Šioje nuotraukoje – žurnalo komandos narė, buvusi redakcijos nėštukė Andželika su dukrele Meida. Jų istorija ypatinga. Kadangi žurnalo skaitytojos nuolatos keičiasi, priminsime, kaip viskas buvo, tada papasakos pati Andželika.
2021 metais ieškojome naujos dalyvės tradiciniam žurnalo projektui „Redakcijos nėštukė“. Projekto idėja – kas mėnesį papasakoti, kaip laukiasi atsitiktinai parinkta skaitytoja. Taip susipažinome su kauniete Andželika, kuri laukėsi pirmojo vaikučio. Projektas buvo nuostabus, Andželika su vyru – turintys polėkio, fotogeniški, buvo vienas malonumas laukti fotografių siunčiamų failų su viena už kitą gražesnėmis fotosesijomis. O ir nėštumas buvo vadovėlinis, šeima keliavo, sportavo, Andželika žydėjo.
Ir štai – 2022 metų kovo 5 diena. Gavome sausą žinutę, kad pagimdėme, viskas gerai. „Abi esame sveikos“, – rašė Andželika, bet kai atėjo laikas rengti interviu apie gimdymą, nutarėme jį atidėti kitam numeriui, nes sušlubavo jaunosios mamos sveikata. Tyrimai parodė kritiškai žemą hemoglobino kiekį, buvo skirtas gydymo planas. Negana to, į lovą paguldė abiejų krūtų uždegimas, temperatūra kilo iki 39°C. „Bandome stotis ant kojų ir kitą mėnesį būtinai pasidalinsime, kaip mums sekasi“, – sakė mama.
Tačiau pasakojimo teko laukti ne vieną, o keletą mėnesių. Andželika su dukryte, tikrąja to žodžio prasme, prasmego ligoninėse. Dukrytei buvo nustatyta sunki liga – osteomielitas.
Pasakoja Andželika:
Dabar
Sunku patikėti, kad jau praėjo beveik metai nuo mūsų viešnagės ligoninėje. Keista, kaip laikas užglaisto visus išgyvenimus, jeigu apie juos negalvojame, jais nebegyvename. Tada, beveik prieš metus, atrodė jog visas tas ligoninių reikalas niekada nepasibaigs. Paliks tokį gilų randą atmintyje, kad pasimiršti ir gyventi lyg nieko nebūtų nutikę bus neįmanoma. Tačiau, sugrįžęs į realų gyvenimą, vėl pradedi judėti į priekį, vos tik gavęs šansą, ir palieki viską, ko nereikia, praeityje. Tada, pasimetusi tarp nežinios dėl Meidos sveikatos, bemiegių naktų ir pogimdyvinių emocijų lavinos, svajojau apie rutiną, apie nuobodulį. Paprasta vakarienė prie stalo trise skambėjo kaip svajonė, nors dabar tą „svajonę“ išgyvenu kasdien ir apie tai nė nepagalvoju. Prieš rašydama šį straipsnį skyriau laiko mintimis grįžti atgal, viską apsvarstyti ir vėl pajusti tą begalinį dėkingumą, kad viskas galų gale baigėsi gerai.
Prieš metus
Trumpai papasakosiu, kas nutiko mūsų šeimai prieš maždaug metus.
Po gimdymo pirmas dvi savaites praleidome namie taip, kaip turbūt dauguma šviežiai iškeptų šeimų. Laktacijos specialistės, naktiniai maitinimai, skaudantys speneliai, mažakraujystė ir milžiniškas kalnas emocijų. Nors, atrodo, labai laukėme ir tikrai ruošėmės Meidos gimimui, jis vis tiek išmušė žemę iš po kojų – mūsų rankose mažytis žmogutis, kurį mes be proto mylime. Bet to juk nepakaks! Reikia žiūrėti, kad nesušaltų/nesukaistų, nepraleisti maitinimo, neužgauti (ji gi tokia gležnutė!) ir bandyti suprasti, kad tie keisti miego metu skleidžiami garsai yra visiškai normalūs naujagimiams. Daug klausimų, mažai miego ir nuolatinis bandymas gyvenimui suteikti kažkokią naują rutiną. Dabar prisiminus, apima juokas, kaip ir daugumą tėvų. Juk viskas buvo taip paprasta. Reikėjo tiesiog imti ir mėgautis, kol turėjome šansą. Bet neatsuksi laiko atgal.
Vieną dieną pastebėjome, kad Meida nejudina dešinės rankytės. Ji tiesiog kabo, visiškai atpalaiduota nuo peties. Stengėmės nepanikuoti, nes gal nugulėjo, ir viskas pasitaisys. Duokime laiko. Po kelių valandų akylo stebėjimo matėme, kad situacija negerėja. Išskubėję į Kauno klinikų priimamąjį tą dieną nesužinojome, kas negerai. Kitą dieną mus paguldė į ligoninę, ir taip prasidėjo mėnuo skirtingų antibiotikų, daugybė gydytojų, kateterių, rentgeno nuotraukų ir kraujo testų.
Visas keturias savaites nežinojome, ar Meida atgaus savo rankytę, ar reikės sunkių operacijų bandant išvalyti pūlinį iš kaulo. Kiekvieno testo rezultatai buvo aplaistyti milijonu ašarų, nes nerodė norimų skaičių. Kiekvieno ilgalaikio kateterio įdėjimas buvo palydėtas žodžiais neapsakomo nerimo, nes vos kelių savaičių amžiaus dukrytė buvo išvežama į reanimaciją atlikti šią rizikingą ir sudėtingą procedūrą. Net prisimenant visa tai, kyla begalė stiprių emocijų, vėl kaupiasi ašaros akyse. Bet svarbiausia, kad viskas baigėsi gerai. Dėl greitos gydytojų reakcijos į simptomus ir Meidos stiprybės osteomielitas buvo nugalėtas.
Galų gale mes grįžome namo. Be skausmų ir su dviem plazdančiomis rankytėmis. Gydytojai stebėjo Meidos augimą dar kurį laiką tam, kad įsitikintų, jog liga neatsinaujino.
Dabar
Nors apsilankymai pas gydytojus suretėjo, stebėjimas tęsis dar daug metų. Žiūrėdamas į žaidžiančią Meidą nepasakytum, kad jį turėjo tokios patirties. Vikri kaip vijurkas Meida naudojasi abejomis rankytėmis. Dešinė, kurios kadaise nevaldė, dabar jau tapusi pagrindine ranka imti maistui ir žaislams. Užsiėmimai ir veiklos, kurios būnant ligoninėje atrodė gal visai prarastos, dabar tapo dalis mūsų kasdienio gyvenimo – baseinas, mankštos, ropojimas. Meida siaučia po namus kaip vėjas.
Turint omeny, kokia baisi liga yra osteomielitas, mes esame be galo laimingi, kad išsisukome taip lengvai. Yra daug blogesnių pabaigų, kurių mes išvengėme, ir esame be galo už tai dėkingi. Tebūnie ši patirtis priminimas ir patvirtinimas, kad net kai viskas atrodo labai tamsu ir liūdna, šviesa vis tiek galų gale užpildo mūsų gyvenimus. Ir galbūt ne visada viskas baigsis taip, lyg nieko ir nebūtų nutikę, svarbiausia pragyventi tuos sunkius momentus ir tikėti, kad viskas bus gerai.
Jeigu šiuo metu išgyvenate panašias emocijas, kaip mes ligoninėse, – nenuleiskite rankų. Išsiliekite, kai to reikia, susirinkite save ir toliau ženkite pirmyn. Patikėkite manimi, ateis diena, kai viskas bus toli praeity, o iš sunkių dienų liks tik prisiminimas.
Meidos mama Andželika, nuotraukos Ingridos Aksinavičienės, Foto IN
Susiję straipsniai
