Klinikinė psichologė, somatizacijos specialistė, edukologė, neuroeduktorė Rugilė Šatė rašo mūsų žurnalui straipsnius apie kūdikių raidą.
„Tačiau už visus mano pasiekimus svarbiau, kad esu mama ir auginu dukrytę Atėnę“, – sako Rugilė. Išklausę Rugilės istorijos suprasite, kodėl kūdikio gimimas gali būti didžiausia gyvenimo pergalė.
18 metų – diabetas
Rugilei buvo 18 metų, kai užklupo I tipo diabetas. Tai dažniausiai genetiškai paveldima liga, nors Rugilės giminėje jokio atvejo nebuvo.
„12 klasėje prieš egzaminus pasijutau labai prastai. Troškino, svaigo galva, pykino. Vienos pamokos metu nebegalėjau išsėdėti nuo silpnumo, paskambinau mamai ir taip patekau pas gydytojus“, – prisimena Rugilė,
Informacija apie diabetą merginai buvo visiškai netikėta, tačiau greitai teko prisiimti atsakomybę už ligą, nes išvažiavo studijuoti. Gulėdama ligoninėje mergina matė, ką reiškia šios ligos nekontroliuoti, – kartu gydėsi žmonės, kuriems neveikė inkstai, buvo amputuojamos galūnės, dingo regėjimas. Netinkama gliukozės kontrolė gali sukelti tokio lygio komplikacijas.
Rugilė pasakoja: „Esu iš Šiaulių, o studijuoti išvykau į Vilnių. Galima sakyti, viskas vyko vienu metu.
Susirgau gegužę, abitūros egzaminai buvo birželį, stojamieji liepą, o rugpjūčio viduryje jau teko pakeisti namus ir pradėti gyventi vienai, be šeimos, universiteto bendrabutyje.
Iš pradžių ignoravau ligą, kaip ir dauguma, išgirdusių šią diagnozę jaunų žmonių. Valgiau maistą, kuris man netinkamas, gliukozės kiekį matavausi retai. Tačiau, bėgant laikui, kūnas pradėjo siųsti signalus, kad elgiuosi netinkamai. Pradėjo tirpti kojos, darydavosi silpna. Mėgau sportą, tačiau sunkiai bepabėgdavau. Teko atsigręžti į ligą, pabandyti su ja susibendrauti ir eiti viena kryptimi, kad jausčiausi gerai.
Tėvų kontrolė buvo minimali, mama stengėsi įdiegti, kad turiu pasirūpinti pati savimi. Didžiausia atsakomybė teko man pačiai – juk savo noru atsiribojau nuo tėvų norėdama įrodyti, kad galiu laisvai ir paprastai gyventi su šia liga. Tad galima sakyti, buvo du etapai – ligos ignoravimas ir susidraugavimas su liga“.
Didelių krizių merginai pavyko išvengti, nebuvo išvežta į ligoninę nualpusi ar ištikta diabetinės komos. Tam yra paaiškinimas. „Suvokusi, kad liga yra mano dalis, aš tiek studijų draugams, tiek dėstytojams, tiek bendrabučio kambario draugei pasisakiau apie ligą, papasakojau, kokie gali būti požymiai, ir pamokiau, ką jiems reikėtų daryti, jeigu mane ištiktų hipo- ar hiperglikemija. Žinoma, minimalių „duobių“ buvo, pavyzdžiui, atsakinėjant egzaminą raštu nuo įtampos nukrito cukraus kiekis kraujyje, teko nueiti atsigerti sulčių“, – sako Rugilė.
21 metų – avarija
Netrukus mergina sulaukė antro likimo smūgio – pateko į avariją, kurioje patyrė žiaurių sužalojimų.
„Avarija įvyko tą dieną, kai važiavome susipažinti su būsimo vyro Lauryno tėvais į jo gimtinę. Tuo metu buvome padraugavę pusmetį, Laurynas norėjo parodyti savo kraštą, bet vos prasidėjusi kelionė pasibaigė. Buvo pavasaris, šilta šviesi diena. Mus per dešinę pusę lenkė kitas automobilis, o mes tuo metu irgi sukomės į dešinę. Jie nepastebėjo posūkio, ir didelis džipas mus apvertė. Autoįvykio metu mūsų mašina apsivertė, aš iš jos iškritau ir patyriau dešinės pusės šlaunikaulio skeveldrinį lūžį, dubens lūžius. Važiavome trise, du vaikinai ir aš, jiems nenutiko nieko, o mano likimas pasisuko kitaip… Mane gydė Kauno klinikose, pooperacinis etapas truko gerą pusmetį. Tuo laikotarpiu negalėjau nei sėdėti, nei vaikščioti, tik gulėti. Teko sustabdyti studijas ir grįžti į gimtinę, nes reikėjo artimųjų priežiūros 24 valandas per parą. Pati negalėjau padaryti nieko“, – prisimena Rugilė.
Gijimą lėtino cukrinis diabetas, nes, segant šia liga, visi procesai sulėtėja. Tik po pusmečio, nuolatos darant rentgeno nuotraukas, Rugilė galėjo atsisėsti, o tai buvo didžiulė pergalė. Stovėti ir vaikščioti mokėsi nuo nulio. Iškyla prisiminimas, kaip pirmą kartą atsistojus drebėjo kojos ir rankos, o iš akių pasipylė ašaros. Neįgaliojo vežimėlio Rugilė išvengė. Kai reikėdavo daryti rentgeno nuotraukas, ją gabendavo su neštuvais.
„Lankymas ir slaugymas labai sutvirtino mano ir būsimo vyro santykius. Iki tol tiesiog draugavome ir tikrai nežinojome, ar norime kurti šeimą. Sveikstant Laurynas man tapo viena didžiausių stiprybių, nes nebuvo aišku, ar aš išvis vaikščiosiu, ar galėsiu sėdėti, ar nebus infekcijų. Vyras kiekvieną penktadienį pasibaigus darbui iš Vilniaus atvažiuodavo pas mano tėvus į Šiaulius, kur gyvenau aš, o pirmadienio ryte išvažiuodavo. Ta avarija suvienijo visus, vyras susidraugavo su mano tėvais, mano tėvai – su jo tėvais“, – sako mergina.
Kai Rugilė pradėjo vaikščioti, po metų pora atšoko vestuves.
Išsvajotas laukimasis
Rugilė prisimena, kad apie motinystę galvojo nuo paauglystės. Labai norėjo būti jauna mama, nuo 20-ies. Natūralu, kad susitikus su būsimu vyru vėl užplūdo kūdikio troškimas.
„Baimių buvo daug, didžiausia, žinoma, diabetas. Juk netinkama gliukozės kontrolė gali pakenkti ne tik man, bet ir vaikeliui, jo vystymuisi. Teko matyti mamų, kurioms viskas susiklostė laimingai, tačiau mačiau ir tokių, kurios dėl diabeto patyrė persileidimus ar susilaukė turinčių sveikatos problemų vaikų. Visas baimes išsakiau vyrui ir sulaukiau palaikymo – jis sakė, kad turime bandyti, o jeigu nepavyktų, galėtume įsivaikinti“, – apsisprendimo dienas prisimena Rugilė.
Vaikučio lauktis jai padėjo Santaros klinikų specialistų komanda – nuo pirmos pastojimo dienos iki gimdymo. Pirmiausia moteris kreipėsi į ginekologą ir endokrinologą, kad jie uždegtų žalią šviesą šeimos planavimui. Jie leido, pateikę galybę įspėjimų, pamokymų ir net pagąsdinimų, kas gali laukti, jeigu
Rugilė netinkamai kontroliuos gliukozę. Buvo daug nerimo – gliukozę kontroliuoti laukiantis vaikelio yra kur kas sunkiau, tai primena amerikietiškuosius kalnelius, kai cukrus tai kyla, tai leidžiasi, o visos taisyklės, kurias Rugilė buvo išmokusi, tiesiog nebeveikia. Hipoglikemiją nėštumo metu sunkiau pajausti, atrodo, kad savijauta puiki, o cukraus kiekis tuo tarpu yra labai žemas, ties kritine riba. Nerimą kėlė ir gydytojų informacija, kad kiekvienas toks gliukozės šuolis gali turėti įtakos vaikui.
Per nėštumą moteris 4 kartus gulėjo ligoninėje, tris kartus dėl planinių dalykų, o vienas gulėjimas buvo neplanuotas, nes 37 savaitę kraujo rezultatai labai suprastėjo, šlapime atsirado ketonų. Teko atlikti cezario operaciją.
„Trauma nėštumui irgi turėjo įtakos, visų pirma dėl to, kad negalėjau gimdyti natūraliai, – natūralaus gimdymo metu man galėjo prasiskirti kaulai, kurie dar nėra iki galo sugilę. Fizinį krūvį irgi teko riboti. Nėščiosioms rekomenduojama per dieną nueiti 5 km, man tai padaryti buvo labai sunku, ėjau patirdama diskomfortą ir net skausmą. Augant svoriui, vaikščioti darėsi vis sunkiau. Vis dėlto beprotiškai norėjau sveiko vaiko, tad, nepaisydama nieko, išleista iš ligoninės prieš pat suplanuotą cezario pjūvį su vyru nuėjau dvi dienas po 15 km“, – sako Rugilė.
Kas suteikė stiprybės
Tuo metu ėjo į pabaigą Rugilės magistro studijos. Moteris sako, kad daug stiprybės laukiantis jai suteikė psichologinės žinios, kurias gavo studijuodama.
„Psichologai pripažįsta, kad žmogus yra visuma – tiek fizinė, tiek psichologinė, tiek emocinė. Stiprinant vieną iš šių sričių, tarkime, psichologinę, mes galime padėti tai sričiai, kuri tuo metu silpnesnė, – mano atveju – fizinei. Tuo vadovavausi planuodama pastoti, būdama nėščia ir dabar, augindama dukrytę.
Lenkiuosi savo profesijai. Man nėštumo laikotarpiu padėjo ne tik fizinis aktyvumas ar sveika mityba, bet ir psichologinė minčių higiena. Nors esu specialistė, pati lankiausi pas psichologą. Padėjo ir padeda meditacija. Iki nėštumo meditavau 5 metus, bet tai nebuvo nuoseklus procesas. Pradėjusi lauktis, kiekvieną rytą pradėdavau nuo 30 minučių meditacijos. Meditacija man padėjo realistiškiau įvertinti situaciją, subalansuoti hormonų įsisiautėjimus. Tai stebuklinga tabletė, kuri leidžia sugrįžti į save ramią ir pažvelgti į kylančius nėštumo sunkumus plačiau ir adekvačiau.
Meditacijų išbandžiau įvairių, man efektyviausia buvo gongų meditacija, kurią lankiau iki karantino. O antroji meditacija paprasta ir prieinama kiekvienam – be ausinukų išeini į gamtą, kur nesigirdi mašinų ir nėra žmonių, ir tiesiog pusę valandos ramiai vaikštai, įsiklausydamas į įvairius aplink esančius garsus. Gyvenu ne gamtoje, todėl kas rytą sėsdavau į automobilį, pavažiuodavau iki artimiausio gamtos kampelio, kad ir Vingio parko, kuriame rytais nebūdavo žmonių, ir pasivaikščiodavau.
Vyras buvo mano palaikymo komanda. Jis puikiai žinojo, kad mano nėštumas nebus lengva kelionė, tam irgi ruošėsi. Prieš pastojimą kartu (ką patarčiau ir kitoms poroms) ėjome pas endokrinologą, kuris papasakojo, kaip viskas vyks, kokios pagalbos reikėtų iš vyro. Gydytojai suteikė aiškią informaciją, davė telefono numerius. Vyras mano sveikata domėjosi tiek pat, kiek aš pati“, – pasakoja moteris.
Pasirinktas profesinis kelias
Negalia nėštumo metu Rugilei atskleidė, kokią galią turi psichologinis nusiteikimas. Nėštumo metu moteris atliko klinikinės psichologės praktiką Santarų pirminės reabilitacijos skyriuje, bendravo su įvairią negalią turinčiais žmonėmis iš skirtingų ligoninės skyrių. Tai buvo žmonės, netekę galūnių, patyrę stuburo lūžius ir paralyžių, besigydantys onkologines ligas, net turintys psichinių sutrikimų po artimųjų netekties. Rugilė matė, kiek jie turi ryžto, noro kurti visavertį gyvenimą.
Rugilė dalinasi: „Visada domėjausi, kaip atsistato žmonės, patyrę kokią nors fizinę problemą. Man pačiai mano negalia turėjo ne vien tik neigiamą atspalvį. Tai patvirtino ir mano pacientai, kurie tryško begaliniu noru mėgautis gyvenimu. Mane tai motyvavo, nes savo akimis mačiau, kad kai likimas kažką atima, tai kažką ir duoda. Tame skyriuje jaučiausi reikalinga ir mačiau savo konsultacijų prasmę – prasmės pojūtis yra geriausia, ko galima palinkėti žmogui.
Mačiau tų žmonių skausmą, tačiau mačiau ir tai, kad, nepaisydami nelaimės, kuri kardinaliai keitė jų gyvenimą, jie toliau kūrė planus ir troško įgyvendinti svajones, kurias turėjo dar iki negalios. Dažnai negalia sustiprindavo norą siekti tikslų ir motyvuodavo. Kai žmogus patiria traumą, jis pajaučia, kad gyvenimas nėra beribis, kad duotas tik tam tikras laikas, per kurį galima įgyvendinti siekius ir svajones. Žmogus atsisuka į save ir paklausia, ko aš noriu iš gyvenimo, pats sau atsako, ir juda į priekį. Kad ir kaip baisiai tai skambėtų, bet nelaimės ir traumos, liga ir negalia gali būti ir motyvacija“.
Negalia nereiškia nemotinystės
Dabar Rugilė vadina save klinikine psichologe, besidominčia pasitikėjimo savimi tema. Ji konsultuoja moteris, kurios dėl savo ligos ar kitokios negalios nesiryžta susilaukti vaikų.
„Tarkime, moteris serga cukriniu diabetu, ir jai pasakoma, kad ji neturi teisės lauktis vaiko. Nors tai netiesa – ji turi teisę būti mama. Netiesa, kad diabetu sergančiai mamai vaikas gims būtinai didelis ir būtinai turėti sveikatos problemų. Mano dukrytė svėrė 3310 g ir 53 cm, yra sveikas vaikutis, surinkęs 10 balų. Taip pat moterys bauginamos ir esant kitokioms sveikatos problemoms. Tarkime, moteris turi šlaunikaulio lūžį, jos koja sutvirtinta titanu. Ji sulaukia verdikto – nepagimdysi, negalima pastoti.
Nesu motyvatorė gimdyti bet kokia kaina. Aš tik padedu susidėlioti atsakymus į klausimus, kokie moteriai kyla. Mano praktikoje buvo moterų, kurios nutarė nerizikuoti pastoti, ir gerbiu jų sprendimą. Giliai savo viduje mes kiekvienas jau žinome atsakymą, ar galime sau tai leisti, ar ne.
Plačiai kalbu apie savo ligą ir savo negalią, tuo įkvepiu kitus žmones pažvelgti į sunkumus kitaip. Negalia nereiškia nemotinystės, motinystė gali būti ir kitokia, kai mamos fizinė sveikata netobula. Tačiau vidinė šviesa padeda kūnui, o meilė ir rūpestis savo kūnui gali sukurti dar vieną gyvybę“, – sako Rugilė.
Rugilės dukrytei jau 4 mėnesiai, diabeto kontrolė grįžo į tą patį lygį, koks buvo iki nėštumo. Rūpestingų endokrinologų ir pačios Rugilės vidinių pastangų dėka sveikata gerėja. Šeima turi svajonę susilaukti dar vaikų.
Neila Ramoškienė
Susiję straipsniai
