„Svarbu atsižvelgti į vaiko amžių, suvokimo lygį ir užduodamus klausimus, bet kalbėti apie lytiškumą su juos reikėtų nuo ankstyvosios vaikystės“, – sako vaikų, paauglių, šeimos ir porų psichologė Agnė Vaiciukevičienė. Ji akcentuoja, kad su vaikais reikėtų kalbėti trumpai ir aiškiai, nuo mažumės mokyti juos brėžti ribas ir neslėpti nuo suaugusiųjų, pastebėjus, kad kas nors elgiasi nederamai.
Pradžia nuo ankstyvosios vaikystės
Net ir šiandien Lietuvoje vaikams vis dar pasakojama, kad juos gandrai neša, randa po kopūsto ar varnalėšos lapu. Ikimokyklinukai, kurių vaizduotė yra nepaprastai laki, tokiais tėvų pasakojimais neretai patiki. Tokio amžiaus vaikai dar ne visada atskiria fantaziją nuo realybės.
Pasitaiko, kad darželinukai išsigalvoja dalykus, kurių iš tikrųjų nė nebuvo. „Jų tikėjimas ir įsijautimas į savo vidinį pasaulį būna toks tikras, kad jie ne visada atskiria kūrybinę pasaulio dalį nuo realios“, – sako A.Vaiciukevičienė.
„Lytiškumas – plati sąvoka. Tai ne vien tik intymūs santykiai, bet ir savo kūno pažinimas bei jo priėmimas. Lytinis ugdymas apima žinias apie savo kūną ir biologinius lyčių skirtumus. Svarbu atsižvelgti į vaiko amžių, suvokimo lygį ir užduodamus klausimus, bet kalbėti apie lytiškumą reikėtų nuo pat ankstyvosios vaikystės“, – akcentuoja vaikų, paauglių, šeimos ir porų psichologė Agnė Vaiciukevičienė.
Kalbėti trumpai, aiškiai, brėžti ribas
Apie lytiškumą vienaip reikėtų kalbėti su vaikais iki 3 metų, kitaip – su vaikais iki 6-erių ar nuo 12 metų. Vaikai iki trejų metų pasaulį pažįsta žaisdami, pavyzdžiui, vartydami knygutes. Kai kurios jų yra edukacinio pobūdžio ir padeda mažiesiems suprasti, koks yra jų ir kitų žmonių kūnas, kokie jo poreikiai bei galimybės.
„Šiame amžiaus tarpsnyje rekomenduočiau mokyti tikrųjų kūno dalių, įskaitant ir lytinių organų, pavadinimų ir sakyti, kad čia yra varpa, vulva, kiaušidės, sėklidės. Aišku, tuo metu vaikas dar nelabai supras, kas tai yra, bet ateityje jam nereikės svarstyti, kodėl vieni vadina vienaip, o kiti – kitaip“, – teigia A.Vaiciukevičienė.
Svarbiausia su vaikais lytiškumo temomis kalbėti paprastai ir aiškiai. Jie turi suprasti, kad visos kūno dalys yra normalios, vertingos. Būtina mokyti brėžti ribas net ir jaunesnius nei trejų metų vaikus. Vaikas turi suprasti, kad galima pasakyti „ne“, jeigu ko nors nenori daryti.
„Svarbu ne tik atsakyti vaikams taip, kad jie suvoktų pagal savo amžių, bet ir suprasti, kada laikas sustoti. Nepasisodinti dešimtmečio ir nekalbėti apie emocijas, biologiją ar lytinius santykius, kai jis jau žiovauja ir telefone maigo mygtukus. Tiesiog kalbėti trumpiau. Tačiau su penkiolikmečiu jau galima ir išsamiau pasikalbėti“, – pataria A.Vaiciukevičienė.
Gerosios ir blogosios paslaptys
3-6 metų vaikai mokosi laikyti paslaptis. Tačiau jų juk gali būti visokių. Vienos yra gerosios, kitos – blogosios. Ikimokyklinukai gali išlaikyti paslaptyje, pavyzdžiui, žinią, kad draugas(-ė) vakare važiuos į kaimą. Paslaptis bus blogoji, jei vaikas mėgins nuslėpti, kad kas nors jį nederamai lietė arba vertė ką nors daryti. Blogąsias paslaptis būtina atskleisti suaugusiesiems.
Darželinukus reikėtų mokyti ramiai ranka parodyti „Stop“ ženklą ir pasakyti: „Stop, man nepatinka, kai tai darai.“ Nebūtina iš karto pradėti kalbėti apie intymius prisilietimus, lytinius santykius, bet pamažu mokyti vaiką brėžti ribas.
Nors 11-12 metų paaugliai užduoda daugiau sudėtingesnių klausimų, 7-8 metų vaikai apie su lytiškumu susijusius dalykus gali paklausti netikėčiausiose vietose ir situacijose.
Tokio amžiaus vaikas parduotuvėje ar kitoje viešoje vietoje gali užduoti klausimą: „Mama, kas yra seksas?“ Tuomet svarbus yra ne tik atsakymas, bet ir pati reakcija į vaiko klausimą. Svarbu nepasimesti ir ramiai pasakyti, kad apie tai bus galima pasikalbėti grįžus namo. „Vaikui svarbu žinoti, kad net jeigu aš čia ir dabar neatsakysiu, jo klausimas yra tinkamas, normalus, nėra gėdingas. Jis tikrai sulauks atsakymo“, – nurodė A.Vaiciukevičienė.
Mokyti priimti kūnų įvairovę
Tėvams taip pat turbūt reikėtų nebijoti savo kūno, norint pradėti vaikams aiškinti, kaip veikia mūsų organizmas ir kodėl esame skirtingi.
Psichologei vis dažniau tenka susidurti su paaugliais, kurie ateina su tokiomis patirtimis, kad močiutės, tetos, kartais net nevalingai ir mamos pasako: „Atrodai kaip karvė. Na, ir sustorėjai“ arba ilgesnį laiką nesimato ir kokioje giminės šventėje sako: „Oho, kaip tu pasitaisei (sulysai).“ Ji ragina sąmoningai save stebėti, vengti tokių žodžių, kurie gali sužeisti, bei skatinti vaikus priimti kūnų įvairovę.
„Nepriklausomai nuo to, ar tu aukštas ar žemas, stambesnis ar plonesnis, tavo vertė nuo to nesikeičia. Kūnas – mūsų tvirtovė, mūsų galimybė funkcionuoti, realizuoti savo tikslus. Jeigu jo negerbsime, gyvenime bus sunku susitvarkyti su savimi“, – pabrėžė ji.
Svarbiausia, kad būtų, kas kalba
Kartais šeima nusprendžia, kad apie lytiškumo klausimus dukra kalbės su mama, o sūnus – su tėčiu. Toks požiūris gali būti itin patogus suaugusiesiems, o kartais ir patiems vaikams. Tačiau gyvenime būna visaip.
„Šiuo klausimu esu lanksti ir man atrodo svarbiausia, kad išvis su vaikais kas nors kalbėtų. Nesvarbu, ar tai teta, ar dėdė, ar močiutė, ar mama, ar tėtis. Tas, kuris turi saugų ir sveiką santykį su vaiku, ir gali apie tai kalbėti“, – įsitikinusi psichologė.
Mamai dažnai yra kur kas paprasčiau paaiškinti mergaitei apie pirmąsias menstruacijas, higieną, krūtų formavimąsi, galbūt net ir emocinius pokyčius brendimo laikotarpiu. Vyrams taip pat dažniau lengviau kalbėtis su berniukais. Kita vertus, mamos gali prisidėti prie patyčių mažinimo, pasakodamos berniukams apie menstruacijas kaip apie visiškai natūralų procesą mergaičių gyvenime ir skatindamos nesišaipyti, pastebėjus kraujo dėmelę ant merginos kelnių.
Trūksta lytinio švietimo
A. Vaiciukevičienė pasakojo, kad prieš trejus metus dirbo gimnazijoje, kur su 9-12 klasių moksleivėmis kalbėjo įvairiomis lytiškumo temomis. „Būdavo apmaudu, kai paklausus, ar kas nors su jomis kalbėjosi šiomis temomis, iš 14-15 mergaičių grupės ranką pakeldavo daugiausiai tik dvi“ – teigė pašnekovas.
Tėvai dažnai sako, kad vaikai viską sužino iš interneto. Sako, kad nereikia tų pokalbių, nes informacijos gausu. Tačiau reikėtų nepamiršti, jog internete yra daug klaidingos informacijos. Kartais atrodo, kad tėvai tiesiog bando permesti atsakomybę internetui ar kam nors kitam, užuot suradę žmonių iš savo aplinkos arba specialistų, kurie galėtų tinkamai pasikalbėti su jų atžalomis.
„Iš paauglių išgirdau tiek mitų, kuriuos jie rado internete. Net neįsivaizdavau, kad žmonės gali taip galvoti“, – sako psichologė ir pataria kuo daugiau kalbėti su vaikais, ypač 6-12 metų, nes jiems tai yra labiausiai aktualu.
Svarbu kalbėti ir apie internetą bei jo keliamus pavojus. Rekomenduojama naudoti priemones vaikų apsaugai internete ir retsykiais patikrinti, ką jie ten veikia. Vaikas turėtų žinoti, kad negalima siųsti nuotraukų internetu, kuriose jis yra pusiau apsinuoginęs arba nuogas. A.Vaiciukevičienė prisiminė, kad yra konsultavusi 10-11 metų vaikus, kurie žiūrėjo seksualinio pobūdžio filmus internete. Pamatyti vaizdai juos taip išgąsdino, kad jie nebegalėjo miegoti. Prieš tai pokalbių nebūta ir staiga jie pasižiūri pornografinį filmą. Todėl svarbu kalbėti apie tai, kas yra tinkama ir netinkama internete.
Urtė Jarockė
