Mūsų skaitytojai tokie pašėlę, kad nieko nebenustebintų pavadinimas „2 mėnesiai Šiaurės Korėjoje“. Tačiau šį kartą pašnekovai – vilniečiai Renata ir Mantvydas – pasakoja apie gyvenimą daug saugesnėje šalyje. Šeima ten porą mėnesių pagyveno su 1 metų ir 8 mėnesių sūneliu Šarūnu.
Apie išskirtinę patirtį pasakoja Renata.
Kodėl Korėja. Mūsų mažajam žmogučiui Šarūnui dar nėra 2 metukų, todėl kol kas mano pagrindinė profesija – mama, o tėčio Mantvydo – lazerių inžinierius.
Iki išvykimo į Korėją gyvenome įprastą gyvenimą. Tėtis – nuolatinėse trumpose komandiruotėse darbo reikalais, o aš – su vaiku Lietuvoje.
Į Korėją mus nupūtė vyro darbo vėjai. Kadangi pagrindinis Mantvydo darbas yra keliauti pas klientus į įvairius pasaulio kampelius, tai ir čia buvo kelionė darbo tikslais. Tik ilgesnė nei įprastai, todėl keliavome visa šeima.
10 valandų skrydis. Mūsų vaikas labai aktyvus, jam reikia judėti, šokinėti, todėl galvojome, kad 10 valandų skrydis mums bus didelis iššūkis. Tai nepasiteisino. Viskas vyko sklandžiai ir beveik be ašarų. Gelbėjo lipdukų knygelės, maistas ir priešais esantys ekranėliai su filmukais. Skrydis atgal buvo ilgesnis ir sunkesnis, bet situaciją gelbėjo orlaivio palydovai (stiuardai). Atgal skrido mažai žmonių, tai stiuardai Šarūną kalbino, žaidė ir net maitino. O išeinant iš lėktuvo vienas vyras pasakė, kad mūsų vaikas auksinis. Toks ilgas skrydis, o jis tik pora kartų paverkė. Šie žodžiai buvo labai malonūs mūsų širdžiai.
Stebuklų šalis. Aš apie Pietų Korėją žinojau tik tiek, kad ten aštrus maistas bei
malonūs ir paslaugūs žmonės. Dar – kad toje šalyje labai aukšto lygio kultūra. Mantvydas Korėjoje jau kelis sykius buvo lankęsis, tad jam čia viskas buvo pažįstama – mažai kas stebino. O mane su Šarūnu stebino viskas.
Tarkime, apsipirkimas didžiuosiuose prekybos centruose. Eidamas pro maisto prekių lentynas gali ne tik apsipirkti, bet ir pavalgyti. Pridėliota supjaustytų obuolių, bananų, vynuogių, esi prašomas paragauti jų koldūnų, pieno, jogurto, padažų, blynų.
Patyrėme stebuklų ir dėl oro. Per du mėnesius patyrėme tris metų laikus. Atvykus 2 savaites buvo vasara. Tada atėjo nuostabiai sausas ir spalvotas ruduo, kuris truko apie mėnesį. Likusios dvi savaitės džiugino gražia žiema – ne per daug šalta ir snieguota, bet užtat dažnai saulėta.
Mūsų korėjietiški namai. Gyvenome nedideliame Pietų Korėjos miestelyje Okčeone (Okcheon). Butas buvo paruoštas mūsų atvykimui. Gyvenome trise 100 kv. m. trijų kambarių bute su erdviu svečių kambariu. Šiame miestelyje visi butai labai panašaus dydžio. Jie ne tik dideli, bet ir puikiai suplanuoti. Viskas apgalvota, kad būtų jauku ir patogu gyventi.
Draugiški korėjiečiai. Atvykęs į Korėją, nustembi, kaip žmonės gali būti tokie atsipalaidavę, komunikabilūs ir draugiški. Kartą su Šarūnu žaidėme aikštelėje, priėjo moteris su panašaus amžiaus berniuku. Iš karto užkalbino sunkia anglų kalba. Po 15 minučių pasiūlė ateiti pas juos į svečius. Abejoju, kad Lietuvoje kažkas užsienietį pasikviestų į svečius po tokios trumpos pažinties. Nuo to laiko palaikėme ryšį – nuolatos kvietė ateiti, kad berniukai kartu pažaistų, o mes išgertume po puodelį kavos. Kartais sunkiai susišnekėdavome, bet gestai ir vertėjas internete gelbėdavo.
Nauji įpročiai. Toje šalyje greitai prie visko pripratome, nes korėjiečių gyvenimo būdas buvo mums artimas. Išskyrus tai, kad daugelis savaitgaliais pramogauja didžiuosiuose prekybos centruose. Mums norėjosi pamatyti daugiau natūralios Korėjos vaizdų. Kita vertus, suprantama, kodėl korėjiečiai taip mėgsta leisti laiką parduotuvėse – mūsų vaikas tiek laimės niekur kitur nepatirdavo. Įvairiausios lego dėlionės, didelis pianinas, kreivi veidrodžiai ir daug kitų žaidimų. Žaislų parduotuvėse dauguma žaislų atviri, vaikai beveik viską gali išbandyti. Darbuotojai pramogauja su vaikais. Lietuvoje to labai trūksta. Net ir mokamos žaidimų aikštelės pas mus labai prastos.
Buvo keli nauji įpročiai, kuriuos įgijome šioje šalyje, pavyzdžiui, labiau vertiname ir dažniau valgome ryžius. Kadangi Korėjoje mandagu paduoti ir paimti daiktus dviem rankomis, tai ir mums šis kultūrinis įprotis kol kas išliko. Kartais net apima noras nusilenkti.
Technologijos. Žinojome, kad Pietų Korėja – naujausių technologijų šalis. Ir kad atvykėlius labiausiai sukrečia tualetai su įvairiomis klozeto funkcijomis. Mes ne išimtis. Nuostabą kėlė ir garsiakalbis bute, per kurį pranešdavo svarbius dalykus –priminimus sumokėti mokesčius arba apie pavojingus oro reiškinius. Įdomu ir tai, kad korėjiečiai neturi tokio dalyko kaip raktai – visur tik skaitmeninės spynos.
Motinystė Korėjoje. Korėjiečiai sako, kad būtina turėt bent du vaikus. Vienam vaikui liūdna. O kadangi vaikų jie susilaukia labai vėlai, tai tarp vaikų būna mažas amžiaus skirtumas – dažniausiai šeimos augina pametinukus.
Mūsų miestelyje per du mėnesius mačiau tik dvi nėštukes. Didžiuosiuose miestuose, žinoma, jų daugiau. Būsimos mamytės besilaukdamos čia daug dirba. Jas išleidžia atostogų likus 3 savaitėms iki kūdikio gimimo. Nepavydėtina. Pašalpos ir motinystės atostogos – irgi ne rožėmis klota. Praėjus 3 mėnesiams po kūdikio gimimo mamos turi grįžti į darbus. Labiau privilegijuotos yra mamos, dirbančios valstybinėse institucijose, jos gali augint vaikus iki 2 metų.
Iki vaikui sueina 7 metai, kiekvieną mėnesį šeimos gauna 155 eurų priedą prie pajamų, vadinamuosius vaiko pinigėlius.
Mamos čia labai stengiasi, kad jų vaikai būtų gražiai aprengi, daug pinigų skiria žaislams. Kiemai ir namų kampai perpildyti dviračiais, butuose pilna žaislų. Vaikštinėdami pro langus matydavome, kad daugelyje butų yra vaikams skirtos čiuožyklos, sūpynės. Net ir mūsų mažajame miestelyje buvo apstu žaidimų aikštelių. Visos labai gražios ir prižiūrimos. Aikštelėse įmontuotos stebėjimo kameros, kiekvieną rytą būdavo idealiai sutvarkyta aikštelių aplinka.
Maloniai nustebino, kad vaikų auginime aktyviai dalyvauja ir tėčiai. Tėčiams priklauso vakarai ir savaitgaliai. Matydavome, kad aikštelėje, pramogų vietose tuo laiku – daugybė tėčių su vaikais, o mamos tuo metu užsiima sava veikla arba bent jau ramiai susitvarko.
Žindančių mamų nemačiau. Galbūt dėl to, kad visuose prekybos centruose yra mamų kambarėliai, kur net vyrams draudžiama įeiti. Gal jos nežindo viešai, nes jų kultūroje viršutinė kūno dalis turi būti kuo mažiau apnuoginta. O apačioje – nors ir vos užpakalį dengiantis sijonas. Ne veltui Korėja garsi trumpiausiais sijonais.
Korėjietiškas maistas. Sūnelį maitiname tuo, kuo ir Lietuvoje. Korėjiečiai turi visokiausio maisto, tik kainos ir skoniai kitokie. Pavyzdžiui, grikių kilogramas kainuoja 15 eurų. Vietoje bulvių čia valgėme ryžius. Bulves retai pirkome, nes skonis toli gražu iki mūsų pasakiškai skanių lietuviškųjų. Korėjiečiai vaikus saugo nuo itin aštraus maisto maždaug iki 7 metukų.
Kainos. Sunku patikėti, bet jos labai panašios į lietuviškas, gal tik maistas kiek brangesnis. Žaislų kainos, galima sakyti, identiškos, tik pasiūla visiškai kitokia. Drabužių kainos kiek aukštesnės, bet labai dažnai būna nuolaidos, išpardavimai. Pavyzdžiui, pirkome vaikui šiltas kelnes už 9 eurus, megztuką už 15 eurų (be nuolaidos būtų kainavęs 30 eurų). Kokybiškų batukų nelabai matėme. Korėjiečiai mėgsta vaikus auti sportiniais batukais.
Lauktuvės į Lietuvą. Lauktuvė numeris vienas– raudonojo ženšenio gaminiai. Korėjoje ženšenis be galo populiarus – gaminami ženšenio saldainiai, gėrimai, arbata.
„Mamos žurnalas“
Kelionės po Pietų Korėją akimirkos:
