Neigiamos emocijos besilaukiant. Kodėl nervinasi nėštukės

vita-z kiti skalbiniai(40)

Vitos Jurevičienės nuotr. www.fotovita.lt

Moksliškai įrodyta, kad jei besilaukianti mama išgyvena daug neigiamų emocijų, tai atsiliepianėštumo eigai, gimdymui ir tolesnei vaiko sveikatai. Todėl reikėtų apie tai pakalbėti kiek plačiau, nes mūsų visuomenėje moters emocinei savijautai skiriamas per mažas dėmesys.

Konsultuoja Nėščiųjų mokyklos vadovas akušeris-ginekologas Romualdas Šemeta.

Emocinė apsauga – nuo seniausių laikų   

Gyvenimas nestovi vietoje. Žmogaus asmenybė formuojasi per visą gyvenimą, tačiau labai svarbu žinoti, kad patys ankstyvieji įvykiai ypač svarbūs. Vaikas motinos įsčiose dar neturi apsaugos sistemos, kuri saugotų nuo neigiamų veiksnių. Visi veiksniai jį veikia tiesiogiai, todėl jo psichikoje motinos emocijos palieka gilų pėdsaką. Šis pėdsakas stipriai veikia ir tolesniame jo gyvenime.

Gaila, kad dar nedaug moterų supranta, jog rūpestis savo emocine būsena tai rūpestis dar negimusio vaiko psichine būsena.

Jei mums dar kelia nuostabą, tai mūsų proseneliai puikiai žinojo, kad nėščios moters emocijos veikia vaiko psichiką. Net pačiose primityviausiose  kultūrose visada buvo taisyklės, kurios saugodavo nėščias moteris nuo visko, kas galėtų jas išgąsdinti ar nuliūdinti. Daugiaamžė patirtis žmones įtikino, kokios yra pavojingos įtampos, baimės ir išgąsčio pasekmės, kurias patiria nėščia moteris.

Apie įspūdžių, patirtų iki gimimo, poveikį galima surasti daugelyje senų tekstų. Apie tai rašė Hipokratas, Leonardas da Vinči, Biblija. Evangelijoje apie Luką sakoma: „Vos tik Elžbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elžbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios“(Lk 1,41). „Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose“ (Lk 1, 44).

Vaisiaus emocinis gyvenimas

Kurį laiką gydytojai vertino tik tai, ką buvo galima pamatyti, paliesti ir patikrinti, o svarbiausias uždavinys išaiškinti, kas ir kur sutriko. Medicina atmetė  viską, kas žmonių patirties buvo per tūkstantmečius sukaupta, jeigu tai negalėjo paaiškinti esami moksliniai duomenys. Gydytojai su panieka žiūrėjo (ir dabar dažnai žiūri) į tuos reiškinius, kurių negalima pasverti, pamatuoti ar padėti po mikroskopu. Jausmai ir emocijos buvo kažkas ūkanoto, migloto ir visiškai nesusijusio su nauju racionaliu tikslios medicinos pasauliu.

O štai naujos kartos mokslininkai pateikė tai, ko anksčiau trūko: griežtus nepaneigiamus fiziologinius įrodymus, kad vaisius įsčiose ne tik girdi ir jaučia, bet ir yra kur kas daugiau išsivystęs emociniu, intelektiniu ir fiziniu požiūriu, negu galvojo prenatalinės psichologijos pradininkai.

Būsimoji mama gali sąmoningai veikti savo emocijas ir panaudoti jas daug efektyviau. Tai gyvybiškai svarbu vaikui, nes jo smegenys formuojasi veikiant jūsų mintims ir jausmams. Vaikui labai svarbu, ką jūs bendraudama jam perduodate. Labai didelės reikšmės turi ir tai, ką jūs galvojate apie savo mažylį.

Jūsų meilė ar priešiškumas padeda formuoti vaiko emocinį gyvenimą. Formuojasi daug platesnė ir daug gilesnė jo asmenybės vystymosi tendencija, saugumo, savęs vertinimo jausmas.

Teigiamos motinos emocijos reikalingos vaikui dar iki jo gimimo, nes jos formuoja jo pozityviąją patirtį. Būtent gyvenimo įsčiose periodu formuojasi vienas ar kitas požiūris į išorinį pasaulį, kuris vėliau atsispindės jo tolesniame gyvenime.

„Hormoninis sultinys“

Akušeris-ginekologas Romualdas Šemeta
Nėščiųjų mokyklos vadovas
8*687 64757

Naujos gyvybės formavimuisi įtakos turi daug veiksnių.

Motinos mintys ir jausmai vienas iš tų veiksnių. Tačiau jis yra ypatingas, nes skirtingai nuo paveldėjimo, kurį lemia genetinis kodas, mintis ir jausmus galima kontroliuoti. Tai, kad vaikas motinos įsčiose sugeba įsiminti įvykius ir kad jis yra jau sąmoninga būtybė, nekelia abejonių. Tačiau moterims yra neaišku, kaip vaikas iššifruoja tokias motinos mintis ir jausmus, kaip „meilė“, „užuojauta“, jeigu jam nebuvo galimybės sužinoti, ką gyvenime reiškia šie žodžiai.

Dar 1925 metais buvo įrodyta, kaip baimė ir nerimas gali būti sukelti cheminiu būdu, suleidžiant atitinkamų medžiagų. Jos visada atsiranda žmonių ir gyvūnų kraujyje tuo metu, kai jie jaučia ūmią ar chronišką  įtampą, baimę, nerimą. Tai tos pačios medžiagos, kurias žmonės buityje vadina stresinėmis medžiagomis (pavyzdžiui, adrenalinas). Kai tik šios medžiagos papuola į kraują, jos tuoj pat provokuoja visas fiziologines reakcijas, susijusias su baime ar nerimu. Moteris,  kuri nėštumo metu jaučia baimę, įtampą, nerimą, šias medžiagas be jokių kliūčių iš savo organizmo perduoda vaikui ir jis jaučia tą patį pojūtį, kaip ir jo mama. Šios medžiagos trukdo normaliai vystytis vaiko nervų sistemai.

Negimusio vaiko organizme dar nėra susiformavusi stresinių hormonų neutralizacijos sistema. Jie kritinėmis dozėmis susikaupia ne tik vaiko organizme,  bet ir vaisiaus vandenyse, kuriuos jis nuolatos geria. Kadangi nėštumo antroje pusėje vaisius jau turi pakankamai subrendusią ypač jautrią nervų sistemą, nėra keista, kad jis dar įsčiose streso metu čiulpia pirštą ir neramiai elgiasi. Tuo pačiu metu padažnėja ir jo judesiai, pagreitėja ir sustiprėja širdies plakimas.

Stresui tęsiantis, vaisiaus vandenys nėštumo pabaigoje gali virsti savotišku „hormoniniu sultiniu“, kuriame yra vaikas. Tuo pat metu (dėl kraujagyslių spazmo), jis jaučia vis didesnę deguonies stoką, kuriam ypač jautrios smegenų nervinės ląstelės. Ilgai užsitęsusi deguonies stoka pavojinga vaisiaus nervų sistemai. Po gimimo ji sukelia vaikui didesnį jautrumą tvankumui, kvapams, triukšmui, ryškiai šviesai ir saulei, lengvai atsirandantį galvos svaigimą ir alpimą.

Kaip tai atsispindi vaikui augant

Tolesni tyrimai parodė, jog kiekvienas vaikas įsčiose savaip reaguoja į stresą. Ši jo reakcija suteikia mums svarbią informaciją apie tai, kokia bus vaiko asmenybė. Širdies susitraukimų ritmas ir judesių aktyvumas yra patikimas AŠ asmenybės rodiklis iki gimimo. Registruojant galima nustatyti, kaip vienas ar kitas vaikas reaguoja į stresą ar į reiškinius, sukeliančius baimę. Tokiu būdu, kai ką galima sužinoti apie jo individualybę.

Įdomių rezultatų gauta tiriant paauglystės amžiaus vaikus, kurie įsčiose nepatyrė sunkių emocinių dirgiklių, ir vaikus, kuriems įsčiose teko patirti įvairių dirgiklių. Pastarosios grupės paaugliai buvo emocionaliai nepatvarūs. Tarp šių dviejų grupių paauglių buvo pastebėti skirtumai ir mąstymo procese. Pavyzdžiui, paaugliai iš pirmos grupės, žiūrėdami atitinkamą paveikslą, buvo linkę turinį kūrybiškai interpretuoti. Antros grupės paaugliai turėjo tendenciją pasakoti konkrečiai, ką matė prieš save. Jų vaizduotė vaidino labai mažą vaidmenį arba visiškai jos nebuvo.

Išgyventas stresas verčia dažniau sirgti

Aišku, naujagimis negali mums papasakoti, kokius motinos jausmus jam teko įsčiose išgyventi ir kaip jis į juos reagavo. Tačiau, kaip ir suaugę žmonės, būdamas silpnas psichologiškai, jis greičiausiai bus neatsparesnis ir įvairioms ligoms. Kai žmogus nelaimingas, jis dažnai jaučia fizinius negalavimus ir būna emocionaliai neatsparus. O kadangi pagrindinis būsimojo kūdikio emocinio gyvenimo šaltinis mama, fizinė ir emocinė vaiko būsena gimimo metu ir pirmaisiais gyvenimo metais yra objektyvus rodiklis, kuris nurodo, kokią informaciją jis gavo dar gyvendamas įsčiose.

Kodėl dažniausiai būsimosios mamos patiria stresą

semetai-iliustr

Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu

Besilaukiančios moters streso priežastys gali būti įvairios. Tai:

  • pasitikėjimo santuokos tvirtumu stoka;
  • išgyvenimai dėl santykių su sutuoktiniu;
  • išgyvenimai dėl santykių su savo ar su vyro tėvais;
  • išgyvenimai dėl artimųjų sveikatos ir padėties;
  • išgyvenimai dėl darbo ar mokslo;
  • mokslo ir darbo perkrovos;
  • stiprus išgąstis;
  • gimdymo baimė.

Stresas gali pasireikšti:

  • dažnu jauduliu nėštumo pradžioje ar pabaigoje;
  • dažna vidinio nepasitenkinimo būsena;
  • pablogėjusia nuotaika;
  • padidėjusiu dirglumu;
  • miego sutrikimais;
  • bendra bloga savijauta.

Visiems žinoma, kad nėščios moterys yra jautresnės, lengviau įžeidžiamos ir greitai verkia, linkusios nerimauti, nepasitikėti, svyruoja jų nuotaika.  Panašios emocijos yra laikinos ir neturi žymaus poveikio nėštumo eigai. Jos yra apsauginė organizmo reakcija. Visai kas kita, jeigu vyksta stiprūs emociniai sukrėtimai, išgąstis arba ilgi, ne mažiau 2-3 mėnesius trunkantys, išgyvenimai. Jeigu tokia situacija susiklosto III nėštumo trimestru, gali įvykti priešlaikinis gimdymas, o gimusiems vaikams pasitaiko padidėjęs kraujospūdis, didelis dirglumas, vaikai būna mažesnio svorio, vangūs, gali dažnai ir ilgai sirgti.

Pati nepalankiausia padėtis, jei moteris patiria tokį didelį stresą I nėštumo trimestru. Dažniausiai būna vaisiaus atmetimo reakcija ir tik apie 15 proc. moterų išnešioja vaikus. Daugumai tokių moterų įvyksta persileidimai.

Nėštumo emocijos ir būsimo vaikelio lytis

Pastebėta įdomi priklausomybė tarp vaiko lyties ir nėštumo bei gimdymo eigos. Dėl moters ligų antroje nėštumo pusėje mergaitės dažniau gimsta pridususios, užslopintos. Pirmais gyvenimo metais jos būna labai neramios, vėliau pradeda vaikščioti, yra emocionaliai nepatvarios ir baikščios. Berniukai dažniau serga ūmiomis kvėpavimo takų ligomis.

Viena iš dažniausių nėštumo komplikacijų yra persileidimas ar priešlaikinis gimdymas. Tarp įvairių priežasčių svarbios reikšmės neišnešiojimui turi psichologiniai veiksniai. Tai motinos baimė, polinkis nerimui, laukiant nėštumo pabaigos, padidėjęs jautrumas stresui. Ypač svarbūs tokie stresai, kurie kyla dėl santykių su vyru. Pastebėta, kad persileidimai 2 kartus dažnesni nešiojant berniukus.

Mergaitė biologiškai artimesnė motinai, intymiau susijusi su ja. Jei buvo gresiančio persileidimo reiškiniai, net esant palankiai gimdymo eigai ir berniukai, ir mergaitės yra labiau neramūs. Daugiau problemų kyla su maitinimu krūtimi, pastebimas didesnis poreikis čiulptukui, piršto čiulpimui.

Mergaitės dažniau serga, lengvai susijaudina, yra kaprizingos, liguistai užsispyrusios, turi blogą apetitą, blogai miega.

Abiejų  lyčių vaikus anksčiau laiko vienodai gimdo moterys, kurios persitempia moksle ir darbe. Didelis jaudulys nėštumo pradžioje bei padidėjęs dirglumas ir nuovargis viso nėštumo metu būdingas moterims, gimdančioms mergaites, o stiprus motinos išgąstis gimdant berniukus.

Dėl jaudulio nėštumo pabaigoje ne tik užsitęsia gimdymo procesas, bet ir po gimdymo moteris gali kraujuoti. Gimusios mergaitės jautresnės infekcijai. Taip pasireiškia vaiko organizmo apsauginių jėgų stoka, nes imuninė  sistema dėl moters streso nesugeba atsispirti infekcijoms.

Būtų  naivu galvoti, jog streso poveikis išnyksta kartu su vaiko gimimu. Padidėjęs motinos dirglumas, dažnos vidinio nepasitenkinimo būsenos viso nėštumo metu ir ypač jaudulys nėštumo pabaigoje, veikia vaiko emocinę būseną tolesniais gyvenimo metais. Labiau mamos išgyventas stresas veikia mergaites, ypač pirmais jų gyvenimo metais. Joms nustatomas didesnis nervinių sutrikimų spektras. Tai paaiškinama tuo, kad nešiodama mergaitę motina yra labiau emociškai jautri, stipriau reaguoja į stresą.

 Išoriniai stresai

Be motinos streso, vaisius pasižymi dideliu jautrumu išorinės aplinkos garsams. Todėl reikėtų vengti garsios kalbos, ypač santykių  aiškinimosi šeimoje bei konfliktų. Būsimas vaikas neišvengiamai dalyvauja šiuose konfliktuose, išreikšdamas nerimą intensyviais ir dažnais judesiais. Tokiems vaikams dažniau pasitaiko virkštelės apsisukimų apie kakliuką.

„Skiepai“ neigiamoms emocijoms

Kokie bruožai reikalingi moteriai, kad ji, planuodama pastoti, būtų  mažiau veikiama neigiamo emocinio streso?

Visų pirma emocinis patvarumas.

Pasitikėjimas savimi, savo jėgomis ir galimybėmis, pakankamas savęs vertinimas.

Mąstymo lankstumas, gebėjimas eiti į kompromisus.

Optimistinė nuotaika, aktyvumas.

Gebėjimas nesutelkti dėmesio į nemalonius išgyvenimus ir nuoskaudas, mokėjimas laiku nuo jų atitrūkti, žiūrėti į juos filosofiškiau, surasti alternatyvių galimybių spręsti konfliktines situacijas.

Ir vienas svarbiausių dalykų – mylėti savo vyrą, būsimojo vaikelio tėtį.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


3 − = vienas

Kitos temos: