Žurnalo dailininkė Eglė rašo dienoraštį, kuriame pasakoja apie savo sūnelio Adomo pasiekimus.
Pirmoji savaitė
Jau dabar, tik mėnesiui praėjus nuo to laimingo laiko, pavydžiu visoms besilaukiančioms moterims. Joms dar prieš akis pirmoji savaitė su kūdikiu namie – man atrodo laimingiausia gyvenime.
Pavydžiu tos euforiškos būsenos su mažu kvepiančiu kūdikėliu – taip gera, už lango plaukia balti vasaros debesėliai danguje, įgaudami miegančių kūdikių pavidalus. Pasilenki klausytis tylaus kvėpavimo, ar tikrai jis čia, ir gyvas… O tas užplūstantis švelnumas iki ašarų ir pirštų galiukų. Nupasakoti neįmanoma – tą jausmą žino tik tie, kurie jau sėdėjo palinkę prie pirmagimio lovelės, negalėdami atsigrožėti savo stebuklu – ir iš kokio dangaus tu pas mus atkeliavai, mažyli?
Laimė sumišus su ašaromis – tokia pirmoji savaitė. O dar karštis – 35 laipsniai, svečiai su dovanom ir pamokymais, arbatos virimai. Skaitau tekstus apie natūralų maitinimą, klausimų milijonai: Ar normalu kad kūdikis žinda kas pusvalandį? Kodėl jis pažinda dešimt minučių ir užsnūsta? Ar žadinti, jei miega ilgiau nei tris valandas? Kodėl žagsi? Verčiu senus „Mamos žurnalus“ ieškodama atsakymų. Mažius vakarais valgo kaip monstras, čiaumodamas ir kriuksėdamas su pertraukėlėm mano dušui nuo 10 iki 1 val. nakties. Pavadinam tai naktiniu košmaru, juk ir pilve jis spardydavosi vakarais…
Į pirmąjį pasivaikščiojimą išsiruošiame vakare, nes dienomis vis dar karšta, o ir išsiruošti užtrunka ilgiau, nei gali numanyti. Tad į suplanuotą vietą – Europos parką – atvažiuojame saulei leidžiantis, stumiame vežimuką tarp šiuolaikinio meno šešėlių. Mažylis kiečiausiai miega, o mes su vyru tuščioje kavinės terasoje pakeliame taures (aš – vandens be burbuliukų) už išgyventą savaitę kaip metus.
Paskutiniai pasimetę lankytojai su savaitės kūdikiu mėnulio šviesoje.
Antroji savaitė
Bandau apsimesti, kad gyvenimas neapsivertė, ir pagaminti pietus, tai grįžęs vyras užuodžia svilėsius jau laiptinėje. Dar bando reanimuoti kotletus iš degėsių, bet gero iš to nieko neišeina. Suprantu, kad tam, jog išlikčiau sveiko proto, tvirtų rankų ir linksmo veido – tokia, kokios reikia mažiui, turiu pamiegoti dieną. Neįmanoma suspėti nieko daugiau, nei pasirūpinti juo.
Trečia savaitė
Įtampa mažėja. Pradedu galvoti ir apie kažką daugiau. Reikėtų didesnės kepuraitės – taip greit jis auga. Padidėjo kojytės ir rankytės, ir balsas įgavo daugiau jėgos. Kai jau rėkia tai rėkia. O kaip išsirinkti vardą? Siūlo visi giminės ir draugai plius skaitytojos… Trečią savaitę nedrąsiai kreipiamės į sūnelį Adomu.
Pirmasis žmogus.
Adomukas pats gražiausias, protingiausias, nuostabiausias.
Adomėlis labai mėgsta maudytis vakarais. Tada geriau ir miega.
Naktį keliasi du kartus kad užkąstų (3 ir 5 valandą).
Adomas pirmą kartą nusišypso, kai kalbinu ryte: „Labas rytas sūneli mažas Adomuk“.
Ketvirta savaitė
Adomukas kartu važiuoja vakarais prie ežero ir, kol tėtis plaukioja, miega vežimėlyje arba valgo žvalgydamasis į medžius. Savaitgalį net nukeliauja į sodybą kaime, tiesa, nelabai sėkmingai, nes naktį vis atsibunda ir verkia, o aš šokinėju kas pusę valandos ir tikrinu ar nesušalo, ar nesukaito. O naktis drėgna, kvapai – žolės ir obelų – ne kaip Vilniuje. Diena karšta kaip niekada, ir lauke mažiui per šilta, todėl vėl verkia. Truputį pailsi ten, nebent tėtis ir nesėkmingai bando sudominti Adomėlį karve. Gal dar kiek ankstoka tolimoms kelionėms ir karvėms. Dvasinę pusiausvyrą atgauname tik grįžę namo ir nutariame kiek palaukti su žygiais baidarėmis.
Iki kito mėnesio, mielosios mamos. Dabar kaip niekada suprantu jūsų sentimentalius laiškus, pilnus pasigėrėjimo ir pasididžiavimo savo kūdikiais…
Mama Eglė
„Mamos žurnalas“
