Kartais keikiame lietuvišką vasarą, kad ežerai šalti, o Baltijos jūra – apskritai ledinė, įmanoma tik braidyti. Važiuojame į šiltus kraštus, kur baseinai ir jūros šiltesni.
O vilnietės Eglės Kislovski šeimoje tokios problemos nėra. Jiems maudytis natūraliuose vandens telkiniuose niekada ne per šalta. Pati Eglė priklauso Sveikuolių sąjungai.
Jos kelias į sveiką gyvenimo būdą prasidėjo po dvynukių Ievos ir Eglės gimimo. O jaunėlė Nalini Veda jau gimė šeimoje, kurioje ir mama, ir tėtis, net ir vyresniosios sesės nebijo šalto dušo tiesiogine to žodžio prasme. Maudynės šaltuose vandens telkiniuose šiai šeimai – jokia naujiena.
Egle, kaip atsiradote sveikuolių judėjime?
Kai pagimdžiau dvynukes, norėdama atsikvėpti nuo jų auginimo, užsirašiau į sesers organizuojamą Sveikuolių sąjungos stovyklą. Ten savaitę maitinomės augaliniu maistu, gyvenome pagal tikslų dienos ritmą, klausėmės asmenybės ugdymo paskaitų. Būtent tada ir atėjo noras domėtis sveiku gyvenimu būdu. Nors šeimoje didelių ligų neturėjome, bet gyventi sveikiau buvo daugiau vidinio pasaulio poreikis.
Galbūt maitintis „prėsku“, be prieskonių maistu, maudytis jūroje ir keltis saulei tekant ne kiekvienam yra priimtina. Buvo tokių, kurie išvyko nesulaukę stovyklos galo. Bet man tai buvo supergerai, kai 7 dienas išbūni stovykloje, šaltas vanduo ir ankstyvi kėlimaisi tikrai pabudina, duoda daug gyvybinės energijos. Pabuvęs tokiuose renginiuose, nori taip gyventi ir toliau. Todėl svarbu ir likti su panašių pažiūrų žmonėmis, nes vienam nėra paprasta atsilaikyti šiuolaikinio pasaulio pagundoms. Paskui įsijungiau į Lietuvos sveikuolių sąjungos veiklą.
Kokias žinias ėmėte taikyti savo šeimoje, grįžusi iš tos stovyklos?
Ėmiau dukrytes migdyti gryname ore. Išleisdavau į kiemą palakstyti basomis net ir ant sniego. Arba atidarydavau balkono duris ir leisdavau nors trumpam pavaikščioti be batukų. Namuose ėmėme taikyti kontrastinio vandens voneles: į vieną dubenį pripildavau šilto vandens, į kitą – šalto, vaikai laipiodavo iš vieno dubens į kitą. Kai buvo septynerių, Eglė ir Ieva jau pačios lįsdavo į šaltą dušą, tai tapo kasdiene rutina. Vaikams labai svarbus tėvų pavyzdys.
Visą šeimą išmokėte pamėgti šaltį?
Dažnai žmonės maudosi eketėse tarsi norėdami sau įrodyti, kad gali tai daryti. O mūsų šeimoje niekam nebereikia įrodinėti – mes žinome, kad galime. Vyras nuolatos dalyvauja ledinėse maudynėse. Ir dukros – pamenu, kai jūra dar buvo ledinė, viena dukra nuėjo ir išsimaudė.
Šaltas vanduo tapo įpročiu. Tai sustiprino imunitetą, dukros retai serga, nes yra užsigrūdinusios. Ir nelieka baimės – o baimė yra vienas iš mūsų imunitetą slopinančių dalykų. Mažoji Nalini Veda ( jos vardo reikšmė ,,mėlynasis lotosas“ ir ,,žinios“) šiemet ežere išsimaudė kovo mėnesį. Jei šalia būna pirtis, po šaltų maudynių nueiname pasišildyti.
Augindama mažąją, išmokau nebeprirengti per šiltai. Maži vaikai dažnai protestuoja rengiami šiltais drabužiais. Supratau – kai vaikas nenori rengtis, tai ir nereikia to daryti prievarta. Kuo daugiau basomis! Namuose, ant rasotos žolės, po balas. Tegul sušlampa, nieko blogo neatsitiks. Didžiausia liga, kokia yra sirgusi mūsų Nalini Veda, – tai sloga.
Ar neišgirstate skeptiškų komentarų?
Nelabai kreipiu į juos dėmesio, jei tokių ir būna, nebent socialiniuose tinkluose. Šiemet rugsėjį per Vilniaus dienas Lukiškių aikštėje stovėjo baseinas su šaltu vandeniu, į kurį mūsų mažoji lipo be jokios baimės. Paskui mūsiškę ir kiti vaikai pradėjo lipti.
Nesergame nei sąnarių, nei inkstų uždegimais, kaip daug kas pranašauja. Juk šaltame vandenyje nebūname ilgai, vos minutę–dvi, vaikai dar trumpiau. Įlenda į šaltą vandenį akimirkai, paskui sausai nusišluosto, sušyla, apsirengia. Tada – šilta arbata.
Esame pirties mėgėjai – einame į pirtį kiekvieną savaitę. Pas senelius yra pirtis, dukros nebijo ne tik šalčio, bet ir karščio. O aš laukdamasi Nalini Vedos iki pat devinto mėnesio ėjau į pirtį. Svarbu stebėti savo kūno pojūčius, pats kūnas parodo, kas jam gerai, ko norisi.
Dukra eina į darželį. Ar jūs išsiskiriate iš kitų šeimų savo pažiūromis?
Visokių tėvų yra, vieni bijo peršaldyti, jų vaikai visada į lauką eina tik su kepurėmis. Kiti bijo, kad vaikas įlips į balą ir sušlaps. O mums balos yra vaiko grūdinimas, nesinori atimti vaikystės džiaugsmo. Manau, kad lauko darželiai, kuriuose vaikai gyvena, miega, valgo ir žaidžia lauke, yra vienas geriausių dalykų vaiko raidai. Gaila, kad gyvename tolokai nuo lauko darželių, nepatogu būtų kas rytą dukrytę ten vežioti. Bet aš lauko gyvenimą propaguoju, kai pasiimu iš darželio, dažnai dar važiuojame į parką ir valandą–dvi praleidžiame lauke.
Kokių istorijų esate girdėjusi apie šalčio stebuklus?
Pažinojau onkologine liga sergantį vyrą, kuris sveikuolišku gyvenimo būdu pratęsė gyvenimą mažiausiai dešimčia metų. Išėjęs iš ligoninės, iškart eidavo maudytis lediniame vandenyje, tai padėjo jam kovoti su sunkia liga.
Man pačiai grūdinimasis padėjo atgauti energiją po gimdymo auginant kūdikį. Maudynes šaltame vandenyje rekomenduočiau pogimdyminės depresijos prevencijai. Ne vienerius metus vedu kursą „Mama, nešauk“, kurį klauso mamos po gimdymo, jame dalinuosi ir savo asmenine patirtimi.
Visą laiką, kol žindžiau mažąją dukrytę, maudžiausi šaltame vandenyje. Mamos jaudinasi, ar šaltas vanduo nesukels krūtų uždegimo? Reikia pasitikėjimo savimi, kad viskas bus gerai. Auginant kūdikį, tas vanduo pažvalina, suteikia labai daug energijos. Esame pamiršę natūralius dalykus, kurie padeda gyventi. Viskas, kas yra iš gamtos: gebėjimas gyventi pagal jos ritmą, ankstyvas kėlimasis, šaltas vanduo, sveika mityba, švarios mintys, sportas, – sudaro visumą. Taip gyvendamas jautiesi gerai. Aš jau 15 metų esu tame kelyje, ir kuo toliau, tuo įdomiau juo eiti.
Tekstas Gintos Liaugminienės, nuotraukos iš asmeninio albumo
Susiję straipsniai
