Mano sūnau,
Viskas prasidėjo pasitikus vasarą… Kai šiluma apglėbia pečius, ir tvankūs vakaro atodūsiai užgniaužia kvapą. O širdyje įsivyrauja didžiulis jaudulys ir virpuliukas, sužinojus, kad draugė greitai turės leliuką.
O kodėl laukiame mes? Tikriausiai todėl, kad dar esame jauni (mums abiems tik po 22 metus), kad vis dar gyvename nuomojamame bute, kad aš ką tik baigiau bakalauro studijas ir įstojau toliau mokytis į magistrantūrą, kad pareiškimai nors jau ir nunešti, bet vestuvių dar nebuvo…
Dalykai, kurie priverčia susimąstyti… Bet noras didesnis… Noriu aš Jo bet kokia kaina. To, kuris dažnai mane aplanko svajose, To, kurį jau seniai seniai mylėjau, kurį jau seniausiai glaudžiau prie krūtinės, To, kurį jau seniai pažinojau. Noriu aš Jo… Po tokių mano garsiai išsakytų minčių, mano būsimasis vyras sutinka, jis SUTINKA. Jis taip pat nori, kad TU ateitum pas mus, nors dar visai neseniai net tokios minties neturėjo…
Tas neapsakomas jausmas, kad kviečiame Tave, mažuli. Gulėjimas aukštyn kojomis pusvalandį po to, kad viskas pasiektų tikslą. Ir tas nejučia pasigirstantis juokas iš savęs pačių. Dar dabar virpuliukai kutena nugarą visa tai prisiminus.
***
Vasara alsuojantis rytas. Kelios laukimo minutės ir drebančios rankos… Viena ryški juostelė.. Veidrodyje liūdnas akių atspindys…
Po savaitės dar vienas testo gadinimas. Nieko nesitikima. Palieku jį vonioje ir einu gerti kavos. Kvapas svaigina, kaip niekada. Širdis daužosi.
Besidažydama blakstienas, išsiteplioju veidą. Bėgu į vonią nusiprausti… Bet akys užkliūva už… Už dviejų ryškių juostelių. Ką? Nejau dvi? Ar tikrai dvi? Vienas, du. O gal man dvejinasi akyse? Ne, nesidvejina, TU esi, TU jau esi. Puolu iš vonios žadinti vyrą, o jis su besiskleidžiančia šypsena veide pasako, aš jau tai žinojau, mažute. Seniai tai žinojau…
Emocijų suvaldyti negaliu. Dieve, koks keistas jausmas. Kūnas virpa iš euforijos. Bet turiu susivaldyti. Šiandien pirma darbo diena. Taip, aš susiradau darbelį, kad Tau galėčiau duoti daugiau, nors dar nežinojau, kad Tu jau esi.
***
Toliau vos ne vienas kitam ant kulnų lipdami, bėga šilti vasaros vakarai. Rankos, glostančios pilvuką, ir mes. Du matomi, trečias jaučiamas.
Niekam nieko nesakome, kaip įmanydami saugome šią trapią paslaptį. Ir ne be reikalo. Septynių savaičių atsigulu į ligoninę. Mano žirniukas nori pabėgti. Ne, šito tai aš Tau neleisiu. Niekur Tu nepabėgsi. Prašau Tavęs, tiesiog maldauju. Maldauuuuju. Kojas suspausiu ir Tave laikysiu. Juk ten
Tau turėtų būti šilta ir gera, ten girdėti mano širdies plakimas ir iš jos spinduliuoja meilė, didesnė už bekraščius pasaulio vandenynus.
***
Tau jau dvylika savaičių, o mes su Tavo tėčiu sumainome aukso žiedus. Prie altoriaus jau žengiu kartu su Tavimi. O ašaros tvenkiasi ne tik iš susijaudinimo, kad prisieksiu Tavo tėčiui, bet ir dėl to, kad ir Tu dalyvauji šitame mūsų širdžių šokyje. Dievas sujungė nebe dvi širdis į vieną, o jau tris. Taip, ir tavoji širdelė plaka kartu su mūsiškėmis. Nors ir norėjo užgesti, bet vis dėlto plaka. PLAKA. Tuk… tuk.
***
Toliau viskas klostosi dar sunkiau. Vėl guliu ligoninėje, o po to dar ir genetiniai tyrimai, kurie nežada nieko gero… Verkiu pasikūkčiodama. Na kodėl? Kodėl taip? Nors tikslių rezultatų taip ir nežinome, nes reikėtų pasikėsinti į tavo namelį. O tai yra didesnė tikimybė Tave prarasti, negu kad Tu gimtum netoks, kaip visi. Tad nieko nedarome.
Tik kas vakarą džiaugiuosi, kad lieka viena diena mažiau, o su ta diena Tu vis augi ir stiprėji. Nedrąsiai tikime, kad viskas vis dėlto bus gerai. Nors buvo ir tokių valandėlių, kai taip suspausdavo širdį, jog ši, atrodo, sprogs, ir su didžiausiu trenksmu pasipils kraujuojančios širdies skeveldros.
***
Netrukus septyniolika savaičių. Pilvukas jau lenda. Galbūt jau pats laikas pranešti ir Tavo seneliams, kad Tu esi. Tuo labiau kad ir Tu tai mums jau pranešei savo kutenančiais prisilietimais. Iš pradžių buvo tik žinojimas, kad Tu esi, o dabar Tave jaučiame iš nuolatinių bumbsėjimų, matome į visas puses banguojantį mano pilvelį.
Kraitelio pirkimas man džiaugsmo neteikia, o kaip tik priverčia akyse sužibti ašaroms. Tas nežinojimas, ar Tau viskas gerai, iš tikrųjų neleidžia man džiaugtis nėštumu. Neleidžia spindėti taip, kaip spindi kitos nėštukės. Bet ir vėl tikime iš visos širdies. Glostome pilvuką. Gaudome Tave už kojyčių. O tėvelis su nosyte kutena Tau padukus.
***
Likus savaitei iki termino kas vakarą mane visai nešvelniai paglosto paruošiamieji sąrėmiai. Ir kiekvieną vakarą užmiegu tikėdamasi, kad jau šiąnakt išvažiuosime į pasimatymą su Tavimi. Gimdyti visai nebijau, nes visa tai užgožia didžiulis noras kuo greičiau pamatyti Tave. Kaip iš pradžių bijojau, kad neateitum per anksti, dabar laukiu nesulaukiu, kada pasirodysi.
Ateina termino diena. Ryte pajuntu, kad šlapia ir pradeda mausti pilvą. Ir toks jausmų kratinys širdyje šauna į viršų, o paskui palikdamas jaudulio dygliukus leidžiasi žemyn. Nejaugi jau? Nejaugi jau nori ateiti? Nori palikti savo namuką? Pinasi dviprasmiški jausmai. Ir noras kuo greičiau turėti Tave ant rankų, ir nostalgija, kad nebebumbsėsi iš vidaus, kad nebeskaičiuosime kas vakarą Tavo judesiukų, kad nebegalėsiu pagriebti už to kauburiuko, nuolat iškylančio pilvelio paviršiuje.
***
Viskas aprimsta. Tikriausiai tai buvo ne vandenys, bet pilvo apačioje vis maudžia. Grįžus vyrui iš darbo ruošiamės pas ginekologę. Ji buvo sakiusi, kad jei nepagimdysi termino dieną, pasirodyk. Eilinė apžiūra. Keturioliktas ultragarso tyrimas. Taip, mažuti, net keturioliktas. Tikriausiai dėl to dar visą mėnesį buvai geltonas kaip saulutė, nes gavai be proto didelę dozę spinduliukų. Kaklelis prasivėręs dar tik pusantro centimetro. Jokių artėjančio gimdymo ženklų. Bet ginekologei nepatinka mano kraujo spaudimas. Ypač aukštas. Nors ir paskutinius du nėštumo mėnesius jis būdavo 150/90, dabar net 150/100. Ir vėl grėsmė Tavo gyvybei. Na jau ne. Tiek laiko Tave išnešiojau, išsaugojau, o finišo tiesiojoje Tavęs netekti? Neduok Dieve.
Guluosi į ligoninę. Priimamajame susipažįstu su mergina, kuri jau „sąrėmiauja“. Išgirstu, kaip gydytojai pasako, kad kaklelio atsidarymas – 6 centimetrai, o pro jos sukastus dantis išsprūsta aimana. Ir tuo metu pavydžiu aš jai skausmo, norėčiau jį iš jos atimti, nes su kiekviena dejone ji artėja į pasimatymą su savo pilvelio gyventoju.
Atsisveikiname su vyru pajuokaudami, kad grįžęs namo išsimaudytų, nes naktį gali sulaukti skambučio. Bet kažkaip abu tuo netikime. Kažkam tai tikrai įvyks, bet ne mums.
***
Nežinau, ar sutapimas, bet mane paguldo į tą pačią palatą, kurioje gulėjau penkiolikos savaičių. Tada Tavęs vos nepraradau, o dabar laukiu pasimatymo su Tavimi, mano mažuti. Būtų kas nors tada pasakęs, kad iš tos pačios palatos keliausiu į gimdyklą, niekaip nebūčiau patikėjusi. Juk tada dar buvo viskas taip laikina ir trapu.
Po poros valandų gulėjimo su lašeline, susiruošiu eiti miegoti. Žinutėmis dar kartą atsisveikinu su Tavo tėčiu eiline mūsų fraze: „Labanakt, myliu, bučkis“. Tada apsikabinu pilvuką ir bandau užmigti.
Nepavyksta. Nejučiomis iš kažkur ten, iš kažkur anapus atklysta skausmas. Ir vėl. Ir darkart. Gal pabandyti paskaičiuoti? Šitą jau šimtus kartų dariau, kai užklupdavo paruošiamieji. Skausmas, 5 minutės, vėl skausmas, 4 minutės, dar kartą paglosto kažkur nugaroje, 5 minutės ramybės ir vėl skausmas. Širdis sudreba taip pat, kaip ryte pagalvojus, kad bėga vandenys. Nejaugi jau? Nejaugi jau ateini, mažuti? Skausmas tampa intensyvesnis. Sąrėmiai kartojasi kas 3-4 minutes. Einu žadinti sesutės, su kuria dar prieš keletą valandų klausėme Tavo toniukų. Tada ji sakė, kad
Tu labai aktyvus. Išklausinėjusi, kas ir kaip, liepia dar valandą pagulėti, palaukti, ar nurims, ar dar labiau suintensyvės. Grįžtu į palatą. Apie bandymą užmigti nėra nė kalbos. Ir toliau skaičiuoju sąrėmius, ir toliau skauda. Praėjus valandai, iškviečiamas gydytojas. Apžiūri. Laša vandenys, kaklelio atsidarymas – 2 centimetrai. Į gimdyklą. Grįžtu į palatą susirinkti daiktų. Ir dabar jau viskas, dabar jau tikrai atėjo Ta Didžioji Diena. Noriu parašyti draugei, kuri visai neseniai pagimdė, bet sumetu, kad jau po dvyliktos nakties. Pamenu, tėvai prašė pranešti, kai jau važiuosiu gimdyti, bet neskambinu. Nenoriu jaudinti. Lai bus staigmena, kai jau pranešiu viską su kūdikiu ant rankų.
***
Skausmas vis stiprėja. Įsikibusi į dviejų lovų kraštus siūbuoju ir savim didžiuojuosi. Juk kenčiu tokį skausmą ir tik kartkartėlėmis išsprūsta aimana. O kad bučiau žinojusi, kad čia niekis, palyginus su tuo skausmu, kurį teks kentėti vėliau. Čia buvo tik mažutė repeticija.
Atveda į gimdyklą. Pilvuką apraizgo juostomis, kad galėtų klausyti Tavo toniukų. Skambinu Tavo tėčiui. Jis nemiegojo. Nepavyko tą naktį ir jam užmigti. Tai buvo visų mūsų trijų naktis. Savo tamsa įsukusi į stebuklą. Taip – žmogaus gimimas prilygsta tik stebuklui. Kai pamačiau Tavo tėtį, akyse susikaupė ašaros. Tada pirmą kartą pravirkstu. Ne iš skausmo, iš susijaudinimo. Kad esame visi trys, visi kartu. Kad niekas dabar niekur neskuba. Visi trys būsim kartu iki galo. Mes neišskiriami. Ramu ramu…
***
Nuleidžia vandenis. Skausmas intensyvėja. Leidžia pavaikščioti. Vaikštau. Vaikščiojant skausmas mažesnis. Kvėpuoju. Akys užkliūva už svarstyklių, ir už paruoštų juostelių, kurios po visko užrišamos ant motinos ir vaiko rankų. Tada dar kartą supratau, kad Tu tikrai ateini. Kad iš čia viena jau nebeišeisiu. Tada širdį suspaudžia baimė. Pirmąkart išsigąstu, kad labai skaudės.
Nejučiomis už lango brėkšta rytas. Šviesėja dangus. Kaklelio atsidarymas – 9,5 centimetro. Jau nebedaug. Prašausi į tualetą. Tūpčiodama parbėgu atgal. Vyras iš paskos.
Stumk. Lauk sąrėmio ir vėl stumk. Per sąrėmį turi būti trys stūmimai. Sekundė poilsio. Vėl sąrėmis. Vėl trys stūmimai. Vėl kaupiuosi stūmimui, bet netikėtai man kažką šilto ir šlapio uždeda ant krūtinės. Net pati nesupratu, kad jau viskas. Kad nebereiks stumti, kad perpus kūną laužiantis skausmas rimsta. Kad už keleto sekundžių nebeužpuls kvapą gniaužiantis sąrėmis.
***
Tu guli. Sujudi. Suniurzgi. Pasisveikini. Tavo pirmas verksmas. Tai gražiausia melodija, kokią tik esu kada girdėjusi. Po truputį atsimerki. Akytės bijo šviesos. Darkart bandai. Ech, kaip suprantu Tave. Ir mano akys markstosi, tamsoje staiga įjungus šviesą.
Liečiu tave, glostau. Myliu Tave. Tave, mažuti, jau seniai mylėjau, bet dabar meilė įgauna pavidalą. Aš tave matau, glamonėju. Tu mano. Tu mūsų.
Ar esate matę kačiukus? Kurie dar neprasimerkusiomis akytėmis ieško valgyti. Kuičiasi motinos papilvėje, suranda spenelį, pasičiumpa, ir godžiai murkdami traukia. Taip ir Tu, bejėgis, bet kartu ir velniškai stiprus. Įsikniaubi į krutinę ir trauki, trauki…
***
Mus nuveža į palatą. Tave paguldo į šalia esančią lovytę. Tavo tėtis šalia. Laikas kapsi. Kapt kapt. Lėtai lėtai. Vis žvilgterim į Tavo pusę. Miegi. Ramuma. Abu su Tavo tėčiu tylim. Žodžių nereikia. Gera. Velnioniškai gera. Žinome, kad namo grįšim trise. Kad Tau viskas gerai. Tu SVEIKAS. Tik dabar galiu nurimti ir palaimingai užmigti. Bet nepavyksta. Nemiegu ne tik visą dieną, o ir ateinančią naktį. Vis žiūriu į Tave ir bijau užmigti. Bijau, kad prabudusi galiu viso to nerasti. Bijau, kad visa tai, kas įvyko, nevirstų sapnu. Kad nereiktų grįžti į tą kupino nerimo, nežinomybės ir baimės laikotarpį. Bet viskas jau praeity.
Pavadinome Tave Emiliu. Vardas, kurio reikšmė – veržlus, nepralenkiamas. Tu vis tiek įsiveržei į mūsų pasaulėlį, nors daug kartų atrodė, kad tai neįmanoma.
Tavo mama
„Mamos žurnalas“
