Tvarkingas darbo stalas, kruopščiai suplanuota dienotvarkė, įprotis kelis kartus patikrinti, ar durys yra užrakintos. Nors tai pirmiausia asocijuojasi su atsakingumu ir disciplina, kartais tokie įpročiai gali byloti ir apie obsesinį kompulsinį sutrikimą (OCD) – būklę, kuri gali reikšmingai paveikti kasdienį gyvenimą.
Specialistės paaiškino, kokie yra šio sutrikimo požymiai, kuo OCD skiriasi nuo įprasto noro palaikyti tvarką, atskleidė, kada pasikartojančios mintys ar ritualai peržengia normos ribas, kokie gydymo metodai šiandien taikomi, ir kodėl žmonės dažnai neskuba kreiptis pagalbos.
Obsesijos ir kompulsijos duetas
Obsesinis kompulsinis sutrikimas yra lėtinė psichikos sveikatos būklė, įkalinanti žmogų savo paties įkyriose mintyse – obsesijose – ir jaučiamą nerimą sumažinti padedančiuose priverstiniuose veiksmuose – kompulsijose.
„Tai yra nuolatinė kova su savo protu ir elgesiu, kurios nereikėtų painioti su perfekcionizmu ar tvarkingumu, nes OCD turintis žmogus dažniausiai pats supranta, kad jo mintys ir veiksmai yra nelogiški, tačiau negali savęs kontroliuoti ar sustabdyti, – pastebi BENU vaistininkė Deimantė Zalagaitytė. – Obsesijos gali būti įvairios: pavyzdžiui, baimė prisiliesti prie paviršių ir užsikrėsti ligomis. Tokiu atveju, atsiranda nesustabdomas noras nuolat plauti ir dezinfekuoti rankas.“
Vaistininkė pastebi, kad šiai būklei būdingas ir „teisingumo“, tvarkos, simetrijos palaikymas, daiktų perstatinėjimas lygiai, poromis ar kitu kampu, skaičiavimas ir veiksmų atlikimas tik tam tikrą kiekį kartų, žingsniavimo būdas – pavyzdžiui, vengiant linijų ar tarpų tarp plytelių.
Perfekcionizmas ar sutrikimas?
Medicinos diagnostikos ir gydymo centro „Hila“ psichoterapeutė Gintarė Dailydė pastebi, kad svarbiausias skirtumas tarp OCD ir perfekcionizmo yra ne pats elgesys, o tai, kas jį skatina ir kiek laisvės žmogus turi tokio elgesio atsisakyti.
„Žmogui gali patikti tvarka, jis gali būti kruopštus, disciplinuotas ar kelti sau aukštus standartus, tačiau paprastai jis gali prisitaikyti prie situacijos, toleruoti netobulumą ir, jei reikia, savo taisyklių nesilaikyti, – sako G. Dailydė. – Riba tarp asmenybės bruožo ir sutrikimo atsiranda tuomet, kai mažėja žmogaus pasirinkimo laisvė, simptomai kelia didelį distresą, atima daug laiko arba pradeda reikšmingai trukdyti gyvenimui.“
Kodėl ilgai nesikreipiama pagalbos?
Pasak G. Dailydės, nors ši būklė yra labai varginanti, obsesinio kompulsinio sutrikimo aplinkiniai ilgą laiką gali nepastebėti. Pavyzdžiui, darbe žmogus gali pernelyg ilgai tikrinti atliktas užduotis, bijoti padaryti klaidą, sunkiai užbaigti darbus, nuolat abejoti savo sprendimais. Dėl to gali mažėti jo produktyvumas, nors iš šalies žmogus gali atrodyti tiesiog itin kruopštus ar atsakingas.
„Emociškai OCD dažnai siejasi su stipriu nerimu, išsekimu, kaltės ar gėdos jausmu. Ypač sunku tiems žmonėms, kurių obsesijų turinys yra socialiai nepriimtinas ar labai prieštarauja jų vertybėms – pavyzdžiui, nuolat kyla agresyvios, seksualinės ar religinės mintys. Žmogus gali išsigąsti pačių minčių ir manyti, kad jos kažką pasako apie jo asmenybę ar ketinimus. Tačiau įkyri mintis nėra tas pats, kas noras ar ketinimas ją įgyvendinti“, – pastebi G. Dailydė.
Pasak psichoterapeutės, būtent gėda, baimė būti nesuprastam ir nežinojimas, kad tokie simptomai būdingi OCD, nulemia, kodėl žmonės gali ilgai jų neatskleisti ir nesikreipti pagalbos.
Ligos diagnozavimas ir gydymas
Anot D. Zalagaitytės, OCD diagnozavimas nuo ligos pradžios užtrunka ilgai, vidutiniškai – apie 9–10 metų. Sutrikimas gali būti gydomas kognityvine elgesio terapija, taikant ekspozicijos ir atsako prevencijos metodą, kai imituojama situacija, kurioje pacientas jaučia OCD būdingus simptomus, o paciento sąmoningai prašoma neatlikti įprasto jam veiksmo, pavyzdžiui, prisilietus prie nešvaraus paviršiaus neplauti rankų ar neliesti durų rankenos tam tikrą skaičių kartų. G. Dailydė pastebi, kad kognityvinės elgesio terapijos tikslas – mokytis toleruoti neapibrėžtumą ir nebereaguoti į kiekvieną abejonę ritualais.
„Gali būti skiriami ir selektyvūs serotonino reabsorbcijos inhibitoriai, antidepresantai, kurie reguliuodami serotonino pusiausvyrą smegenyse sumažina emocinio nerimo intensyvumą. Jų poveikis atsiranda ne iš karto, dažniausiai po 4–8 savaičių. Tik tikslus ir nuoseklus vartojimas gali padėti suprasti jų efektyvumą ligos valdymui, o itin nesaugu staiga nutraukti vaisto vartojimą – toks veiksmas gali tik dar labiau pabloginti ligos eigą“, – sako D. Zalagaitytė.
Be gydymo OCD neišnyks
G. Dailydė priduria, kad esant ryškesniems simptomams psichoterapija ir medikamentinis gydymas gali būti derinami. „Svarbiausia žinia žmogui, kuris atpažįsta šiuos simptomus – OCD yra gydomas sutrikimas. Nereikia laukti, kol simptomai taps visiškai nepakeliami. Kuo anksčiau žmogus supranta, kas vyksta, ir gauna tinkamą pagalbą, tuo greičiau galima pradėti susigrąžinti kasdienio gyvenimo laisvę“, – sako psichoterapeutė.
D. Zalagaitytė priduria, kad mitas yra galvoti, kad OCD simptomai praeis sau ar kitam pasakius „liaukis taip daręs“.
„Tokius žodžius galima išgirsti iš tėvų, nes OCD dažnu atveju pastebimas jau vaikystėje. Pastebėjus keistą elgesį, teisingiausia būtų kreiptis į gydytoją – laiku suteikta elgesio terapija ar paskirtas gydymas gali suvaldyti šią ligą arba visiškai ją sustabdyti“, – teigia vaistininkė.
