Kalbėdami apie mamų emocinę būseną, specialistai neretai mini bendrystės svarbą. Pastebėta, kad moterys, po gimdymo aktyviai bendravusios su kitomis mamomis, patyrusiomis aplinkos moterimis, rečiau patyrė pogimdyvinę depresiją. Šeimoms gyvenant vis toliau nuo artimųjų, mamos neretai jaučiasi labai vienišos. Tačiau kur atrasti tinkamą bendrystę ir kaip įsitikinti, kad joje galima saugiai atvirauti? Apie tai kalbamės su vienos pirmųjų Lietuvoje, moderuojamos tėvų bendrystės grupės „Augantys tėvai“ įkūrėjomis, tėvystės koučerėmis, mamomis Dovile Šafranauske ir Renata Cikanaite.
Ką verta žinoti apie bendrystę?
„Prisimenu, kai laukiausi, išgirdau daug įvairių patarimų, palinkėjimų, tačiau niekas nekalbėjo apie tai, kad gali būti daug sumišusių jausmų, niekas nepasiūlė, kad tokiu atveju galiu paskambinti pasikalbėti“, – prisimena penkiametes dvynukes auginanti Dovilė Šafranauskė. „Bandydama artimoje aplinkoje kalbėtis apie tai, jog man sunku, jog pavargau, kad kartais nelabai suprantu, kas su manimi vyksta, sulaukdavau gailesčio, nuo kurio pasijusdavau dar labiau nevykusia, tarsi nemokančia susiimti. Arba komentarų, kad labai norėjau vaikų, kokia turėčiau jaustis labai laiminga, jas turėdama, o visa kita ne tiek ir svarbu.“
„Dažnai nėra lengva pasidalinti jausmais su artimaisiais“, – pritaria Renata Cikanaitė, dviejų vaikų mama. „Ne todėl, kad jie nenorėtų mūsų išklausyti. Jei labai nori ir mes jiems labai rūpime, jie mus myli. Ir būtent dėl to jie lygiai taip pat kenčia girdėdami, jog mums yra blogai. Ir tada jie nori spręsti, padėti, patarti, nes tiesiog jiems per sunku su visu tuo išbūti. Bet mums nereikia, kad iš mūsų tą skausmą paimtų ar už mus sugalvotų ką daryti, mes norime, kad kažkas tiesiog išgirstų, kaip mums tuo momentu yra sunku. Ir dažniausiai jau vien nuo to išgirdimo, šiek tiek palengvėja.
Todėl bendrystė suteikia daugiau lengvumo jei joje esantys žmonės nėra labai artimi, jei jie žino, kaip klausyti ir sukuriama saugi, konfidenciali aplinka bet kokiems pasidalinimams. ”
Ką buvimas bendrystėje atneša mamoms?
„Normalizavimą. Tapus mama ir išgyvenant milijonus į visas puses plėšančių jausmų, labai svarbu nuolat būti su žmonėmis, kurie patvirtins, jog visa tai yra normalu. Nes mes labai dažnai motinystei ruošiamės daugiau techniškai, susiperkame kažkokius daiktus, pasidomime gimdymo eiga, žindymu, na o visa kita juk natūralu. Žmonės gimdė ir augino vaikus nuo neatmenamų laikų, kas čia gali būti netikėto? Tačiau labai dažnai natūraliai viskas tiesiog nesigauna ir tada mes tuojau pat surūšiuojame: normalu-nenormalu. Ir kartais apie tai netgi sunku kalbėtis su kažkuo, nes esame tikros – pas kitus taip nevyksta!“- pasakoja Renata. „Taigi buvimas bendrystėje atneša patvirtinimą, kad tas nenormalumas, kuris vyksta mano namuose, yra pats normaliausias buvimo mama procesas. Bet to negali sužinoti jei neesi bendrystėje, jei negirdi kitų pasidalijimų. Taip, galima perskaityti, tačiau tai nebus taip gyva ir artima.“
„Geroji bendrystės pusė yra ir tai, kad čia susirenkame vedinos vieno tikslo – dalintis. Todėl nereikia kažkokių įžangų, pasiruošimo, parinktų žodžių“, – toliau pasakoja Dovilė Šafranauskė. „Nuostabu, jie tokiai bendrystei galima susitikti gyvai, tačiau virtualus formatas ne mažiau naudingas, juolab, kad tada gali jungtis mamos iš bet kurios pasaulio šalies. Ypač gyvenant aplinkoje, kurioje normalu yra visai kiti dalykai, vienatvės jausmas gali būti itin aštrus.“
„Taip, savo pirmąjį sūnų gimdžiau Prancūzijoje“, – prisimena Renata. „Ir ten normalu vaikus auginti visiškai kitaip. Ten motinystė mamų anaiptol nesuvalgo! Todėl ne kartą stebėjausi, kad štai joms normalu taip, o man normalu kitaip ir abu tie normalumai yra visiškai teisingi, net ir būdami skirtingais.
Kas mamoms sunkiausia?
„Tikriausiai kiekviena atras savo unikalius sunkumus. Tačiau neretai tai vidiniai prieštaravimai, kaltės, nepakankamumo jausmai. Švelnumo sau trūkumas. Kiekviena mūsų turime vidinį balsą, su kuriuo kalbamės kiekvieną dieną. Deja, jis retai būna švelnus. Dažniau teisiantis, gėdinantis, primenantis, kur galėtume daugiau, geriau, kantriau. Gerai prisimenu pokalbius savo galvoje, kai kritikuodavau save, kad noriu miego, kad negaliu nuolatos džiaugtis taip ilgai lauktomis dukrytėmis. Kad pykstu, kad neturiu kantrybės bendraudama su vyru. Tuo metu, daug daugiau švelnumo sulaukiau iš kitų mamų, nei pati iš savęs. Ar tai, jog esu pavargusi reiškia, kad nemyliu savo vaikų, kad ne esu už jas dėkinga? O ir aplinkiniai tarsi patvirtindavo mano mintis, primindami, kad turėčiau būti dėkinga už stebuklą atėjusį į mano gyvenimą, o ne reikšti kažkokias pretenzijas,“ – sako Dovilė.
„Bet juk kaip tik dėl šio stebuklo, kuris ateina į mūsų gyvenimus, mes ir pavargstame, ir spindime laime, ir nusiviliame, ir labai didžiuojamės, ir labai mylime ir kartais labai norime tiesiog kelių minučių sau! Ir mielai kažkam leistume valandai kitai pabūti su tuo stebuklu, kad įkvėptume oro. Būtent todėl! Nes tai yra visuma. Mes visos jaučiame įvairiausius jausmus, kai susiduria mano, kaip mamos, poreikiai ir mano vaikų poreikiai. Nors tiek mano, tiek mano vaikų poreikiai yra labai natūralūs, dėl jų patenkinimo ir nepatenkinimo mumyse atsiranda labai daug prieštaringų jausmų“, – pastebi Renata. „Ir tie jausmai tokie intensyvūs, neretai mes jų netgi negalime paaiškinti, tuo pačiu negalime ir paneigti – jie tikrai yra. Ir kartais loginiu protu suvokiame, kad viena ar kita reakcija ar jausmų išraiška yra tarsi perdėta, tačiau negalime jos suvaldyti. Taip yra todėl, kad tapsmas tėvais, sujudina visas istorijas, kurios galbūt keliauja su mumis jau labai ilgai ir kuriomis iki galo nebuvo pasirūpinta. Ir štai, jos dabar grįžta visu intensyvumu ir mes dažnai tiesiog nesusivokiam, kas su mumis vyksta. Tam reikia savotiško veidrodžio, žmogaus, kuris atspindėtų tuos intensyvius jausmus, padėtų su jais išbūti.“
Bet juk tai svetimi žmonės. Ar lengva dalintis išgyvenimais?
„Mes esame labai socialios būtybės ir mums svarbu būti priimtomis, išgirstomis. Tuo pačiu, mes pačios sau užkeliame labai aukštas elgesio karteles. Dažnai jos remiasi mūsų vaikystės patirtimis – kokia turi būti mama, kaip ji elgiasi, ką sako, ko nesako. O gal kaip tik visomis išgalėmis siekiame niekada nesielgti taip, kaip matėme ir patyrėme vaikystėje. Ir žvelgiant iš šios aukštų idealų perspektyvos, pasidalinti tuo, kaip vyksta iš tikrųjų, nėra lengva. Bent jau ne pačioje pradžioje. Tačiau svarbiausia pradėti, nes kuo dažniau tai darome, tuo tampa lengviau. Dabar man lengva dalintis, tačiau kai tik pradėjau tai daryti, buvo labai sunku, kai kurie žodžiai neišlįsdavo iš gerklės, aš tiesiog verkdavau, nes tai buvo taip jautru“,-atvirauja Renata. „Normalu, kad sunku, todėl nereikia spausti savęs, kartais pakanka tiesiog paklausyti, pabūti, pajusti saugią erdvę ir leisti sau pasidalinti tada, kai norisi.“
„Visi mes esame labai skirtingi, todėl bendrystės grupėje, niekas nėra verčiamas kažko daryti. O ir dalintis galima įvairiai. Galima išrašyti tai, kas neramina ir paprašyti įžvalgų, galima dalyvauti pokalbyje, įrašyti klausimą balsu, galima netgi daryti tai anonimiškai. Dažnai susitikimai grupėje tampa tarsi priminimu to, kas svarbu, to, kaip norime bendrauti su savo vaikais, artimaisiais, savimi. Svarbiausia, kad jaustumėmės saugiai išklausytos ir priimtos“, – pokalbį baigia Dovilė.
Jei jaučiate, jog norėtumėte išbandyti bendrystės grupę, dabar galite prisijungti ir pabandyti nemokamai: https://www.subscribepage.com/augantystevai
