Lietuvos sveikuolių sąjungos prezidentas Simonas maudytis eketėse prikalbino ir savo žmoną, arfos muzikantę Aistę Baliunytę-Dailidienę. Tai ji daro jau gerą dešimtmetį, tik nėštumo metu šaltą ežero vandenį pakeičia tiesiog pasivaikščiojimu basomis ar trumpu pastovėjimu ant sniego. Aistė sako klausanti savo kūno ir grūdinasi švelniai, daugiau būna lauke, stengiasi neprisirengti per šiltai.
Aistė ir Simonas augina tris vaikus. Dvynukams Vytautui Vėjui ir Saulei ketveri, o mažylei Smiltei – vieneri. Kaip vaikus augina sveikuolių šeima?
Aiste, ar jūs abu esate Sveikuolių sąjungos nariai?
Aš sąjungai nepriklausau, bet prijaučiu aktyviam gyvenimo būdui.
Mes su Simonu susipažinome visiškai atsitiktinai festivalyje „Granatos“ – paprastai į tokius renginius nevaikštau, nes artimesnė klasikinė muzika. Tuo metu gyvenau Paryžiuje, ten 7 metus studijavau Nacionalinėje muzikos konservatorijoje. Matyt, taip buvo lemta, kad vasarą grįžčiau į Lietuvą ir čia sutikčiau savo būsimą vyrą. Buvo pats mano studijų vidurys, likę dar 4 metai mokytis Paryžiuje, tad apie rimtas draugystes negalvojau. Mes tame festivalyje net neapsikeitėme jokiais kontaktais, susipažinome ir išsiskyrėme. Simonas paskui socialiniuose tinkluose ieškojo Aistės, kuri groja arfa…
Draugystės pradžioje nustebino, kad jis sugalvojo pas mane į Paryžių atvažiuoti dviračiu. Nebuvo dviratininkas, sakė, kad Lietuvoje daugiausia buvo nuvažiavęs 40 kilometrų. Iš Lietuvos išvažiavo spalio mėnesį ir mynė gal mėnesį, kol pasiekė Paryžių. Jau Vokietijoje prasidėjo sniegas, šalnos, dviračio padangos nepritaikytos slidžiai dangai. Visą kelionę miegojo palapinėje.
O dar po kelerių metų jis atskrido į Paryžių pasiėmęs dviratį, juo numynė per visą Prancūziją iki Ispanijos, Santjago de Compastelos piligrimų keliu. Ten, pasaulio krašte, nupirko sužadėtuvių žiedelį ir grįžęs man pasipiršo po Eifelio bokštu. Jau tada jaučiau, kad su juo bus įdomu gyventi.
Neišgąsdino, kad būsimasis vyras maudosi žiemą, kad daug ką daro kitaip, nei visi žmonės?
Neišgąsdino. Simonas jau seniai žiemą organizuoja maudynes lediniame vandenyje. Pavyzdžiui, Trakuose arba Žaliuosiuose ežeruose iškertama 25 metrų ilgio eketė, ir „ruoniai“ joje maudosi. Per ilgą laiką tokių ekečių bendruomenių atsirado visoje Lietuvoje.
Simonas 15 metų nevartoja alkoholio. Aš – kokius 9 metus, nes menininkų aplinkoje yra įprasta po premjeros ar koncerto nueiti pakelti taurės. Ir studijų metais Paryžiuje išgerdavome vyno. O po pažinties su Simonu labai natūraliai ėmiau nebevartoti ir aš. Man nėra poreikio išgerti – atsisakiau ir tos „kultūringos“ vienos vyno taurės, saugodama sveikatą. Norime rodyti ir ugdyti blaivų gyvenimo būdą vaikams, turime artimą draugų ratą, kurie irgi nevartoja alkoholio. Neturiu nieko prieš tuos, kurie vartoja, man netrukdo, jei kompanijoje vieni geria, kiti ne.
Sveikuoliai garsėja ne tik eketėmis, blaivybe, bet ir kitokia mityba…
Kai susipažinome, Simonas jau kurį laiką buvo vegetaras. Aš pabandžiau kelerius metus irgi nevalgyti mėsos, bet nėštumas pakoregavo mano planus. Manau, pats organizmas parodė, kad augantiems dvynukams jos reikia, nes esu linkusi į anemiją. Galbūt, jei gyvenčiau kokioje Indijoje, galėčiau valgyti vien riešutus ir vaisius, bet mūsų geografinėje platumoje to neužtenka. Kai vasarą dalyvauju sveikuolių stovyklose, kurias Simonas organizuoja, visą mėnesį galiu maitintis vegetariškai, man tai nėra sunku. O paskui galiu sugrįžti prie mėsos – mityboje, kaip ir gyvenime, nėra vien balta ir juoda.
Auginate tris vaikus, ar jie auga maži sveikuoliai?
Dvynukų lauktis pradėjau prieš pat pandemiją. Užsidarė teatras, koncertų salės, nebeliko mano profesinės veiklos, tad turėjau daug laiko skaityti knygas ir ruoštis motinystei. Išklausėme ir gydytojo Romualdo Šemetos kursus, tiesa, jie buvo daugiau apie gimdymą. Mums, deja, pirmojo gimdymo metu tų žinių pritaikyti neteko, nes buvo atliktas cezaris. Bet iš gydytojo Šemetos išmokome atlikti dinamines mankštas, kurias darėme nuo kūdikystės iki kokių dvejų metukų.
Kai dvyniai buvo devynių mėnesių, jie pirmą kartą žiemą išsimaudė ežere. Viskas buvo gerai, nei sušalo, nei susirgo, nes maudynės truko labai trumpai. Nuo kūdikystės juos stengiuosi migdyti lauke, kad būdami gryname ore jie grūdintųsi. Namuose irgi pratinom prie vėsesnio vandens, tiek vonioje, tiek keičiant sauskelnes. Kai dvyniai pradėjo lakstyti, supratau, kad labai svarbu jų per daug šiltai neprirengti, nes perkaitus lengviau susirgti. Ir su močiutėmis tekdavo pakovoti, kurios vis primindavo užrišti šaliką ar nepamiršti šiltos kepurės. Mes nebijome gamtos, nes gamta tiktai gydo ir leidžia patirti gerus dalykus. Leidžiame vaikams savo kieme laižyti varveklius, valgyti sniegą, išeiti į lauką basiems ar be striukės.
Dabar mūsų dvynukai eina į lauko darželį, kurį mes patys ir atidarėme. Daug laiko jie būna lauke, čia miega pietų miego. Vasarą pastatome lauko palapinę, o atėjus rudeniui, tik pasirūpiname šiltesnėmis antklodėmis. Oras po truputį vėsta, jie kaip miegojo, taip ir miega – apie porą valandų kasdien. Ir labai retai serga, per metus gal du–tris kartus. Dabar, kai auginu kūdikį, einame kartu pasivaikščioti. Aš stumiu vežimėlį, o Vytautas Vėjas ir Saulė šalia važiuoja dviratukais.
Keturmečiai jau patys gali pasakyti, ar nori gyventi sveikuoliškai. Pavyzdžiui, Saulė nebijo šalto vandens. Šiemet vėlyvą rudenį buvome prie jūros, ir tėtis nusprendė išsimaudyti. Saulė – paskui jį, šaukdama: „Mes ruoniai, mes ruoniai!“ Tėtis vaikams yra pavyzdys, jei neleistume elgtis taip, kaip jis, – verktų.
Leidžiame vaikams nebijoti šalčio ir purvo. Kitą kartą rankų nenusiplovė, čiupo obuolį ir valgo. Nekeliu dėl to isterijų, kad gali kuo nors užsikrėsti. Bet saldumynus ir pridėtinį cukrų tikrai ribojame. Stengėmės, kad iki 3 metų apskritai nežinotų, kas yra šlamštmaistis. Geriausi saldumynai – vaisiai. Iki 3 metų dvynių gyvenime nebuvo ir ekranų, nes namuose neturime televizijos, o savo telefonų vaikams neduodavome. Dabar esame susitarę, kad žiūrime vieną filmuką per savaitę. Smiltė, matyt, jau augs su filmais, nes nuo gimimo mato, kad brolis ir sesė juos retkarčiais žiūri.
Smiltė – ypatingas vaikas, ji gimė Kūčių vakarą…
Gydytojai buvo numatę, kad trečiasis mūsų vaikelis turėtų gimti gruodžio 25-ąją – per Kalėdas. Tad pernai šventinių vaišių iš anksto ir neruošiau, vyras užsakė vegetariškų patiekalų iš kavinės. Be to, ketinome aplankyti senelius ir pabūti su jais. Vienus metus važiuojame pas mano tėvus, kitus – pas vyro.
Jau gruodžio 23-ąją pajutau sąrėmius. Pamenu, kaip tarp sąrėmių dar pakavau vaikams ir artimiesiems dovanėles. Norėjau dovanas palikti iš anksto, kad paskui į gimdymo namus išvažiuočiau be rūpesčių. Iki pat intensyvių sąrėmių laukiau namuose, o kai Simonas mane jau nuvežė į gimdymo namus, buvo pilnas atsidarymas, iš karto važiavau į gimdyklą. Ten po 30 minučių gimė mūsų Smiltė.
Šitos šventės iš tikrųjų buvo stebuklingos, nes gavome dovanų naują gyvybę. Gimsta žmogus, Dievo dovana. Stebuklas buvo ir tai, kad pavyko pagimdyti natūraliai. Dvynukai gimė per cezario operaciją, nes abu pilve „sėdėjo“ ir iki gimdymo neapsivertė. Tačiau šįkart nebuvo jokių indikacijų, kodėl negalėčiau pagimdyti pati. Natūraliai pagimdžius, savijauta visai kitokia negu po operacijos, nes operacija – rimta intervencija į kūną, po narkozės turi atsigauti, lieka randas.
Į ligoninę man Simonas atvežė skanaus maisto, tad Kalėdos praėjo ten, o Naujiesiems grįžome namo ir Naujus metus sutikome visa šeima kartu.
Ar žmonės dažnai stebisi, kad sveikuoliai augina vaikus kitaip?
Ne tiek stebisi, kiek neretai pasidžiaugia, kad mūsų vaikai tokie faini. Pavyzdžiui, jei ateiname į svečius, mūsiškiai puola žaisti ir nereikalauja įjungti filmukų, nes prie to nėra įpratę. Bet kartais aš pati pamatau skirtumus tarp mano vaikų ir bendraamžių. Pavyzdžiui, į gimtadienį mergaitės susirenka su Elzos suknelėmis, o mūsiškė net nežino, tas ta Elza.
Mes namuose skaitome daug knygų, klausome garso pasakų, sprendžiame užduotėlių knygas, keturmečiai jau beveik patys moka skaityti. Vaikai daug kur su mumis keliauja, mato daugybę skirtingų žmonių, todėl yra socialūs, moka bendrauti. Kai draugai kviečia į gimtadienius žaidimų kambariuose, žinoma, leidžiame eiti ir valgyti tortus bei bulvių traškučius. Bet tai būna tik išimtys, kasdienybėje tokių patiekalų mes vengiame.
Kokiais žaislais žaidžia jūsų vaikai?
Jei perku žaislus, dažnai tai būna jau naudoti, per „Vinted“ programėlę. Vienintelis dalykas, kam sunkiai atsispiriu, tai yra vaikiškos knygutės. Jų turime daug ir dažnai skaitome. Mėgstame ir stalo žaidimus, kuriuos galime žaisti visi kartu. Vaikams patinka konstruktoriai. Artimųjų prašome, kad nepirktų per šventes saldumynų, geriau jau turimo konstruktoriaus papildymą, dar vieną rinkinį. Seneliai jau įprato mūsų paklausti, kokia dovana labiausiai tiktų. O mes atsakome, kad labiausiai tinka tos, kurios skirtos aktyviam laisvalaikiui. Mūsų dvynukai nuo pusantrų metukų išmoko važiuoti balansiniais dviratukais, o nuo trejų su puse – dviračiais be pagalbinių ratukų. Dviratis mūsų šeimoje svarbus nuo pat pradžių. Tiesa, Simonas iki Prancūzijos daugiau dviračiu nebevažiavo, bet kas vasarą numina iš Vilniaus į Palangą.
Ginta Liaugminienė
