išmokyti vaikus lietuviškai, kai gyveni svetur ir aplinkoje vienintelė lietuvė yra mama, – labai sunku. Dėl to ėmėsi veiksmų – sukūrė edukacinę programėlę lietuviškai, taip suteikdama galimybę ir emigrantų vaikučiams girdėti ir mokytis lietuviškai.
Ineta, ar profesija, ar meilė jus blaškė po pasaulį?
Tikrasis klajoklės gyvenimas prasidėjo dar mokykloje. Esu iš Kazlų Rūdos, Marijampolės rajone. Mūsų mokykla bendradarbiavo su mokykla Vokietijoje (netoli Hamburgo). Būdama 12 metų, turėjau galimybę išvykti į Vokietiją šešiems mėnesiams pagal mokyklų mainų programą. Tai tęsėsi iki pat 11-os klasės – šešis mėnesius praleisdavau Vokietijoje, šešis – Lietuvoje. Tikriausiai tai ir suformavo mano asmenybę – suteikė laisvės pojūtį, pavertė keliauninke su pasaulio gyventojos mentalitetu.
Vėliau baigiau Kauno S. Dariaus ir S. Girėno gimnaziją, išvykau į Vilnių studijuoti Socialinių mokslų kolegijoje logistikos vadybą. Nuo pat pradžių traukė platus pasaulis – logistika juk irgi turi šiek tiek to romantinio prieskonio! Paskutiniais studijų metais, 2008-aisiais, išvykau į Portugaliją pagal „Erasmus“ programą. Su būsimu vyru susipažinome tais pačiais metais, bet… internetu! Po šešių bendravimo mėnesių jis atvyko į Vilnių, pasimatėme gyvai, supažindinau su tėvais – taip ir prasidėjo mūsų istorija keliaujant tarp Italijos ir Vokietijos.
Pirmiausia išvykome į Miuncheną, kur mano vyras studijavo pagal Erasmus programą. Tiesą sakant, Miuncheną jis pasirinko dėl manęs, nes galėjo vykti ir į Prancūziją, bet aš nemokėjau prancūziškai, o vokiškai jau kalbėjau laisvai. Miunchene gyvenome metus, tada nutarėme keltis į Italiją – Turino miestą, kur studijavo mano vyras. Turino universitete (Università degli Studi di Torino) baigiau kalbų tarpininkavimo mokslų bakalaurą, vėliau atlikau praktiką istorinėje „Martini & Rossi“ gamykloje. Tai buvo viena įdomiausių mano profesinių patirčių! Kai vyras gavo darbą Hamburge, teko vėl susipakuoti daiktus. Didžiausiame Vokietijos uostamiestyje praleidome septynerius metus, dirbau „Bacardi“ kompanijoje, vėliau perėjau į farmacijos logistiką.

Kas paskatino palikti Vokietiją?
Vokietijoje viskas idealu darbui ir karjerai, bet juk darbas – ne viskas gyvenime. Mūsų draugų ratas buvo vien užsieniečiai (ispanai, italai, rumunai), kurie po kelerių metų išvykdavo kitur. Įsilieti į pačių vokiečių ratą ir rasti tikrų draugų visam gyvenimui bent jau mums pasirodė sunku. Klimatas ir mano vyro kalbos barjeras buvo kiti du veiksniai, kurie ir lėmė mūsų sprendimą palikti Vokietiją. Mano vyras kilęs iš Pietų Italijos, jam Hamburge buvo per mažai saulės ir tiesiog per šalta. Kai pradėjome planuoti šeimą, supratome, kad nenorime likti vieni svetimoje šalyje kur realiai mus laikė tik darbas. Iš pradžių labai rimtai galvojome keltis į Katalonijos sostinę, Barseloną.

Kaip nusprendėte, kur gims jūsų vaikai?
Kai pastojau 2019 metais, daug svarstėme, nes nuo pat pradžių žinojau, kad nenoriu gimdyti Vokietijoje. Visų pirma, žinoma, galvojau apie Lietuvą. Tačiau Lietuvoje būtų reikėję nuomotis būstą, patirti papildomų išlaidų ir streso, o Italijoje turėjome galimybę turėti savo namus – vyro tėvai užleido butą, o patys persikėlė į namą užmiestyje, ten kur turi alyvuogyną. Taip Italijoje gimė mūsų dukrytė Elisa (kuriai dabar jau septyneri), o vėliau – ir sūnus Leonardas (jam dabar ketveri su puse). Kai Elisai buvo keturi mėnesiai, prasidėjo COVID-19 pandemija, kuri kartu su dukros gimimu labai pakeitė ateities viziją. Supratome, kad norėjome, jog mūsų dukrytė augtų dažnai matydama bent vienus senelius. Vyrui, kaip vyresniajam „Android“ inžinieriui (Senior Android Engineer), atsivėrė galimybė dirbti nuotoliu, todėl nusprendėme likti Manfredonijoje, prie jūros.
Jūs labai atvirai užsiminėte, kad sunku išsaugoti lietuvių kalbą. Kaip sekasi puoselėti lietuvybę toli nuo Lietuvos?
Galbūt būsiu pirma mama jūsų interviu serijoje, kuri tai pripažins: man tiesiog trūko valios ir nepavyko kasdien su vaikais kalbėti lietuviškai. O valios trūkumas, manau, dėl to, kad nuo paauglystės iki dabar pusę savo gyvenimo praleidau ne Lietuvoje.
Jaučiu tikrai didžiulį kaltės jausmą, kad su savo vaikais nekalbu lietuviškai. Pirmaisiais metais su dukryte kalbėjau tik lietuviškai, tačiau vėliau kasdienybėje nepastebimai įsigalėjo italų kalba, gal todėl, kad persikraustėme čia gyventi, – tiesiog pati kasdien pradėjau kalbėti itališkai kur kas daugiau. Savo vaikams aš verčiu sakinius: pasakau lietuviškai, o po to išverčiu į italų kalbą. Tačiau kai retkarčiais pasakau, kad dabar kalbėsime lietuviškai, jie nuoširdžiai man sako: „Mama, kalbėk itališkai, mes tavęs nesuprantame!“

Vaikai moka kelis žodžius, mažasis bando kartoti. Vyras per tiek metų jau puikiai supranta lietuviškai, bet vaikų kasdienybėje dominuoja italų kalba. Vaikai dažnai man sako: „Mes pirmiausia norime išmokti anglų kalbą, o paskui išmoksime lietuvių.“ Žinoma, aš jiems kartoju, kad jie yra pusiau lietuviai ir kad tai yra jų dalis, tokia pat svarbi, kaip ir italų. Bandau įvesti daugiau lietuviškų žodžių į kasdienybę. Gavau puikų patarimą – užklijuoti lapelius su lietuviškais žodžiais ant daiktų namuose, kadangi dukra jau puikiai moka skaityti. Ieškau galimybių vaikams lankyti lituanistinę nuotolinę mokyklėlę – manau, kad tikra lietuvių kalbos mokytoja ir sistemingas mokymasis padėtų jiems lengviau perimti gimtąją mano kalbą. Mano lingvistinė šeimos situacija ir buvo vienas iš didžiausių paskatų sukurti edukacinę programėlę vaikams lietuvių kalba. Labai noriu padėti ir sau, ir kitoms emigrantų šeimoms.

Kaip vaikai priima Lietuvą, kai atvykstate aplankyti giminaičių?
Lietuvoje lankomės vasarą ir paprastai praleidžiame porą savaičių pas mano tėvus Kazlų Rūdoje. Vaikams Lietuva asocijuojasi su laisve ir gamta. Mano tėvai gyvena nuosavame name prie parko, todėl visą laiką, kai nelyja, praleidžiame lauke. Prieš kelionę visada tikriname orus, ruošiame vaikus, kad gali būti ir šalta, ir lyti. Tačiau mano dukra man tik atsako: „Mama, tu nebijok, mes žinome, kad Lietuvoje nėra vasaros, bet mums vis tiek ten labai smagu ir norime važiuoti!“
Važiuodami į Lietuvą, jie pabrėžia: „Mes važiuojame pas cuginetti (pusbrolius)!“ Mano sesuo Lietuvoje turi du ūgtelėjusius sūnus, tad mano vaikams ryšys su jais yra nepaprastai svarbus. Žinoma, jaučiamas kalbos barjeras su mano tėvais, bet ieškome įvairių būdų, kaip jį įveikti. Pavyzdžiui, mano mama nusipirko ausines, kurios verčia kalbą automatiškai. Aišku, idealiai susikalbėti nepavyksta, technologijos dar tik tobulėja, bet tai puikus pavyzdys, kaip šiuolaikiniai seneliai bando ieškoti sprendimų ir prisitaikyti.
Tiesą sakant, tikrąjį artimiausios itališkos šeimos šurmulį mano vaikai patiria būtent per mano šeimos pusę Lietuvoje, nes Italijoje neturime pirmos eilės pusbrolių. Bet, kita vertus, Italijoje ir pusbrolio žmona tampa tavo pussesere! Italams šeima tikrai yra pirmoje vietoje. Mano anyta visada visiems pasakodavo apie savo vaikus – apie sūnų, gyvenantį Milane, kitą – Baryje ir apie tą (mano vyrą), kuris dirba telekomunikacijų inžinieriumi. O dabar visas dėmesys krypsta tik į anūkus. Močiutė juos nepaprastai myli ir brangina ir visiems apie juos pasakoja bei rodo nuotraukas. O kadangi mano dukra yra šviesiaplaukė su mėlynomis akimis, tai Manfredonijoje yra retenybė.

Su vyru sukūrėte edukacinę programėlę vaikams. Kaip kilo ši idėja?
Viskas prasidėjo nuo kasdienybės. Vaikams nuolat kyla klausimų: „Kas yra žvaigždė? Kodėl šviečia saulė? Kodėl lyja?“ Kadangi mano vyras yra programuotojas, kilo idėja sukurti saugią edukacinę programėlę. Mes patys šeimoje ribojame vaikų laiką prie ekranų ir atidžiai renkamės, ką jie gali matyti. Rinkoje tiesiog neradome tokios programėlės, kuri būtų be nereikalingo triukšmo, duomenų rinkimo, reklamų ar perteklinės informacijos, kuri būtų saugi ir edukacinė.
Programėlę „Little Discoveries“ („Maži atradimai“) sukūrėme, remdamiesi Montessori filosofija, – programėlėje nėra matematikos ar sudėtingų dėlionių, tik interaktyvios mokomosios kortelės ir mini žaidimai, paremti bendruoju išsilavinimu ir knygomis, kurias skaitome vaikams (pavyzdžiui, apie planetas ir gamtą). Be to, sąmoningai atsisakėme prenumeratos modelio: Visatos paskyra yra visiškai nemokama, o kitos paskyros pasiekiamos, sumokėjus vienkartinį mokestį, tada jos visam laikui tampa prieinamos. Mūsų programėlę jau išbandė ir pedagogai, pavyzdžiui, Australijoje gyvenantys mokytojai, turintys trisdešimties metų patirtį, lietuvė pedagogė, kuri instagrame turi savo edukacinę paskyrą, – mokytoja Greta bei mano sesers kolegos ir pati sesuo, dirbanti darželio auklėtoja ir kurianti jutube pasakų kanalą „Pasakų pilis“. Tiek edukatorių, tiek pačių tėvelių atsiliepimai labai teigiami, tai mus tik dar labiau motyvuoja toliau vystyti šį projektą. O svarbiausia priežastis, kodėl gimė šis projektas, buvo mano noras sugrąžinti lietuvių kalbą savo vaikams per ramius, įtraukiančius atradimus.

Lietuvoje šiuo metu itin populiari Reggio Emilia ikimokyklinio ugdymo sistema, atkeliavusi būtent iš Italijos. Kaip pati vertinate itališką ugdymo sistemą?
Mano mama ir sesuo dirba darželiuose Lietuvoje, todėl galiu palyginti, matydama abu pavyzdžius. Tiesą sakant, man Lietuvos darželių sistema patinka labiau. Lietuvoje darželių patalpos šviesios, atskiri miegamieji, didžiulės žaidimų erdvės ir kiemai. Italijoje valstybiniuose darželiuose erdvės mažesnės, o lauko kiemai dažnai būna tiesiog betoniniai. Mokyklose Italijoje nėra tradicinių pertraukų po kiekvienos pamokos, kaip kad Lietuvoje. Vaikai pasodinami 8 valandą ryto, ir pamokos vyksta be pertraukų, tik mokytojai išvėdina patalpas arba atlieka trumpą mankštelę. Lietuvos mokyklose vaikai turi daug daugiau laisvės judėti. Žinoma, kalbu, remdamasi savo patirtimi su Italijos valstybinėmis institucijomis, – neliesdama pačios švietimo programos, nes nežinau, kokia ji šiuo metu yra Lietuvoje.
Programėlę „Little Discoveries“ („Maži atradimai“) rasite ČIA
Neila Ramoškienė
Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 6000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2026.11.17

















































