Niekieno vaikai – taip vadinami vaikai, kurie patekę į ligoninę visą ligos laiką turi išbūti vieni. Tiek kūdikiai, tiek ir ūgtelėję mažyliai gydymo įstaigose leidžia laiką neturėdami nei nuolatinių prižiūrėtojų, nei sulaukdami lankytojų.
Tokiais vaikais besirūpinančių savanorių tinklą subūrusi iniciatyva „Niekieno vaikai“ siekia, kad nė vienas vaikas sunkiomis akimirkomis ligoninėse neliktų vienas.
Apie tai, kodėl dalis ligoninėse atsiduriančių niekieno vaikų visai neserga, kodėl ligoninių personalas neturi galimybių patenkinti visų vaikų poreikių ir apie kitus dalykus papasakojo „Niekieno vaikai“ vadovė Ieva Šuipė.
Mitas: ligoninėse be priežiūros atsiduria tik vaikų namų auklėtiniai
„Pradėdami projektą mes irgi taip manėme. Tačiau pasirodė, kad mūsų pagalbos reikia ne tik jiems, bet ir vienišiems vaikams, kurie ligoninėse atsiduria visai ne dėl ligos. Tai vaikai, kurie paimami po krizės šeimoje. Kol nepriimamas sprendimas, ar vaikas bus galutinai paimtas iš šeimos, ar sugrąžintas atgal, ir kol nėra išplėtoto budinčių globotojų tinklo, mažylis lieka instituciniame vakuume. Šiam „tarpiniam“ laikui jis paliekamas ligoninėje. Emociškai itin sunkų laikotarpį vaikams tenka leisti vieniems svetimoje aplinkoje“, – pasakoja I.Šuipė.
Jos teigimu, ne ką lengvesnė ir sergančių vaikų namų auklėtinių padėtis, ypač mažiausiųjų, atvežamų iš kūdikių namų. Ligos metu jiems itin reikalinga nuolatinė parama, tačiau jos suteikti nėra kam.
Mitas: vaikais ligoninėse pasirūpina personalas
„Ligoninėse dirbama pagal intensyvų grafiką, be to, darbuotojai rūpinasi daugybe pacientų iš karto.
Nors vienišiems vaikams jie skiria kiek daugiau laiko nei kitiems ligoniams, tačiau to negana.
Personalo žmonės, kad ir kokie geranoriški būtų, neturėjo ir neturi fizinių galimybių skirti užtektinai dėmesio vienišam vaikui.
Mažam vaikui neužtenka, kad kažkas pas jį ateitų keliskart per dieną – jam reikia, kad nuolatos, ar bent jau didžiąją dalį laiko šalia būtų žmogus, kuris jį panešiotų, nuramintų, žaistų, užsiimtų veikla, padedančia bent kiek užmiršti liūdesį, baimę, skausmą. Su sveiku ar sveikstančiu vaiku, savanoriai gali ir į lauką išeiti, todėl jam netenka visą dieną būti lovytėje ar tarp palatos sienų“, – teigia „Niekieno vaikai“ vadovė. Pasak jos, savanoriai su vaiku pasikeisdami budi kas 5 valandas, tačiau visuomet siekiama, kad pas vaiką ateitų vis tie patys žmonės, su kuriais jis jau yra užmegzęs santykį bei susidraugavęs.
Mitas: emocinė parama daro „meškos paslaugą“ – po ligoninės vaikas jos daugiau negaus
„Taip, mes negalime pakeisti vaikų gyvenimo. Tačiau tai nereiškia, kad negalime ir neturime nieko daryti. Mūsų moto skamba taip: „Jeigu negali būti pieštukas, rašantis kito laimę, tai stenkis būti trintukas, kad ištrintum jo liūdesį.“ Tai ir stengiamės daryti“, – sako I.Šuipė. Anot jos, kiekviena vaiko raidos diena reikšminga, o neretai budėjimas prie mažylio trunka savaitę, dvi ar dar ilgiau.
„Taip, kai vaikas išrašomas iš ligoninės, mūsų teikiama emocinė parama baigiasi, tačiau tikime ir viliamės, kad jo gyvenime yra ar atsiras žmonių, galinčių tinkamai juo pasirūpinti. Pasitikime vaiko gerove besirūpinančių institucijų darbu, tikime ir žinome, kad yra globos namų, kur vaikai gauna tinkamą ir kokybišką priežiūrą, nors ir neturi galimybės sukurti prieraišaus santykio su vienu žmogumi“, – teigia pašnekovė.
Mitas: savanoriai negali nieko pakeisti
I.Šuipė tikina, kad su tokia nuomone tenka neretai susidurti, tačiau savanorių patirtis liudija visai ką kita: buvimas šalia vaikų gerina jų miegą, greitina sveikimą. Kūdikiai su savanoriais patiria daugiau fizinio kontakto, o tai gerina jų fizinę ir psichinę raidą. Vyresni vaikai žaisdami ir bendraudami su savanoriais nusiramina, pralinksmėja, gali įgyti naujų žinių bei įgūdžių. „Mūsų savanoriai dirbo su vaiku, kuriam buvo kiek daugiau nei metukai, tačiau jis atrodė tarsi 5 mėnesių kūdikis. Mažylis menkai reagavo į aplinką, nebuvo aišku, ar iš viso ką nors mato. Negana to, vaikas buvo maitinamas per gastrostomą, turėjo daug rimtų įgimtų sveikatos sutrikimų. Gavęs daug švelnumo ir dėmesio iš mūsų savanorių, jis ėmė sparčiai keistis, pradėjo atsisukti kalbinamas, vis šypsodavosi savanorėms, o po kurio laiko pats ėmė kalbinti savo kūdikiška kalba. Berniukas ramindavosi kišdamas į burną rankytę, kurią jau buvo nučiulpęs iki kraujo, tačiau savanorės padėjo jam atrasti kitų nusiraminimo būdų. Berniukas užmigdavo laikydamas savanorės ranką ar įsikibęs į jos pirštus. Ligoninėje mažylis išbuvo 2 savaites ir per tą laiką priaugo svorio, oda atgavo rožinę spalvą“, – pasakoja „Niekieno vaikai“ vadovė.
Mitas: būti „Niekieno vaikų“ savanoriu – labai liūdna veikla
Pašnekovės teigimu, su tokia nuomone taip pat tenka dažnai susidurti. Tačiau ji nėra visai teisinga. „Turime savanorių, kurie po budėjimo išeina pilni jėgų ir džiaugsmo. Ir tai suprantama. Jie juk padeda vaikams sunkiomis akimirkomis. Tai ne visada lengva, bet visada prasminga veikla, nes jauti, kad padedi, kad pats kuri gerus dalykus. O toks jausmas mus lanko tikrai ne kasdien. Manau, nėra tikslu sakyti, kad tokia veikla linksma arba liūdna. Visų pirma tai teisinga. Ir tai svarbiausia. Liūdesys ar džiugesys ateina jau paskui. Ir pastarojo jausmo yra daugiau“, – sako I.Šuipė.
Iniciatyvos „Niekieno vaikai“ veikla jau yra vykdoma 5 didžiuosiuose Lietuvos miestuose, savanoriauja daugiau nei 230 žmonių, emocinę paramą teikusių 340 vaikų, ligoninėse atsidūrusių be artimo žmogaus.
Norint palaikyti tokio savanorių tinklo gyvavimą ir plėtrą, reikalingos lėšos, todėl „Niekieno vaikai“ bus dėkingi kiekvienam, kas pildydamas mokesčių deklaraciją 1.2 proc. savo pajamų mokesčio skirs šiai iniciatyvai. „Niekieno vaikai“ identifikacinis numeris (kodas) – 305017992, visą informaciją, kaip tai padaryti, galite rasti čia. Visa gauta parama skiriama projekto koordinavimui, plėtrai bei savanorių mokymams.
Susiję straipsniai
