Nerimas – tai ir reakcija, ir būsena, ir emocija, neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis, apspręsta mūsų biologijos ir svarbi evoliuciškai. Žmonijos kelyje išgyveno individai, kurie nebuvo atsipūtę ir ramūs, nepaisę grėsmių. Anot Vilniaus „InMedica“ klinikos Psichikos sveikatos konsultacijų centro medicinos psichologės Rūtos Klišytės, psichologai juokauja, jog mūsų protėviai buvo nerimastingi neurotikai.
„Nerimas paruošia mus grėsmės suvokimui, atrėmimui ar išgyvenimui, jo dėka tampame itin budrūs, susitelkę, paaštrėja klausa ir rega, o kūnas pasiruošia „pulk, bėk arba sustink“ komandų vykdymui – kovai, išgyvenimui. Visgi, bėda ta, kad šiandien grėsmės yra visiškai kitos – bėgti nuo tigro ar pulti mamutą nebetenka, tačiau saugumui grėsmes dabar sukuria mūsų neramus protas, todėl šiandien nerimas mus užklumpa patogiame fotelyje, gena mūsų mintis gulint lovoje. Tigro nebėra, tačiau širdis daužosi taip, lyg paskutinioji būtų čia pat – tai mus ėda besotė vaizduotė. Deja, bet tobuli kūno mechanizmai ir protas kartais ima veikti prieš mus – pavyzdžiui, panikos atakos atveju“, – pasakoja R. Klišytė.
Ji pratęsia, jog vienas iškilus nerimo specialistas tikina, kad štai katėms nerimas svetimas – kitaip nei šunims, gerai prijaukintiems ir „sužmogėjusiems“. Nors pasakė juokais, bet paklauskite savęs – ar jums pavyktų taip atsipalaiduoti, pasitikėti rytojumi ir savimi? Katei nerūpi, kas bus, ji nepatiria panikos atakų, o drąsiai atakuoja pati.
„Katės neturi tokių iššūkių ir nekelia sau tikslų, kokius keliame sau mes, žmonės. Mums nerimauti yra normalu, netgi būtina. Dar daugiau – nerimas, kaip emocija, nurodo, kas mums svarbu ir vertinga. Dažniausiai nerimaujame dėl savo ir artimųjų sveikatos, išgyvenimo, pragyvenimo; dėl to, kaip mus priims kiti, savo sėkmės (taip vadinamas socialinis nerimas). Nerimauti yra gerai, jeigu tai saikinga, valdoma ir produktyvu“, – pažymi medicinos prischologė.
Kada nerimas (ne)reikalingas?
Kiekvienas žmogus nerimą išgyvena skirtingai – tai priklauso nuo prigimties, psichikos sanklodos, patirčių ir auklėjimo – stipriau ar silpniau, dažniau ar rečiau. Manoma, jog psichopatai ir sociopatai nepatiria nerimo, nors tai vis dar kelia klausimų.
„Vieniems nerimas – intuityvi grėsmės nuojauta, kitiems – nemalonūs kūno pojūčiai, kartais interpretuojami kaip ligos simptomai, tretiems – spiečius nevaldomų minčių arba nenugalimas noras kartoti tam tikrus veiksmus. Treti nuolat skuba genami nerimo arba siekia nepriekaištingumo. Ketvirti vis „užvalgo“ nerimą, penkti persidirba, kad šį užgožtų“, – vardina R. Klišytė.
Ji pratęsia, jog sąmoningumo nerimo atžvilgiu ugdymas – labai gera šio profilaktika, taip pat ir gydymosi būdas. Iškilūs filosofai jau XIX a. pabaigoje numatė „nerimo amžių“, kuriame gyvens ateities kartos. Mat nerimas yra neišvengiamas laisvės, galimybių, pasirinkimų ir atsakomybės palydovas bei mokestis, o juk šio gėrio turime vis daugiau.
„Kartu su mokslo pažanga ir religingumo mažėjimu prarandame saugumą ir pasitikėjimą, tarsi nebegalime „grįžti namo“, kur viskas pažįstama, jauku ir saugu. Su šiuo egzistenciniu nerimu neišvengiamai susiduriama, jeigu tikrai siekiame sąmoningumo, jei suprantame, jog mūsų egzistencija yra trapi ir nenuspėjama, kad turime ištverti nežinomybę.
Kita vertus, mūsų tikslai bei siekiai yra natūraliai lydimi nerimo, kitu atveju jie arba labai menki, arba jų neturime. Perdėtas saugumas, apsidraudimas mus stabdo, apriboja, atima realius potyrius ir džiaugsmą gyventi, bet ir tai negarantuoja apsaugos nuo grėsmių – branduolinės, ekologinės ar ekonominės krizės. Puikus to pavyzdys – COVID-19 pandemija“, – primena medicinos psichologė.
Nuo nerimo kenčia visas pasaulis
Visgi, kuo rečiau jausti nerimą vargu ar pavyks net gavus „gerų“ patarimų, nes tai, kas veikia vienam, nebūtinai tiks kitam – visi esame skirtingos prigimties, turime įvairių patirčių ir siekių. Vieni nori stengtis patys, kiti – pasyviai gauti. Klaidingi apibendrinimai ir lyginimasis su kitais yra būdingi būtent nerimaujantiems – „mane visada ištinka nesėkmės kitaip nei kitus“, „visi į mane žiūrės, apkalbės“, „kodėl negaliu būti toks atsipalaidavęs kaip kiti“ ir pan.
„Nerimauti prieš, pavyzdžiui, egzaminą ar kitą svarbų įvykį yra normalu, bet tai turi padėti susikaupti, geriau įsisavinti medžiagą, būti budriu, įdėmiu ir net kovingu. Vis dėlto, jeigu nerimas stiprus, kyla labai iš anksto, verčia jus atidėlioti ruošimąsi egzaminui ir vietoje to kurti nesėkmės scenarijus, o prieš pat jį ištinka panika, tai rodo, jog nerimas yra didesnis už jus ir jo nebevaldote. Kai kurie supanikuoja taip, kad net ir gerai pasiruošę susikerta arba net neatvyksta į egzaminą – tai jau nebe atidėliojimas, o vengimas. Ilgainiui tapęs įprastu, vengimas tampa rimta nerimo komplikacija. Todėl, jeigu jums nepavyksta suvaldyti nerimo, derėtų kreiptis į psichologą“, – akcentuoja R. Klišytė.
Ji prisimena, jog sovietiniais laikais vienas įžvalgus psichiatras tikino juos, studentus, jog ateityje vyraus nerimo sutrikimai. Tada tuo patikėti buvo sunku, nes aplink visi matė paranojos ir depresinių susirgimų gausą, o ir patiems nerimas buvo svetimas – gyvenimas buvo ankštai apribotas, laisvė – nebent minties. Tačiau dar 1997 m. ištirtas JAV moksleivių nerimo lygis buvo toks pat aukštas, kaip prieš 50 metų – psichiatrinės ligoninės pacientų. Nuo to laiko nerimo rodikliai tik auga, jo sutrikimų daugėja ir Lietuvoje. Moterys dėl nerimo kankinasi dukart dažniau vyrai, visgi, šie gydytojų pagalbos ieško rečiau. Nerimas vis dažniau sutinkamas Vakarų pasaulyje, tačiau sparčiai plinta ir į ramiuosius Rytus, apima ir besivystančias šalis.
Nerimą žmonės gali painioti su vidaus ligomis
Nerimo sutrikimams priskiriami generalizuotas nerimo sutrikimas, panikos sutrikimas, fobinis sutrikimas, obsesinis kompulsinis sutrikimas, nerimo ir depresijos sutrikimas. Šiai grupei artimi ir potrauminio streso bei somatoforminis (hipochondrinis) sutrikimas.
„Kaip matome, jų yra daug ir įvairių, todėl net nevardinsiu kiekvieno sutrikimo simptomų, tuo labiau, jog žmogui nederėtų pačiam sau diagnozuoti ligos ar sutrikimo – tai gali padaryti tik gydytojas psichiatras, o medicinos psichologas gali įtarti , atlikti psichodiagnostinį tyrimą ir taip padėti psichiatrui priskirti teisingą diagnozę. Visgi, noriu priminti, jog sutrikimą būtina pradėti gydyti laiku – kitaip šis komplikuojasi į depresiją, vengimą, nusivylimą savimi ir gyvenimu“, – teigia „InMedica“ klinikų Psichikos sveikatos konsultacijų centro medicinos psichologė.
Veiksniai, kurie lemia nerimo sutrikimo atsiradimą, yra daugialypiai – genetiniai, biocheminiai, psichologiniai ir kt. Rizikos grupės taip pat yra įvairios. Pavyzdžiui, tai žmonės su autizmo spektro sutrikimu: jie kenčia stiprų nerimą ir neretai nerimo sutrikimas būdavo vienintelis nustatomas nepastebint po juo slypinčio autizmo spektro sutrikimo (ASS). Šiandien diagnostika tikrai gerėja, tad itin svarbu nepradėti privačios psichoterapijos ar kito gydymo, juolab alternatyvaus, pas reikalingo išsilavinimo neturinti specialistą, ypač jeigu pats nesuvokiate, kas jums nutiko. Specialistė pažymi, jog nuolat susiduria su pacientais, kuriems buvo paskirtas netinkamas gydymas arba buvo apleistas turimas sutrikimas.
„Kita vertus, būna, kad žmogus ateina su savadarbe diagnoze, kuri tik išpučia jo nerimą. Jau minėtos panikos atakos yra šiandieninis mainstream, nors neseniai tai buvo depresija – visi apie jas kalba, patiria, daugėja ir besikreipiančių pacientų. Visgi, svarbu atskirti paniką nuo stiprios ūmios emocinės reakcijos, panikos ataką kaip būseną su būdingų simptomų sankaupa, ir panikos sutrikimą, kai atakos kartojasi ir jas lydi agorafobija. Gydyti reikia tik panikos sutrikimą, kurį nustatyti gali tik medicinos psichologas ar gydytojas psichiatras, bei paskirti reikalingą gydymą. Pasitaiko atvejų, kai pacientas pas mane arba psichiatrą ateina tik prieš tai aplankęs visus gydytojus, atlikęs visus įmanomus tyrimus dėl nemalonių pojūčių kūne, įsitikinęs, jog tai – rimtų vidaus ligų simptomai. Bet iš tikrųjų kenčia nuo nerimo sutrikimo“, – sako R. Klišytė.
Nerimastingumas gali tapti net asmenybės bruožu ar jos sutrikimo esme. Tai vėlgi nulemia įgimta psichikos sankloda, gyvenimo patirtys ir kiti veiksniai. Svarbu paminėti, jog nerimas yra labiausiai užkrečiama emocija, tad nerimastingi tėvai užaugina nerimaujančius vaikus.
Kaip mąsto nerimą patiriantis žmogus?
Medicinos psichologė pasakoja, jog dažnai iš pacientų girdi tokius teiginius kaip „esu labai jautrus, dėl visko pergyvenu“, „man tai nepatinka, noriu nebejusti nerimo“. Juos ji užjaučia ir supranta, tačiau padėti atsikratyti nerimo ar jautrumo nežada – tai neįmanoma. Svarbu, kad nerimas taptų pakenčiamu ir valdomu, nežalotų ir nesargdintų.
„Nerimo gydymas parenkamas labai individualiai – kartais reikia vaistų ir beveik visada – psichokorekcijos arba psichoterapijos, trumpos arba ilgalaikės. Mokyklų ir metodų tam yra įvairių, todėl į paciento klausimą „tai dabar man taikysite kognityvinę elgesio terapiją ?“ arba „girdėjau, kitiems padeda mindfullness?“ atsakyti neskubu, bet pastebiu augantį pacientų išprusimą. Net paprastos kvėpavimo technikos netinka visiems, o hipochondriškus asmenis privers nerimauti dar ir dėl kvėpavimo sistemos.
Dauguma mano nerimastingų pacientų yra protingi, gabūs, atsakingi, bet linkę nuolat svarstyti, permąstyti, analizuoti, apskaičiuoti rizikas. Jie mintimis vis užbėga į ateitį , tačiau nepastebi , kas vyksta čia ir dabar. Jie skundžiasi, jog gyvena savo galvoje, vis mąsto ir negali liautis, ir taip atsiduria užburtame rate – „nerimauti privalau, nes tai mane apsaugo, tačiau galiu nuo to išprotėti“, – dalinasi R. Klišytė.
Ji taip pat pastebi, jog žmonės laikosi tam tikrų nerašytų šablonų, neva „sveiko proto“ taisyklių: „privalau numatyti ateitį, kad būčiau saugus“, „jeigu yra tikimybė, kad tai gali įvykti, turiu dėl to jaudintis“, „nežinomybės ir nesėkmės neištversiu“, „turiu viską padaryti teisingai“. Tai – vadinamieji giluminiai įsitikinimai, tik šiuo atveju jie yra klaidingi, nieko bendra neturi su tikrove; jie iškreipia pasaulio vaizdą, tikrovę, užgožia mūsų jausmus ir verčia tuščiai nerimauti. Tokie žmonės savo neigiamas mintis ir vaizdinius tarsi priima už faktus. Taigi polinkis per daug nerimauti yra susijęs su proto nežabojimu, abstraktaus mąstymo ir logikos persvara prieš jausmus.
Kaip galite sau padėti?
„Padėti sau galime mokydamiesi priimti neidealią, ribotą, neteisingą realybę, nežinomą ateitį. Svarbu liautis vadovautis „man patinka – man nepatinka“ dilema – pasaulis nesutvertas pagal jus. Taip pat derėtų pastebėti bei skirti produktyvų ir neurotinį nerimą: pirmasis mus sukaupia problemos sprendimui čia ir dabar, o antrasis gena į baugią ateitį. Esu pastebėjusi, jog tvarkytis su nerimu yra sudėtingiau, nei su baimėmis, nes jis neturi konkretaus objekto. Paprastai žinome, ko bijome, galime tai apibrėžti.
Nepakeliamas nerimas dėl to kartais įgauna baimių formas – tarkime, agrofobiją, mirties, vėžio baimę ir kt. Vaikai paprastai patiria tik baimes, fobijas, o nerimu užsikrečia nuo tėvų – kaip minėjau, tai labiausiai užkrečiama emocija. Tuo metu paauglius nerimas ima lankyti dėl socializacijos svarbos, kylančių egzistencinių klausimų“, – teigia medicinos psichologė.
Ji pratęsia, jog turime sau priminti ir priimti, jog pasaulis iš esmės yra nenuspėjamas ir takus, nei logiškas, nei teisingas, sukurtas iš chaoso ir amžinas, o mes jame – mirtingi, nors net ne visi tikintys yra pajėgūs su tuo susitaikyti: „Kaip juokavo vienas mano mokytojų, „Dievas dovanojo mums amžiną gyvenimą, tačiau negarantuoja, kad išgyvensime iki rytdienos“. Katės, sakoma, turi devynis gyvenimas – gal todėl gali sau ramiai murkti? Mes turime vieną – užtat žmogišką.“
