Lietuvos mokinių skaitymo rezultatai silpnėja, o atotrūkis tarp stipriausiai ir silpniau skaitančių mokinių išlieka rimtu iššūkiu. Švietimo ekspertės sako, kad, vertinant penkiolikmečių rezultatus, verta atsigręžti gerokai atgal – į laiką, kai vaikas dar tik pradeda domėtis knygomis, garsais ir raidėmis.
Ar gali būti, kad apie skaitymo gebėjimų ugdymą Lietuvoje rimčiau pradedame galvoti per vėlai? Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, Europos mokyklų inspektorė Daiva Jakavonytė-Staškuvienė ir edukologijos doktorantė Jovita Ponomariovienė siūlo atidžiau pažvelgti į kitų valstybių ankstyvojo raštingumo ugdymo praktikas ir diskutuoti ne apie ankstyvą vaikų „mokyklinimą“, o apie tai, kaip nuo mažens kuriami būsimo skaitytojo pagrindai.
Rezultatas – ne vien penkiolikmečio problema
Tyrimas PISA yra vienas didžiausių ir išsamiausių tarptautinių švietimo tyrimų, tiriantis mokinių pasiekimus ir siekiantis paaiškinti pasiekimų skirtumus analizuodamas mokinio kontekstą individualiu, šeimos, mokyklos ir šalies lygiu.
PISA tyrimuose vertinama ne tai, ar penkiolikmetis geba techniškai perskaityti tekstą. Vertinama, ar jis supranta perskaitytą informaciją, geba ją rasti, interpretuoti, vertinti, susieti skirtingas teksto dalis ir panaudoti informaciją spręsdamas problemas.
„Kai matome prastėjančius penkiolikmečių skaitymo rezultatus, labai lengva pradėti ieškoti problemų pagrindinėje mokykloje. Tačiau penkiolikmečio skaitymo gebėjimai nesusiformuoja penkiolikos metų. Tai ilgas procesas, kurio pagrindai kuriami gerokai anksčiau“, – teigia edukologijos doktorantė J. Ponomariovienė.
Pasak jos, todėl verta kelti ne tik klausimą, kas vyksta mokykloje, bet ir tai, kaip Lietuvoje formuojami ankstyvojo raštingumo pagrindai ikimokykliniame ir priešmokykliniame amžiuje.
Skaitymas nėra vien gebėjimas taisyklingai perskaityti žodžius. Tai gebėjimas suprasti, interpretuoti, kelti klausimus, susieti informaciją, vertinti ir argumentuoti. Būtent todėl skaitymo sunkumai vėliau gali turėti įtakos ne tik lietuvių kalbos, bet ir matematikos, gamtos mokslų, istorijos bei kitų dalykų mokymuisi.
Ar apie raides pradedame galvoti per vėlai?
J. Ponomariovienės teigimu, Lietuvoje vis dar gana atsargiai kalbama apie raidžių, garsų ir ankstyvojo skaitymo gebėjimų ugdymą ikimokykliniame amžiuje.
„Kartais atrodo, kad turime dvi alternatyvas – arba vaikas žaidžia, arba mokosi skaityti. Tačiau tokia priešprieša nėra būtina. Trejų ar ketverių metų vaikui tikrai nereikia tradicinės skaitymo pamokos. Tačiau jis gali žaisdamas atpažinti savo vardo raidę, pastebėti raides aplinkoje, skiemenuoti, rimuoti, klausytis istorijų, kurti savo pasakojimus. Tai ir yra būsimo skaitymo pagrindai“, – sako edukologijos doktorantė.
Kitose šalyse ankstyvojo raštingumo gebėjimams kai kur skiriama daugiau sistemingo dėmesio dar iki vaikui pradedant lankyti mokyklą. Pavyzdžiui, Anglijoje jau ankstyvajame amžiuje ugdomas vaikų fonologinis suvokimas, o 4–5 metų vaikai mokosi sieti garsus su raidėmis, jungti garsus ir skaityti paprastus žodžius bei sakinius.
Tačiau, anot eksperčių, kitų šalių patirties nereikėtų suprasti kaip raginimo tiesiog perkelti mokyklinį mokymą į darželį.
Profesorė: svarbiausia – ne kuo anksčiau, o kaip
VDU profesorė D. Jakavonytė-Staškuvienė atkreipia dėmesį, kad diskutuojant apie ankstyvąjį skaitymą labai svarbu neapsiriboti klausimu, nuo kokio amžiaus vaikas turėtų pradėti skaityti.
Kur kas svarbiau kalbėti apie ankstyvojo raštingumo ugdymo kokybę ir nuoseklumą.
„Tikslas nėra pasiekti, kad visi penkiamečiai kuo greičiau pradėtų techniškai skaityti. Vaiko kalbinė raida yra daug platesnė. Svarbus jo žodynas, gebėjimas klausytis ir suprasti pasakojimą, fonologinis suvokimas, domėjimasis rašytine kalba, gebėjimas pasakoti, kelti klausimus ir suprasti teksto prasmę“, – teigia profesorė.
Pasak D. Jakavonytės-Staškuvienės, labai svarbi ir aplinka, kurioje auga vaikas. Jeigu knyga, pasakojimas ir rašytinė kalba yra natūrali jo kasdienybės dalis, vaikas turi daugiau galimybių pats atrasti skaitymo prasmę.
Todėl, profesorės teigimu, diskusija apie ankstyvąjį skaitymą neturėtų virsti diskusija apie tai, ar darželiuose reikia daugiau pratybų sąsiuvinių.
Raidžių mokymasis nebūtinai reiškia sėdėjimą prie stalo
„Įsivaizduokime trejų metų vaiką. Jo vardas užrašytas ant spintelės. Jis pradeda atpažinti pirmąją savo vardo raidę. Po kurio laiko pastebi, kad tokia pati raidė yra draugo varde arba parduotuvės iškaboje. Vaikas klausia, ką tai reiškia. Tai natūrali ugdymosi situacija, kurios nereikia paversti pamoka“, – aiškina J. Ponomariovienė.
Anot jos, ankstyvojo raštingumo galimybės slypi kasdienėje vaiko aplinkoje.
Žaidžiant parduotuvę atsiranda prekių pavadinimai ir kainos, žaidžiant restoraną – meniu, kuriant miestą – gatvių pavadinimai ir ženklai. Vaikai gali rašyti laiškus, kurti knygas, dėlioti savo vardus, ieškoti pažįstamų raidžių, žaisti garsais ir rimais.
„Vaikas tokiu atveju ne mokomas skaityti tradicine prasme. Jis pradeda suprasti, kad rašytinė kalba kažką reiškia ir kad ją galima panaudoti savo tikslams. Tai labai svarbus atradimas“, – teigia doktorantė.
Gal problema ne programoje, o jos įgyvendinime?
Ekspertės atkreipia dėmesį, kad būtų netikslu teigti, jog Lietuvos ikimokyklinio ugdymo sistema visiškai atideda pažintį su rašytine kalba iki priešmokyklinio amžiaus.
Ikimokykliniame ugdyme jau sudaromos galimybės vaikams domėtis rašytiniais ženklais, raidėmis, garsais ir jų ryšiais. Priešmokykliniame ugdyme skaitymo gebėjimai plėtojami toliau.
Todėl, pasak eksperčių, vertėtų kelti kitą klausimą – ar šios galimybės vienodai kokybiškai realizuojamos visose Lietuvos ikimokyklinio ugdymo įstaigose?
„Vienas vaikas gali augti aplinkoje, kurioje nuo trejų metų nuolat susiduria su knygomis, raidėmis, pasakojimais, žodžių ir garsų žaidimais. Kitas su rašytine kalba kryptingiau susiduria tik priešmokyklinėje grupėje. Formaliai abu dalyvauja toje pačioje švietimo sistemoje, tačiau jų sukaupta ankstyvojo raštingumo patirtis gali būti labai skirtinga“, – sako doktorantė.
Profesorės D. Jakavonytės-Staškuvienės teigimu, todėl svarbu kalbėti ir apie pedagogų pasirengimą.
Pedagogui neužtenka žinoti, kad reikia „supažindinti su raidėmis“. Jis turi suprasti vaiko kalbos ir skaitymo raidos procesus, gebėti pastebėti individualią pažangą ir parinkti tinkamas, vaiko amžių bei poreikius atitinkančias veiklas.
Ką galime perimti iš kitų šalių?
Ekspertės pabrėžia, kad kitų valstybių rezultatai neturėtų skatinti aklai kopijuoti jų švietimo sistemų.
„Negalime sakyti: vienoje šalyje vaikai pradeda skaityti anksčiau, jos PISA rezultatai aukštesni, vadinasi, ir mums tereikia pradėti anksčiau. Švietime tokie tiesioginiai priežastiniai ryšiai neveikia. Skaitymo rezultatams įtakos turi šeimos aplinka, socialiniai ir ekonominiai veiksniai, mokytojų rengimas, pagalba vaikui, skaitymo kultūra ir daugybė kitų dalykų“, – pažymi D. Jakavonytė-Staškuvienė.
Tačiau, profesorės teigimu, kitų valstybių praktikas būtina analizuoti.
Svarbu išsiaiškinti, kaip jose kuriamas nuoseklus kelias nuo ankstyvo vaiko domėjimosi kalba ir knyga iki savarankiško, tekstą suprantančio ir kritiškai vertinančio skaitytojo.
„Mums nereikia kopijuoti. Bet mums tikrai reikia žinoti, kas kitur veikia ir kodėl veikia“, – sako profesorė.
Skaitytojas pradedamas ugdyti gerokai prieš pirmąją klasę
Pasak J. Ponomariovienės, PISA rezultatai turėtų paskatinti Lietuvoje plačiau diskutuoti apie visą skaitytojo ugdymo kelią, o ne tik apie tai, ką galėtume pakeisti pagrindinėje mokykloje.
„Kai penkiolikmečio rezultatas jau yra PISA lentelėje, mes matome daugelio metų ugdymosi rezultatą. Todėl turėtume atsigręžti į pradžią. Kada vaikas susidomėjo knyga? Kada pradėjo žaisti garsais? Kada suprato, kad raidė turi reikšmę? Kada pajuto, kad skaitydamas gali sužinoti tai, kas jam įdomu?“ – vardija doktorantė.
Profesorė D. Jakavonytė-Staškuvienė priduria, kad ankstyvasis raštingumas neturėtų būti suprantamas kaip lenktynės, kuris vaikas pirmas pradės skaityti.
„Turėtume siekti ne kuo anksčiau skaitančio vaiko, o vaiko, kuris nori suprasti tekstą, geba apie jį kalbėti, klausti, samprotauti ir palaipsniui tampa savarankišku skaitytoju“, – teigia profesorė.
Todėl prastėjantys vyresnių mokinių skaitymo rezultatai kelia klausimą ne tik mokyklai.
Jie kelia klausimą visai švietimo sistemai – ar pakankamai anksti, nuosekliai ir profesionaliai pradedame auginti skaitytoją?
Ir galbūt, užuot dar kartą diskutavę, ar trejų–penkerių metų vaikui „dar per anksti“ domėtis raidėmis ir skaitymu, turėtume atidžiau pasižiūrėti, kaip tai daroma kitose šalyse ir ką iš jų patirties galėtume pritaikyti Lietuvoje.
