Šiandien žodžiu „trauma“ dažnai nusakome menkus sunkumus ar nemalonumus, todėl jis tapo vos ne bereikšmis. Įvairias stresines situacijas žmonės vadina traumuojančiomis, nors paprastai jos toli gražu tokios nėra. Trauma visada susijusi su stresu, bet ne kiekvienas patirtas stresas žmogų traumuoja. Kita vertus, nėra tokios šeimos, kurioje tėvai ar seneliai nebūtų patyrę vienokios ar kitokios traumos: kankinimų, atstūmimo, seksualinio išnaudojimo, persekiojimų ar tremties. Tad kurgi riba tarp gyvenimo sunkumų ir traumos? Kas tiksliai apibrėžia traumos esmę? Ir kodėl mūsų organizmas prisimena skausmingas tėvų ar senelių patirtis?
Knygoje „Paveldėtos traumos“ klinikinė psichologė Noémi Orvos-Tóth rodo, kaip tėvų ir senelių patirtys, traumos, nutylėjimai ar lūkesčiai nepastebimai veikia mūsų savivertę, santykius ir gyvenimo kryptį. Specialistė nesiūlo visų problemų nurašyti tėvams ar seneliams. Bet, pasak jos, supratę praeitį, galime keisti dabartį ir ateitį.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Kada reikia nerti net į pasąmonę
Į mane kreipėsi jaunas, nuo nerimo kenčiantis vyras. Didžiausia jo gyvenimo svajonė buvo tapti aktoriumi, bet iškilo kliūtis. Užlipęs į sceną jis baisiai susijaudindavo: imdavo prakaituoti, dusti, užmiršdavo tekstą. Paties vyro žodžiais, jį suimdavo baisi baimė išnykti. Bet jis neįstengė atsisakyti troškimo ir vis bandė vaidinti su mėgėjų dramos draugija. Nė pats nesuprato, kas jį skatina tai daryti ir vis ieškoti progų iš naujo išgyventi didžiulį siaubą.
Tokie nepaaiškinami, iš pirmo žvilgsnio iracionalūs veiksmai dažnai priartina prie geresnio savęs supratimo. Tai, kas nuolat neduoda ramybės, paprastai skatina imtis kokių nors veiksmų, tik ne iškart būna aišku, ką turėtume nuveikti. Pavyzdžiui, šiam vyrui vaidyba gal ir nebuvo tokia svarbi, kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio. Mano dėmesį labiau patraukė metaforiškas vyro jausmų perteikimas: į sceną jis lipąs taip, lyg stotų prieš baudžiamąjį būrį.
Daugiau sužinojusi apie šį vyrą supratau, kad nerimas ir įtampa jam gerai pažįstami. Tiesą sakant, šie jausmai vyrui tokie įprasti, kad jų net nesuvokia! Jis pripratęs prie tokios emocinės būsenos ir mano, kad visi gyvena taip, lyg kas nuolat spaustų krūtinę. Jam atrodė, jog pasaulis yra pavojingas, kur turi nuolatos saugotis, kad nepakliūtum į bėdą. Save jis laikė nepatikliu žmogumi, sunkiai susirandančiu draugų. Dažnai jausdavosi pavargęs ir prislėgtas, nualintas nuolatinės budrumo būsenos. Vyras nenutuokė, kas visa tai sukelia. Kai simptomai tampa neatsiejama gyvenimo dalimi ir jau nebegalime įvardyti, kas juos sukelia, verta nerti gilyn. Tokiais atvejais, kai tik iš simptomų matome, kad patamsyje kažin kas bruzda, turėtume sutelkti dėmesį ne į sąmoningus veiksmus, o į pasąmonės lygmenį, ieškoti, kokie prisiminimai, emocijos ir kiti nuslopinti dalykai slepiasi atokiausiose psichikos kertelėse.
Katatyminių vaizdinių terapija (Katathym Imaginative Psychotherapy – KIP) – puikus būdas tirti pasąmonę. Šį metodą sukūrė vokiečių psichiatras Hanscarlas Leuneris. Kaip matome iš pavadinimo, per KIP konsultacijas svarbų vaidmenį atlieka vaizduotė. Klientas, būdamas gilaus atsipalaidavimo būsenos, vis labiau sutelkia dėmesį į vidinį pasaulį ir mintyse neria į psichoterapeuto siūlomus vaizdinius. Tuo metu intelektas (smegenų žievės sritis, atsakinga už racionalų mąstymą) ilsisi, perdavęs kontrolę gilesniems emocijas valdantiems klodams. Ši centrinės nervų sistemos dalis bendrauja vaizdiniais ir simboliais; joje glūdi žodžiais sunkiai nusakomos emocijos, nuostatos, fantazijos ir painios, sudėtingos patirtys. Pakitusios sąmonės būsenos nukreipiame dėmesį į vidų, į šią psichikos sritį, ir pakviečiame ją su mumis kalbėtis. Leuneris darbą siūlo pradėti nuo „gėlės testo“: pacientas pasirenka kokią nors gėlę, apibūdina jos formą, augimo vietą ir sąlygas, ir vien jau tai labai daug atskleidžia apie jo santykį su savimi, esminius asmenybės bruožus ir psichikoje vykstančius procesus.
Taigi, vienam klientui atsipalaidavus, paprašiau kliento įsivaizduoti gėlę.
– Tai kriauklė, – atsakė vyras.
Nustebau. Prašiau „gėlę“, o jis pamatė kriauklę? Kokia to priežastis? Tokiais atvejais psichoterapeutui kyla daug minčių. Gal klientas neišgirdo mano nurodymo? Gal neaiškiai ištariau žodį? O gal mano pačios mintys nuklydo kitur ir vietoj žodžio „gėlę“ išsprūdo „kriauklę“? Iškart atmečiau šiuos spėjimus ir patikinau save, kad pasąmonė visada išmintingesnė už sąmonę ir man tereikia stebėti vaizdinių srautą. Taigi tęsėm darbą apie kriauklę.
– Stoviu jūroje. Vanduo siekia kulkšnis. Jis gražus, švarus ir skaidrus. Po kojomis baltas smėlis. Prieš mano pėdą smėlyje guli šukutė… Regis, ant jos kažkas yra. Aha, jau matau! Prie jos prilipusi mažytė geltona jūrų žvaigždė!
Vyrą apėmė keistas jausmas, lyg kas gniaužtų gerklę. Kilo įtampa, panašiai kaip scenoje. Iš akių pabiro ašaros. Staiga vaizdas susiliejo, lyg kas būtų sujudinęs smėlį, ir šukutė pradingo tarp smiltelių.
Vaizduotės srautui nutrūkus, mes dar šiek tiek pasikalbėjome. Vyrą sukrėtė tai, ką pamatė, tiksliau, apstulbino jausmų stiprumas. Vyras neišmanė, ką su tuo daryti ir kaip tai paaiškinti.
Išgyventi tai, ko patys nepatyrėme
Taikant šį psichoterapijos metodą tokiais atvejais klientui užduodamas „namų darbas“: paprašoma nupiešti, nutapyti ar nulipdyti iš plastilino tai, ką regėjo vaizduotėje. Tai svarbus įsisąmoninimo proceso etapas, palengvinantis tolesnį darbą su slogiu turiniu. Meninė vertė ar tikslus vidinio paveikslo atvaizdavimas nėra svarbūs; esmė yra simboliškai perteikti žinią. Kai kitą kartą susitikome su klientu ir jis man parodė savo akvarele lietą paveikslą, tapo aišku, su kuo vyras iš tikrųjų turi reikalą. Paėmiau jo paties paveikslą ir atitraukiau toliau, kad pažvelgtų kitu kampu.
– Ką matote? – paklausiau.
Vyro skruostai buvo išblyškę. Iš toliau šukutės grioveliai priminė grotas, o geltona jūrų žvaigždė buvo virtusi gluminančiu, draudžiamu, su niekuo nesupainiojamu simboliu. Vaizdas buvo užspalvintas šviesiai pilka sujudinto smėlio spalva, tad pavidalai atrodė neryškūs. Vyras prakalbo lūžinėjančiu balsu ir netrukus atsiskleidė šeimos istorija. Jo senelė būdama trejų išgyveno karą. Dauguma jo giminių mirė koncentracijos stovykloje. Vyras beveik nieko apie tai nežinojo – šeimos nariai šia tema nekalbėjo. Kraupūs įvykiai buvo tabu ir visi jų vengdavo. Kartą jis išdrįso pasiteirauti apie praeitį, bet senelė tik su siaubu pažiūrėjo, o mama taip sušnypštė, kad jis nusprendė daugiau apie tai neužsiminti. „Tai buvo seniai. Verčiau nekaišioti nosies, kur nereikia“, – nuramino jis save. Bet paveldėta trauma lydėjo žmogų per gyvenimą.
Paaiškėjus tiesai, palengvėjo – jis suprato giluminę nerimo priežastį. Kita vertus, suprato nebegalėsiąs nusigręžti nuo praeities ir turėsiąs ją ištirti. Senelių istorija staiga tapo ir jo istorija. Jis ėmėsi ją tyrinėti, surinko visą informaciją, kiek tik gebėjo rasti, ir namie pamažu imta apie tai šnekėti. Nutraukus tylą, iki šiol jį persekiojusi neregima praeitis prarado galią. Ne tik mano klientas, bet ir visa jo šeima išsivadavo iš slogučio. Nuo to laiko jie tapo daug atviresni ir nuoširdesni vieni kitiems.
Pasirodo, žmonės, tiesiogiai nedalyvavę įvykiuose, išgyvena savo tėvų ar senelių skausmą, baimę ir kančias. Kaip tai įmanoma?
Kokia prasmė perduoti vaikams skausmą?
2014 m. žurnale „Nature Neuroscience“ buvo paskelbtas straipsnis, tapęs tarptautine sensacija. Emory universitete Atlantoje mokslininkai atliko tyrimą: pelių narve paskleidė vyšnių žiedų kvapą ir tuo pat metu sukėlė nemalonų elektros šoką. Netrukus graužikai išmoko bijoti gardaus kvapo. Tokius eksperimentus vykdė ir Pavlovas, taigi sąlygojimo reiškinys nieko nebestebina. Ne dėl šios priežasties straipsnis paplito pasaulio žiniasklaidoje. Šiuo atveju mokslininkai į tyrimą įtraukė pelių palikuonis ir pamatė, kad vyšnių žiedų kvapas sukelia baimę antrai ir trečiai kartoms, nors tos pelės nė karto nebuvo nukrėstos elektra. Nuodugnesni tyrimai parodė, kad ir pirmos, ir paskesnių kartų pelėms už kvapą atsakingose smegenų srityse įvyksta struktūriniai pokyčiai. Taip buvo įrodyta, kad tam tikros patirtys – šiuo atveju baimė ir skausmas – paverčiamos biocheminiais signalais, reguliuojančiais ne tik nukentėjusiųjų, bet ir jų atžalų nervų sistemos veiklą. Toks informacijos perdavimas iš kartos į kartą vadinamas transgeneraciniu efektu.
Evoliucijos tyrinėtojai teigia, kad visos (ar beveik visos) žmogaus funkcijos tarnauja kokiam nors tikslui, taigi kyla klausimas, kokia prasmė perduoti ateities kartoms patirtus nerimą, nuoskaudas ir baimę? Kodėl gamta sutvarkė taip, kad tėvų ir senelių kančios turi įtakos vaikų ir anūkų gyvenimams? Atsakymas tas pats, kaip visada: dėl išlikimo. Į transgeneracinį efektą galima žiūrėti kaip į svarbią žinią, kurią ankstesnė karta siunčia savo palikuoniams, kad padėtų šiems išgyventi. „Pažiūrėk, ką patyriau šiame pasaulyje! Būk geras, pasiruošk, kad nelaimė neištiktų netikėtai!“ Deja, toks paveldimas prisitaikymas turi ir trūkumų. Kai pasaulyje tampa ramiau, baigiasi karas ir senelių patirtas skausmas bei netektys nugrimzta laiko ūkanose, per didelis jautrumas tampa ne pranašumu, o nepatogumu. Tai, kas padeda sunkiais laikais, taikos sąlygomis virsta našta. Jei norime sustabdyti traumos plitimą ir pasirūpinti savo nepaaiškinamu, pertekliniu ar nepagrįstu nerimu, turime pažvelgti į šeimos praeitį ir pažinti savo epigenetinį paveldą.
