Vienišumas motinystėje – patirtis, apie kurią kalbėti vis dar nedrąsu. Tačiau daugybė moterų ją išgyvena. Šiandien, minint Pasaulinę mamų psichinės sveikatos dieną, apie šią tyliai tvyrančią vienatvę ir savęs paieškas mamos vaidmenyje atvirai pasakoja psichologė, mama ir programos „Drauge“ koordinatorė Ieva Dalia Melninkaitienė. Tai – jautrus ir asmeniškas pasidalijimas, kuriame save atpažins ne viena mama.
Vakar savo trimetės dukros paklausiau, ar ji žino, koks yra tėčio vardas.
– Simas! – užtikrintai atsakė ji.
– O koks mano vardas? – vėl paklausiau tokio, rodos, nesudėtingo klausimo.
– Mama, – pasakė ji.
Žinoma, jos akimis aš ir esu tiesiog mama. Gal net ne „tiesiog“, o „netgi“ – mama. Tame viename žodyje jai telpa visa, kas šilta, saugu, jauku ir artima. Ir vis dėlto, išgirdusi tą nuoširdų atsakymą, pradėjau savęs klausti – o kas aš esu iš tikrųjų?
Motinystė dažnai piešiama kaip stebuklinga kelionė, kupina meilės, atradimų, stipraus ir net žodžiais sunkiai nusakomo ryšio bei gyvenimo pilnatvės. Ir taip, tai gali būti nuostabi patirtis. Kai kurioms – netgi prasmės gyvenime atradimas. Tačiau už šio tobulo fasado dažnai slepiasi kita pusė: motinystėje galima ne tik atrasti magiją, bet ir prarasti save. O tai gali būti labai vieniša.
Tapus mama, gyvenimas pasikeičia iš esmės. Pokytis toks stiprus, kad gali sukelti tikrą tapatybės krizę. Staiga tenka mokytis naujų įgūdžių, atlaikyti prieštaringus artimųjų ir visuomenės lūkesčius. Moterys pereina iš „dukros“ vaidmens į „mamos“ – tuo metu, kai pačios dar dažnai jaučiasi pažeidžiamos ir pačios norėtų, kad kas nors jomis pasirūpintų (Urwin, 2009). Tokia įtampa ir atsakomybės našta ne tik išbalansuoja, bet ir gali neigiamai paveikti moters psichinę sveikatą bei jos savęs suvokimą (Wills & Petrakis, 2018).
Kasdien mamos girdi begales patarimų – kaip migdyti, maitinti, rengti, lavinti savo vaikus. Socialiniuose tinkluose – patarimų jūra: „5 dalykai, kuriuos privalo daryti kiekviena mama, kad vaikas užaugtų laimingas“, „Triukas, nuo kurio vaikas užmigs per 2 minutes“, ir kruopščiai surežisuotos dienotvarkės. Spaudimas – milžiniškas. Mama turi būti rūpestinga, bet ir pasitempusi. Praleisti daug laiko su vaiku, bet ir greitai grįžti į darbą. Prižiūrėti namus, bet nepamiršti savęs. O kai pagaliau nori skirti laiko sau – užklumpa kaltė. Todėl visai nenuostabu, kad moterys ima pamiršti, kas jos buvo anksčiau, ir jaučiasi vis vienišesnės.
Pamenu, kai naktimis žindydavau dukrą ir atrodydavo, kad visas pasaulis miega, o aš čia – jau ketvirtą kartą šiąnakt, vos sugebėdama praplėšti akis, laikau ją glėby. Ir nors šalia knarkia vyras, prie kojų snaudžia katinas – jaučiuosi visiškai viena. Iš užribio stebėjau, kaip vaikų neturinčios draugės keliauja, kyla karjeros laiptais, vaikšto į muziejus, festivalius, restoranus, sporto sales. O aš – čia. Su mažyčiu žmogumi, kuriam, galbūt, esu visas pasaulis. O mano pasaulis – susitraukęs iki šio kambario, šio rajono vežimo stumdymui ir Instagramo profilių apie vaikus. Ir tai be galo vieniša.
Vienišumo jausmą patiria daugybė mamų – ypač tų, kurios augina mažus vaikus. Tyrime, kurio metu buvo siekiama geriau suprasti motinystėje kylantį vienišumo jausmą, nustatyta, kad motinystės vienišumas dažnai kyla dėl nepalankaus savęs lyginimo su „idealia motina“, sumažėjusio socialinio gyvenimo ir santykių, kuriuose trūksta empatijos (Lee, Vasileiou & Barnett, 2019). Motinos, kurios jaučiasi itin vienišos, gali būti labai prislėgtos, o tai neigiamai veikia jų pasitikėjimą savimi, fizinę sveikatą, o galiausiai – ir vaikų gerovę. Todėl šeimos, draugų ir artimųjų palaikymas – gyvybiškai svarbus. Artimi ryšiai padeda išvengti socialinės izoliacijos ir mažina jos žalą psichinei sveikatai (Bestari et al., 2024).
Kai jaučiausi labiausiai atitolusi nuo pasaulio ir įsisukusi į uždarą rutiną, troškau, kad kas nors paimtų už parankės ir pasakytų: „Dabar einam. Einam ir kalbamės. Drėbk viską – kas nervina, kas pykdo, kas skauda.“ Kad niekas nebandytų „paprotinti“, kad nesakytų: „Juk pati norėjai – tai ko skundiesi?“ Kad tiesiog būtų šalia. Ir pasakytų: „Tu esi gera mama.“ Kad primintų – ir mano poreikiai svarbūs. Ir svarbiausia – kad, vietoj klausimų „Kaip miega? Ką jau moka?“, paklaustų: „O kaip TU?“
Apie programą „Drauge“
Programoje „Drauge“ mamos ir tėčiai dalyvauja reguliariuose susitikimuose su savanoriais, kuriuose gauna palaikymą, erdvės kalbėtis apie tai, kas jiems svarbu, galimybę skirti laiko sau, užmegzti naujus ryšius, atrasti pomėgius ar tiesiog išgirsti padrąsinantį žodį. Viskas vyksta be vertinimų, moralizavimo ar patarimų, kaip turėtų būti. Svarbiausia – jie nelieka vieni su savo sunkumais, o tai padeda sumažinti tėvystėje dažnai kylantį vienišumo jausmą.
Prisijungti prie programos „Drauge“ gali ir Tu. Užpildyk anketą, ir su Tavimi susisieks programos koordinatorės. Kartu aptarsite, ko šiuo metu Tau labiausiai reikia. Anketą rasi čia: https://programadrauge.lt/kreipkis-pagalbos
Literatūra:
Bestari, Damba, and Anish V. Cherian. „Experiencing Loneliness in Motherhood.” Surabaya Psychiatry Journal/Jurnal Psikiatri Surabaya 13 (2024).
Lee, K., Vasileiou, K. and Barnett, J. (2019) ‘‘Lonely within the mother’: An exploratory study of first-time mothers’ experiences of loneliness,’ Journal of Health Psychology, 24(10), pp. 1334–1344. https://doi.org/10.1177/1359105317723451.
Urwin, C. (2009). Separation and Changing Identity in Becoming a Mother. In: Sclater, S.D., Jones, D.W., Price, H., Yates, C. (eds) Emotion. Palgrave Macmillan, London. https://doi.org/10.1057/9780230245136_11
Wills, L., & Petrakis, M. (2018). The self in motherhood: a systematised review of relational self-construal and wellbeing in mothers. Advances in Mental Health, 17(1), 72–84. https://doi.org/10.1080/18387357.2018.1476066
Susiję streaipsniai
