Vienas profesionaliausių šiuolaikinio šokio teatrų „Aura“ savo repertuare turi du spektaklius vaikams, sukurtus bendradarbiaujant su išskirtinai jaunajai auditorijai kuriančiu „No Shoes“ teatru. Spektaklis „Paukščiai“ skirtas 1–3 metų vaikams, o spektaklis „Aš kaip ir tu“ – kiek vyresnei, ikimokyklinio amžiaus auditorijai. Abiejų spektaklių režisierė – dr.Ieva Jackevičiūtė, pati kažkada savo karjerą pradėjusi „Auroje“.
Su Ieva kalbamės apie tai, ar sąvokos „modernus šokis“ ir „kūdikis“ suderinama?
Kartais manoma, kad iki modernaus šokio žiūrovas turi užaugti, kad judesio metaforos reikalauja jau tam tikro subrendimo, gyvenimiškos patirties. Ar vaikai pajėgūs suvokti modernų meną?
Mažiems vaikams kūno kalba yra labiausiai suprantama, nes verbaliai komunikuoti jie dar nemoka. Jie pasaulį pažįsta per judesį, gestus, kūno kalbą. Šiuolaikiniame šokyje yra daug simbolių, tad menininkams net nereikia demonstruoti kažkokios ypatingos šokio technikos, kad vyktų dialogas su žiūrovu. Esu sukūrusi ne vieną spektaklį kūdikiams savo įsteigtame „No Shoes“ bei kituose teatruose – nesvarbu, ar jame vaidina profesionalūs aktoriai, ar profesionalūs šokėjai, bet kokiu atveju pirmiausia renkuosi neverbalinę raišką.
Man pačiai labai patinka dirbti su profesionaliais šiuolaikinio šokio šokėjais, nes pagrindinė komunikavimo priemonė yra kūnas, kurį jie tobulai valdo, mes galime suprasti vienas kitą be žodžių. Statydama spektaklius vaikams „Auroje“ dirbau su dviem užsieniečiais, nekalbančiais lietuviškai. Vienas buvo iš Korėjos, kita iš Prancūzijos. Kartu su šokėjais ieškojome žvilgsnių, gestų, judesių, kurie įtrauktų vaikus.
Interaktyvumas yra pagrindinė raiškos priemonė tokiuose spektakliuose, nes vaikai pažįsta pasaulį per įsitraukimą.
Jūsų pačios profesinė karjera prasidėjo „Auroje“?
Tik baigusi vaidybos studijas užmačiau kvietimą prisijungti prie Kauno šokio teatro „Aura“. Žinojau, kad tai pirmasis šiuolaikinio šokio teatras Lietuvoje, gyvuojantis nuo 1980 metų, o jo vadovė Birutė Letukaitė garsi ne tik Lietuvoje. Aš buvau baigusi baleto specialybę, paskui studijavau vaidybą LTMA . Kai sudalyvavusi atrankose sulaukiau kvietimo prisijungti prie „Auros“, iškart susikroviau daiktus ir išvykau gyventi į Kauną. Tie metai buvo patys gražiausi šokio karjeros prasme, nes gavau labai daug kūrybinės patirties. Jau prieš 25-eris metus, kai ten šokau, „Aura“ daug gastroliuodavo užsienyje, bendradarbiaudavo su užsienio choreografais, vykdavo į festivalius. Turėjau galimybę matyti, kaip dirba geriausi šiuolaikinio šokio menininkai, dalyvauti meistriškumo pamokose, kūrybinėse dirbtuvėse. Šiuolaikinis šokis labai smarkiai skyrėsi nuo baleto, kurį buvau šokusi iki tol. Šiame šokyje atradau daug laisvės, improvizacijos.
Gaila, kad iki šiol Lietuva neturi nacionalinės šiuolaikinio šokio trupės. Baleto mokykloje yra šiuolaikinio šokio programa, o Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vykdomos ketverių metų šiuolaikinio šokio studijos, tačiau Lietuvoje iki šiol nėra nacionalinės šiuolaikinio šokio trupės. Žinoma, yra profesionalių nepriklausomų teatrų, tačiau dažiausiai šiuolaikinio šokio kūrėjai turi kurti individualiai, rašyti projektus, kad galėtų atsirasti vienas ar kitas šiuolaikinio šokio spektaklis.
„Aura “ išlieka seniausia trupe, nes pernai atšventė 45 metų jubiliejų. Joje labai aukštas profesinis meistriškumas. Šiuo metu trupėje nėra nė vieno lietuvio šokėjo – visi užsieniečiai. Kai vyksta šokėjų atranka, gaunama šimtai anketų iš viso pasaulio. Juokais palyginčiau „Aurą“ su „Žalgirio“ krepšinio klubu, kuris daugeliui užsieniečių krepšininkų yra tramplinas kilti į NBA. Taip ir „Aura“ šokėjams yra tramplinas, nes čia gauna labai daug patirties. Kai kurie užsieniečiai po metų išvyksta, bet ne visi – pavyzdžiui, prancūzė Marin, su kuria dirbame vaikiškuose spektakliuose, Lietuvoje jau 10 metų. Tiesa ji pati, kaip ir jos kolega Lee iš Pietų Korėjos jau visas sezonas kuria atskirai nuo „Auros“, dažnai viešėdami Lietuvoje. Tad džiaugiuosi, kai pavyksta suderinti grafikus ir pasikviesti juos pašokti spektaklį ,,Aš kaip ir tu“ 3–6 m. vaikams.
Dabar sugrįžote į „Aurą“ jau ne kaip šokėja, o kaip režisierė?
Moterų šokėjų karjera gana trumpa. Augindama tris vaikus, padariau dešimties metų pertrauką kaip šokėja, tad teko imtis kitos veiklos. Persikvalifikavau į režisūrą, drauge su vyru aktoriumi Raimondu Kleziu įkūrėme teatrą „No Shoes“. Daug gilinausi į meno poveikį mažiems vaikams, apsigyniau daktaro disertaciją tema „Spektaklių vaikams iki penkerių metų kūrybos ypatumai“.
Visada turėjau idėją sukurti kažką su „Auros“ trupe. Teatrui irgi buvo įdomu į repertuarą įtraukti ir spektaklių vaikams. Ėmėme repetuoti su šokėjais Marin ir Lee. Pirmiausia pamačiau, kaip jie skiriasi vizualiai nuo Lietuvoje gyvenančių žmonių. O spektaklio „Aš kaip ir tu“ idėja ir buvo skleisti žinutę, kad nepaisant to, kokios tu esi rasės, kokia tavo plaukų spalva ir kokia kalba kalbi, visi žmonės širdyje trokšta to paties. Visi vaikai vaikystėje nori draugauti, visi klausosi mamos pasakų, žaidžia žaidimus. Net ir įvairių tautų lopšinės yra panašios. Spektaklyje lietuvių kalbos nėra. Kaip meninę priemonę naudojame tik Lee sekamą pasaką korėjietiškai ir Marin dainuojamą lopšinę prancūziškai. Kai kitame aktorių sąstate šoka šokėjas iš Meksikos, pasaka skamba meksikiečių kalba
Tiesa, šokėjai yra pasimokę keletą lietuviškų žodžių, tokių kaip „ateik, sėsk, imk“ – dėl interaktyvumo.
Šitas spektaklis gimė dvigubai greičiau, nei kiti mano režisuoti spektakliai, nes pasijutau visiškai savo planetoje. Su šiais profesionalais praleidome pasiruošimo etapą ir iš karto perėjome prie kūrybos, nes kalbame viena ir ta pačia scenine kalba. Šokėjai apskritai ypatingi artistai, jie mažai kalba, mažai klausia, tiesiog viską bando daryti kūnu.
Spektaklio premjera prieš porą metų įvyko Kaune, „Auros“ studijoje, o netrukus, kovo 7 dieną, jis bus rodomas ir Vilniuje, Menų spaustuvėje.
Kokia būna mažųjų žiūrovų reakcija?
Spektaklio atmosfera priklauso nuo žiūrovų amžiaus kategoriją lemiančių dalykų – ar vaikai pavalgę, pamiegoję, ar sveiki. Būna, kad tą pačią dieną rodomas tas pats spektaklis praeina visiškai kitaip. Vienąkart jis harmoningas, ramus, o kitąkart chaotiškas, triukšmingas ir net verksmingas. Auditorijai daug įtakos turi fiziologiniai dalykai ir net mėnulio fazė. Dėl to svarbus aktorių sugebėjimas improvizuoti ir prisitaikyti prie žiūrovų.
Pastačiusi šiuolaikinio šokio spektaklį 3–6 metų vaikams, ėmėtės spektaklio kūdikiams?
Kartą su šeima apsilankiau vienoje Vilniaus galerijoje, kurioje vyko menininkės Eglės Lekevičiūtės interaktyvi paroda vaikams ,,Paukščiai“. Instaliacijoje nuo lubų kabojo medžiagos skiaučių medžiai, vaikščiodamas po parodą jauteisi, tarsi būtum patekęs į mišką. Man iš karto kilo mintis, kad šitame miške trūksta judesio. Taip ėmė dėliotis šiuolaikinio šokio spektaklio rėmai, kuriam dekoracijos jau sukurtos. Šiek tiek užtruko laiko, kol idėja išsigrynino. Pirminę paukščių – šokėjų – idėją pakeitė miško dvasios, atsirado šviesų ežeras, ant kurio vaikai gali net atsigulti. O galiausiai finale į sceną išskrenda lėlės – paukščiai, kurie yra valdomi šokėjų, tie paukščiai plasnoja, kol galų gale susikabina sparnais.
Aš manau, kad kalbėti su vaikais apie gamtą labai svarbu, nes šiame dirgiklių perpildytame pasaulyje gamta gali mums padėti.
Man labai svarbu būti arčiau gamtos. Gyvendami nuolatiniame žmonių šurmulyje supratome, kad mums reikia daugiau tylos ir įsižeminimo, todėl su šeima persikėlėme į užmiestį. Kai gyveni aktyvų gyvenimą, dirbi su žmonėmis, per kūrybinį procesą gauni daug informacijos ir energijos, visa tai turi kažkur padėti. Kai važiuojame iš miesto namo, pravažiuojame mišką, ir protas pamažu pradeda rimti. Ir vaikams patinka basomis išeiti į lauką. Jaučiu, kaip jie balansuojasi, kaip žemė sugeria emocijų ir dirgiklių perteklių. Net nereikia jokių stebuklingų ritualų – užtenka palakstyti basomis, pagulėti ant žolės, ir jie atvėsta, nurimsta. Tad ir mano spektakliuose gamta dažnai yra kaip įkvėpimo šaltinis.
O kaip atėję į šiuolaikinio šokio spektaklį su vaikais jaučiasi tėveliai?
Tėvai dažniausiai reaguoja ne į menines išraiškas, o į tai, kaip jaučiasi, kaip elgiasi jų vaikas. Esame išgirdę iš vienos mamos: ,,Oi, mano vaikas jūsų spektaklyje žengė pirmuosius žingsnius, pradėjo vaikščioti“. Nenuostabu, nes vyksta didelė stimuliacija judesiu stebint scenoje judančius kūnus.
Kurdama aš labai daug galvoju apie mamas, kaip joms atrasti nusiraminimą. Atitinkamai parenku muziką, veiksmus, spektaklio dinamiką, meninę raišką. Man vertingiausia, kad tėvai su savo vaikais spektaklio metu kartu patirtų bendrą išgyvenimą, kokio nebuvo patyrę iki tol.
Rasa Grinkevičienė
Projektą „Kultūra nuo gimimo“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 4000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2026.07.02.
Susiję straipsniai
